Mano meilės ir baimės

Žurnalus, knygas skaityt pradedu nuo galo. Žurnalus taip versti man patogiau, o knygos visada perskaitau paskutini lapą, ir tik po to pradedu nuo pirmo, arba nepradedu jei pabaiga nepatinka. Gaila to neimanoma daryt su žmonėm, pamatyt santykių, draugysčių pabaigą ir nuspręst, verta pradėt ar ne. Bet čia matyt ir yra ta įdomiausia dalis. Nors, nežinojimas mane labiausiai ir erzina, ir traukia.
Skaitinėju Ievos blogą jau kelintą dieną. Nuo galo (šiuo atveju atrodo taip) nuo paties pirmojo posto pradėto prieš kelis metus. Jos rašymas toks savas, žinoma post'ai trumpesni, su mintim, vienus 'suryju' pagalvodama jog parašyčiau tą patį, bet pavėlavau (ji jau parašė), kiti ne taip smagiai skaitosi, bet vistiek ją isivaizduoju esančią tų žmonių, kuri sugebėtų teisingai pabaigt mano pradėtą sakinį.
Pastarąją valandą įsiskaičiau taip, kad ties vienu sakinuku apsiašarojau. Rašo ji apie muziejus, ir užkliūnu už 'dukters nuotrauka, kurią mama slėpė metų metus, po bato padu'.. Akimirksniu mintyse prabėgo visi kada matyti, skaityti, išgirsti vaizdiniai, nuotrupos, istorijos, kai mamos netekdavo vaikų, arba negalėdavo jų augint pačios. Karalių, didikų šeimos, vos gimusius vaikus atiduodavo auklėms į kitus dvarus, netgi valstybes, kad jie augtų tinkamai. Visi tremtiniai iš kurių rankų šeimos buvo išplėštos. Visi varguoliai, kurių vaikai vos paaugę eidavo pas ponus ganyt žąsų ar prižiūrėt arklidžių. Pasidomėjus istorija atrasčiau, kiek iš tiesų nedaug mamų galėjo pačios augint vaikus, kaip kad dabar darom mes, mūsų mamos, ir kai kurios močiutės, mat daugelis tos kartos atstovų išaugo internatuose.
Aš pati be mamos augau nuo 13. Visą mano vaikystę ji į mane dėjo požiūrius, vertybes, svajones ir kultūrą. Kodėl ir kokiom aplinkybėm aš užaugau su tėvu lai lieka mano istorija, kurią jei tik norės sužinos Eiprilė. Tik kasdien nešiojuos faktą, jog mamos man labai reikėjo ir vis dar reikia, kad būtent tada, kai 'verčiausi' į moteriškąjį pavidalą, kai iš niekur nieko augo kompleksai, baimės, nežinojimai, nesusipratimai ir būtinybė, kad mama paguostų, to negavau. O tėtis motiniškai visko parodyt nemokėjo, nes tėvas yra vyras, o ir visose kitose apraiškose tėvas yra stabdis, ta griežtoji ranka, kuriai turi paklusti.
Kol neturėjau vaikų, aš jų ir bijojau, ir nemėgau, ir vengiau, ir nenorėjau turėt, mat bijojau nesuteiksianti geresnės ateities už savają praeitį. Ir net nupurtė nuo minties, jog kasnors galėtų iš manęs atimti vaiką. Jog galėčiau/turėčiau/norėčiau ją patikėti kitam. Prieš 3 metus, kai atsirado motinystės instinktas, aš tik apie ją ir svajojau. Eiprilė yra tiesiogine žodžio prasme išmelsta. Ji yra vienintėlė ir visą gyvenimą laukta mano meilė, (nors meilę, apie kurią žmonės rašo knygas, kuria filmus, labai tikiuos kadanors sutiksiu, ir viliuos, jog ne prieš mirtį, kaip kad daugelyje tų knygų ar filmų nutinka)
Būdama vaiku vakarais užmigdavau su ašarom prisigalvojus, jei kas atsitiktų tėvams, ką aš daryčiau, nes juos labai mylėjau ir dažnai sapnuodavau, kaip tėvai sėda į dyzeliuką antram perone, berods Vilniaus kryptim, ir mane palieka. Aš tada lėkdavau dėt galvą ant bėgių, kad tik tas traukinys nepajudėtų ir neišsivežtų jų, besišypsančių ir mojuojančių pro langą. Traukinys pajudėdavo, priartėdavo, 'papypsindavo' ir mane pažadindavo. Man tada buvo gal kokie 4-5 metai, ir atsibudus mama visada klausdavo ką sapnavau. Aš čiupinėda gėlėtus tapetus murmėdavau, kad zuikučius ir gėlytes, nes tą girdėdavau nuo kūdikystės -'sapnuot tik gražius vaikiškus sapnus, su gėlytėm, zuikučiais ir tt'.
Dabar dažnai užmiegu su ta pačia mintim apie dukrą. Šiuo metu man atrodo, jog, jei tą akimirką neišprotėčiau, tada tikrai nebesugebėčiau bei nenorėčiau gyventi. Ir džiaugiuos jog kolkas gyvename geriausią gyvenimą, be karo panosėj, maro gatvėse, bei tikinu save, jog dukros vėmimas, jau antras šią savaitę, nėra rimtai su kažkuo susijęs.

p.s. esu labai pozityvus žmogus. Jautrus gėlių vaikas. Galėčiau visą pasaulį spalvint tik vaivorykštės spalvom, bei girti girti girti ir teigti jog viskas visada tik gerai. Nesuprantu, kodėl pastaruoju metu iš manęs pilasi tik pilka, negatyvi masė ir iš kur jos tiek atsirado.

muah xx

Poilsis

Kol neturėjau Eiprilės, ir šiaip, jauna, tokiu oru aš rydavau knygas, mezgeliodavau, vėliau mirc'au, ieškok'nesiderinajokiagalūnė, žodžiu sėdėjau prie pc įvairiausiuose portaluose, dar vėliau sufacebook'ėjau, dabar skaitinėju svetimus blogus, ir pasvajoju, jog visai neblogai būtų jei mintys pačios susirašytų, ir nereiktų jų iš naujo karpyt, kraipyt, dėliot, išmastyt ir tikėt, jog visai protingai čia sugalvojau. Toks buvo, yra ir bus mano poilsis. (žinoma, pailsiu ir kai kurių žmonių kompanijoj, bet kai jų šalia nėra, ir negaliu augint katės bei šuns, pc is my life)
Beje, visada galvojau jog kitoj ekrano pusėj būtinai sėdi koks/kokia neišvaizdi persona pilna rūpesčių ir kompleksų, kramto nagus, krapšto spuogus, kamuojamas vienatvės, baimių yra atstumtas ir visoks kitoks neapsiplunksnavęs ančiukas/asmuo.
Paaugus supratau, kad prie pc sėdi visi, kas 'atsikandę' žmonių. Bet koks parašinėjimas, susirašinėjimas, vykęs ar ne - neskausmingas, juolab, kad nereikia žiūrėt į akis.
Ateity aš galbūt patapsiu kokio 'delfi' komentatore ar nuoširdžiai kiauras dienas aiškinsiu savo tiesas supermamos'e. Brrrr..
Šiandien aš ilsiuosi, nes vis dar viskas krenta iš rankų, kada gi nustos? Išsirinkau vieną blogą ir sakau paskaitinėsiu, vistiek knygų naujų neprisipirkau tokiems atvejams, o pdf'u ne visos atsiverčia.
Čia tuoj vėl pasipils negatyvioji 'aš'.
Na ir kodėl būtent šiandien, būtent šitą blogą bakstelėjau? Visada pasišaipau Georgei, jog geriausi filmai jau parodyti, dainos išdainuotos, knygos parašytos, rūbai pasiūti. Mes visiškai viską kopijuojam, imesdami menką šaukštelį prieskonių ramindami save, kad va, mano, geriau, skaniau, ir tt. Ne, ne ne aš nepurkštauju, kad mano kažkas su -'iau' galūne, o tiesiog pamačiau, kad daugelis dalykų, žodžių, pastabėlių, citatų ir panašių 'išmastymų' pas autorę jau surašyta, o pritaikyt kažkurį jų savo blogui pakeitus sakinio struktūrą yra kažkaip rūgštoka. Esu atradus kelis beveik vienodus Amerikos moterėlių blogus, tai net nebeįdomu, kaip ir visi tie žurnalai kioskuose, jei 'Moteris' rašo apie kokį tai Egiptą, tai ir 'Ieva' ir 'Cosmopolitan' apie tą patį, tik kitais sakiniais ir kitom nuotraukom viską pagražindami.
Blogą man rašyt darosi įdomu, nes čia, kaip pas kokį psichologą kabinete galiu pusvalandį rašyt, ką tik noriu, ir nepergyvent, jog pažiūrėt į akis bus gėda (?!) nes tikimybė mane sutikt gatvėj tolygi loterijai. Nėra būtinybės pasiteisint kodėl kas ir kaip vyksta, galvojama, gyvenama. Skaityt jo irgi nebūtina, bet visgi viliuos, kad tėti, Tu paskaitai ir pakraipai galvą į ką aš išaugau.
Taigi šiandien aš paskendus Ievos minčių jūroj, netgi kilo pagunda kalbint George važiuot Mančesterin lankyt draugų, paslankiot gatvėm ir įsivaizduot, jog tuoj tuoj iš už kampo išlys ji..

muah  xx

Išsirašyk..

Iš tos pačios serijos kaip ir išsipasakok ir palengvės.
Iš tiesų, nerealiausi, mano manymu, įdomiausi tekstai susirašo galvoj, kol plaunu indus, gaminu pietus, ar būnu išėjus iš namų. Kai prisėdu 'pasipasakot', neberandu pusės to, ką rodės išliesiu, tos minčių nuotrupos tokios nejudrios, nebeįdomios..
Visgi, kad taip greit nesudulkėtų kasdienybė - kelios akimirkos atminčiai. Tam šį blogą ir susimislijau.
Kaip laukiu, kol kas išras aparatėlį 'įmontuot' į akis. Pamatei kažką jaukaus, originalaus, stebinančio, jaudinančio, džiuginančio, kerinčio, gražaus, įdomaus - mirkt - nuotrauka. Tos pačios pirmos sekundės. Nes dabar, pamatei, kol susigraibei fotoaparatą, nusistatei, spustelėjai - to pojūčio, efekto nelikę. O bandyt kažką sustatyt, suformuot, pagyvint akis, tikrai šypsotis nei pastangų nei noro, nei laiko tiek nebėra. Kažkada bandžiau pusę dienos 'gaudyt kadrą' bet supratau, kad čia ne aš, ne man, ir gaudau tas akimirkas be nuotraukų, o po to užmirštu. O užmiršt - skauda.
Pirmą kart, prėjusią savaitę neturėjau noro įamžint kasdienybės. Dariau tai iš poreikio papildyt Eiprilės albumus ( kas 2rą, 3čią dieną pyškinu, kad matyt, kaip ji auga)
Įpusėjus liepa, o savo ruožtu galiu paverkšlent, jog normalus čia buvo kovas, ir paskutinė gegužės savaitė. Neveltui anglai keikia orą ir apie jį tekalba.
Ką veikėm?
Nieko. Na, gydėmės, guodėmės, žiūrėjom TV, o apstojus lyt ėjom lauk įkvėpt gaivaus oro.

žaidė pačios

tėveliai turėjo su dukrom pažaist

išėjom trumpam

prie man patinkančios sienos

žiūri vaikučiams, gerai, kad butelio alaus rankose nėra

tariasi, kuriai pirmai maudytis

futbolo minutės

maitino viena kitą

šiek tiek pagalbos

 Kaip apetitas kyla bevalgant, taip man dabar -  berašant, ir norisi pasimaivyt pirkiniais, kurių keletą šią savaitę parnešėm į namus. Tą, parodyt ką nusipirkau mokaus iš kelių draugiaškų, bei pačios Jude bei jos mamos, kurios atvažiuoja mašina, pilnut pilnutėle krepšiukais, tašelėm, kad parodyt ką per 2 -3 mėnesius nusipirko, nesvarbu, kad neužsidėjo, dar nenaudojo ir tt, svarbu atvežė parodyt, kad turi. Beje, Jude iš tų, jei per porą savaičių pirkinio nieks nepagirs, ji neš jį atgal. Beveik visi rūbai panešiojami porą savaičių ir nešami atgal, nes 'praėjo noras' nieks neužmatė, bei tą leidžia įstatymai. Ji žinoma nevaikšto į emigrantų ir benefitininkų mylimas parduotuves, socialinis sluoksnis bei išsilavinimas to nebeleidžia.
Ji mielai su manim prabėgo labdarynus nes pasak jos, gyvenam didžiausiam Anglijos second hand'ų mieste (bei ji vis pabrėžia, jog turiu uoslę daiktams, mano rastą See by Chloe megztuką ji, gavus panešiot, dar iki šiol džiūgauja. bėda ta, kad aš retai kur išeinu, ir ne visada kažko ieškau, tad nežinau iš kur ji čia taip išmastė).

Kažkurią dieną užmatėm, jog iki pietų nelis, išlėkėm į Brighton'o North Laine'ą. Ten daugybė mažyčių vintage krautuvėlių, second hand'ų, vietinių dizainerių parduotuvėlių, bei kavinukių, išbarstytų keliose siaurose gatvelėse. Tokiose vietose aš akis paganau į įdomias vitrinas, margus interjerus, prekes, bei žmones. Kartu nevaikščiojom, nes Jude knietėjo aplankyt visas parduotuves, o aš rinkaus tik traukiančias (dieną prieš tai nuvažiavus į prekybcentrį dviese, turėjau jį apvaikščiot begalę kartų, nes Jude čiupinėjo kiekvieną prekę. Jame praleidom 3 valandas, būtume ir ilgiau, bet užsidarė, tad atsikandau šopinimosi su ja). Žaisliukų įsigijau čia. Ta krautuvėlė man priminė  vaikystę. Labai daug matytų daiktų, tik jie, rodos, greičiau lūžtantys. Nes:

 

geresnės nuotraukos parodyk ką noriu, neturiu

 foto viršuje, ant šaldytuvo linguojanti matrioška, skambesys joje jau buvo dingęs, rankos sukabintos stipriausia guma, tampyk, netampęs. Krito ji iš visokio aukščio, mėtėsi ir buvo paminta, prispausta ir kitaip bandyta sulaužyt. Ramybę atrado tikriausiai šiukšlyne, nes įtariu ten atsidūrė visi pusseserei atiduoti  daiktai.
  Su Jude visai netyčia nusipirkom vienodas naujoviškas matrioškas, kuo labai ir džiaugėmės ir stebėjomės. Josios deja, po kokios valandos sulūžo, mat nukrito ant žemės, nieks nepakėlė ir jos vyras stodamasis nuo sofos koja ją prispaudė prie žemės, lėlės pilve atsirado didžiausia skylė.

mūsiškė - mėlyna

Eiprilė ten pat išsirinko krepšelį, kurio nepaleido, nešiojo kol vedžiojo tėtį, užmigo su juo rankose, ir nesidalino su niekuo, dabar susideda savo kaladėles bei gyvūnėlius, kuriuos aptikau labdaryne ir pasišoviau tokių rast kuo daugiau.

 Karvė įtariu yra iš senesnių fermų elc arba fisher price, bet avelė, daug mačius ir kažin ar 'veislinė'. Radau jas skirtinguose labdarynuose, pardavėjai su šypsena nedrąsiai lemeno 'ten py', bet visi likom laimingi.
Dar mano lėlė gavo fotiką! Blicas žybčioja ne prasčiau už mano tikrąjį :)
Apie tas kelias lėles gal kada parašysiu, nes jas labai jau myliu, ir tikiuos tai pastebėję žmonės nepuls man pirkaliot bet kokių lėlių, kaip kad kažkada nutiko su varlėm (rinkau gražias, bet žmonės pridovanojo bet kokių, teko baigt visas kolekcijas)

Ddung, Tangkou bei Sweet April

Dar turiu pakankamai daug angelų, bet į juos žiūriu tada, kai reikia ramybės. Galbūt pats laikas nuo jų nuvalyt dulkes dabar pat.

muah xx

Galas atostogoms

Vakar išlydėjom svečius. Jausmas, lyg 2 bulvių maišus kažkas nuo pečių nukėlė. Aš mėgstu Jude, ji yra viena mano gyvenimo būdo mūzų, visada jos laukdavau, tik ne šį kart. Ir tik dėl tų nelemtų ligų. Savaitgaliui artėjant iš tualeto nebeišėjom ir mes visi 3, tada svečiai paguodė, jog ir jie tą išgyveno prieš pat atvažiuojant. Aš asmeniškai pasijutau apgauta, nes visa jų šeima žino kokia alergiška esu ligoniams (tiksliau mėgėja pasirgt jų ligom), ir žiauriai žiauriai pykau burnodama, jog nesu Hilton viešbutis už kurį žmonės sumokėje nemenką sumelę privalo atvažiuot, nesvarbu kokia jų būsena. Jude yra iš tų sunkesnių žmonių, kuriuos šalia turint reikia įtemptai mastyti, viską apgalvoti, kad neleptelt kažko, kas ją įžeistų. Savo įžeidumu ji turbūt ir yra unikali, nes kur benuvažiuotų (net pas savo tėvus) po jų apsilankymo visiems žmonėms reikia bent kelių dienų tikro poilsio.
Vakar buvo vienintėlė diena savaitėj be lietaus, ir mes ją praleidom namie dezinfekuodami kiekvieną paviršių prie kurio tikrai ar galimai lietėsi svečių pirštai.
Vakar aš prisiminiau, kai sirgdama kažkuo varsčiau gydytojų duris, ir vienas jų sugalvojęs diagnozę 'atchodai nuo narkotikų', nors tuo metu aš rūkiau tik šviesų elemą. Galų gale paverkus kitam gydytojui dėl kolegos išmonės gavau patarimą -'venk neigiamų žmonių, atrask tik laimingus, tada pasveiksi'. Aš, po gero pusmečio pasveikau, per tą laiką atradus kitus žmones, ezoteriką, terapijas, Dievą.. Dar vakar prisiminiau, jog jau kurį laiką gasdinu George tuo 'norint būt laimingu ir sveiku, aš turiu matyt tokius žmones', o ne jį, (juos ir kitus) nes jei kas susidūręs su tipišku anglu, žino, kad prie įaugusio mandagumo bei džentelmeniškumo, jie turi dar ir savybę viskuo skūstis bei būt nepatenkinti, nors pačių gyvenimuose nėra prie ko prikibt, nebent oro. Aš jau kurį laiką stebiu save anglėjant, gaila, kad tik į tą nusiskundimų pusę. Užtai vakar prieš miegą nepatingėjau susiformuot eilės minčių apie pagijimą, dzin tuos šik*mus (atsiprašau už žodyną), slogas, temperatūras, nusnargliuotus žaisliukus, neįsivaizduoju kokiu būdu aptriestas 2 pagalves, sultim sulaistytus kilimus, galvos skausmą, vaiko nevalgymą ir jau kilogramo netekimą bei kalną nelygintų rūbų bei jų laukimą prie skalbenkės..gyvenimas yra gražus, aš jį labai myliu ir esu dėkinga už kiekvieną akimirką, užmigau.
Prabudau krauju plūstančia nosim, tabaluojančia širdim, keistu išgasčio jausmu. George pramigo darbą. Eiprilė pagėrus pieno sumastė likusią jo dalį išpilt čia pat ant sofos, bei tuščiu buteliuku nulėkė padaužyt televizoriaus. Kol paruošiau jai pusryčius, kurių nė neparagavo, išvartė visas savo knygas, ėmė klykt, spardytis ir krist arba trenktis į kietus paviršius. Rimo tik ant rankų ir tik glostinėjama. Atitraukus miegamojo užuolaidas pamačiau patį tikriausią rudai/baltai/pilką vitražą kitapus lango. Žuvėdros matyt irgi pratrydo, arba tyčia nušaikiojo, kad tik dar labiau putočiaus. Pusė dienos dingo nepastebėtai vien tik bandant valdytis, nes aš neleidžiu sau pasiduot emocijoms prie vaiko. (Stebėjau, kaip kaskart Blythe paimta į mamos rankas klykė lyg skerdžiama, ir kaip rimo ant tėvo rankų, kuris yra tiek užsirelaksavęs, kad namiškiai jau ir pykt dėl to nebemoka) Tiesa, pirmą kart ant jos riktelėjau virtuvėj, kai vos neužsivertė ką tik užplikytos arbatos puodo. Po to atverkėm abi, ji dėl išgasčio, aš dėl priekaištų sau. Rodos šiandien kaip tyčia viskas krenta iš rankų. Seniai jau taip buvo. Teks namų darbams dar palaukt dienelę kitą.
Jaučiu kaip rimstu rašydama, tad reik sukurpt tekstuką, ką gi mes čia tokio nuveikėm per tą savaitę iš tiesų.

muah xx

Šū***os atostogos

Tikrąja to žodžio prasme. Juk turėjau jas praleist Švedijoj, su žmona, ir jos naujuoju vyru, šuniu bei 'aukle' dukrai, siurbčiot brendžiuką vaikui užmigus, kept saulėj, žvejot iš valties, maudytis ežere, sėdėt kubile, daug šnekėt, nusišnekėt, juoktis, išgyt nuo visokių per metus susikaupusių paranojų, svajot, drėbtis žemėn nuo realybės, dairytis į šonus prisigąsdinus, jog čia mus vienus 2 km spinduliu vistiek kažkas stebi, bei miegot pirkiose, kone drobės pataluose..

Vietoj to, sėdžiu namie su apsisnargliavusiais giminaičiais atvažiavusiais atostogų pas mus. Nenustoja lyti. 3 kartus per dieną išgirstu 'what shall we eat'.. Gaminu valgį. Pasitraukus nuo viryklės atsistoju prie kriauklės su krūva indų, bei visą dieną dirbu valytoja/kambarių tvarkytoja. Išeinu 'parodyt kelią' iki parduotuvės, ir lyg tyčia pliūpteli kaip iš kibiro kelią įpusėjus. Gryžtam permirkę. Prie sirgalių prisijungiu ir aš. Miegot neįmanoma, nes mažiausioji kas 15min verkia. Šiandien susirgo ir Eiprilė. 4 dienas nevalgius, ji vistiek sugeba tūptelėjus atsiprašant, pratryst. Tad prie visų apsimestinių šypsojimųsi su 'ar jums viskas gerai ir ar nieko netrūksta', dar reikia pasinervuot kaip ją nusividuriavusią pagydyt ir kažkokiu būdu leist išsiilsėt. Niekada nesu taip stipriai laukus atostogų pabaigos..

Dabar peržvelgus ką parašiau, pagalvojau, jog daugelio žmonių kasdienybė yra būtent tokia, kokią čia apskundžiau,  Mano ji, kitokia. Tarsi gyvenu atostogaudama, tetrūksta tinkamos kompanijos.

muah xx

Į 'garbanas'

Vieną vakarą, stengiausi nepasiduot per kraštus lipančiam pykčiui. Aš labai nemėgstu ligų. Jokių. Ir tik artimiems žmonėms galiu pasakyt, kad nepezėtų ir pasigydytų prieš atvažiuodami į svečius. Pati prašydamasi svečiuosna irgi pasidomiu ar namie nėra sergančių, bet su anglišku mandagumu aš vis dar nesugebu susigyvent. George sesuo pranešė, kad greičiausiai susirgo jų dukra 3 val. prieš pasibelsdama į duris, o atvykus ir susinešus milijoną krepšų, tašelių į namus pasiskundė, kad serga ji ir dukra jau beveik savaitę, tiesiog po festivalio nenorėjo važiuot namo, o ir buvom susitarę, jog po jo važiuos pas mus.. Mano veido išraiškų ji niekada arba nesugeba perskaityt arba nenori, o pertraukta per dantį, teišstenėjo magiškąjį 'sorry', ir kažką panašaus į 'tikiuos jūsų neužkrėsim'. Žodžiu, po savo ilgiausių įžangų, kurios turėtu sugult kokioj skundų knygoj, o ne šiam tekste, pats laikas eit prie reikalo.
Visada nurimstu kažką veikdama.
Turiu krūvelę 'nuogų' segtukų, ir primasčius, jog segtuko aprengimas bus greičiausias rankdarbėlis, išsitraukiau reikiamus žaisliukus. Dar, vaizduotėje mačiau Jude veidą, kai įsegsiu vieną tokį jos dukrai į garbanas, specialiai, kad nufotkint vienodas. (Jude'i labai nepatinka, jei turiu kažką, ką turi ir ji, nes jos vienintėlės daiktai ir stilius yra unikalūs, ir nesiginčijam čia)

Nesitikėjau, kad segtukai visai normaliai žiūrėsis, veikiau norėjau pamatyt kaip veltinis guli, ar paklusnus ant metalo ir tt., paskubom belenkaip sukarpiau, susiuvau, prisiuvau ir įsegiau. Jude'i patiko :( toks skubotas darbelis, bet jos panelė šiuo metu išgyvena 'nieko ant galvos nenoriu' periodą, be to, manau, kad Jude'i taipogi reikia, kad kažkas pastebėtų, pagirtų ir šiek tiek pavydėtų daikto (tokiu atveju ji džiaugsmingai juos naudoja/nešioja ar vaikui deda). Labiausiai visgi segtuką įvertino mano dukra, jau kelintą dieną pati jį atnešdama ir juo braukdama sau per plaukus, kad įsegčiau.

muah xx

Dainose..

Aptikau pas ex grupiokę facebook'e kuri ją skyrė vieninteliam, geriausiam vaikystės draugui. Mačiau ne vienas pavandenijusias akis besiklausant senosios versijos. Aišku ir žmonės tie beveik senoji versija. Aš tada klausydavau visai ką kita. Dabar gi, užklibino ji ir mano plakančią, tik niekas akyse nesikaupia, o jos klausant tarsi matau atitinkamus žmonių veidus kurie keičiasi sulig žodžiais. Jei dabar šalia turėčiau  psichologą su bonka ant stalo..

muah xx                                                                                                                                                                                           

Pagaliau pabaigiau

   Esu iš tų žmonių, kurie kažką pradėję, ne visada pabaigia. Mano gyvenime į pradėtųjų-nebaigtųjų sarašą įeina beveik visi būreliai, muzikos mokykla, santykiai su vyrais, draugystės su moterimis, vienos iš studijų, apie kurias ilgokai svajojau, pažadai ir žinoma rankdarbiai. Šykart apie pastaruosius.
   Turiu dar mokykloje pradėtų mezginių, siuvinių, siuvinėjimų, piešinėjimų, rašinėjimų ir kitokių darbelių, kurie kažin ar kadanors pataps tuo, kuo turėjo tapti.
   Tėtis kiekvieną vasarą man atveža vis po dalelę mano mylėtos ir turėtos praeities. Neseniai išsitraukus dėžutę su niekučiais aptikau dar 8oje klasėje mamų dienai siuvinėtą servetėlę, kurios pusė išsiuvinėta, kitą pusę atidėjau ir nepabaigiau. Prieš savaitę gavau 'tašę' su, vėlgi savo praeities niekučiais, ir ten gulėjo 11oj klasėj pradėtas megztinis, nugara ir pusė priekio. Išardysiu greitu laiku ir megsiu ką nors nauja, nes siulai to verti.
Šiandien, atidarius spintą, lygiai taippat galėčiau traukt čia Anglijoj pradėtus rankdarbius. Nebaigtus. Tai laiko pritrūko, tai fantazijos, tai noro.
Netgi savo bloge jau turiu 8 įrašus juodraštyje, nes trūksta pradžios, arba pabaigos.
Tuos darbus, kuriuos pradedu ir niekieno netrukdoma galiu jais mėgautis visada baigiu. Tuos, kuriuos įpusėju, ir staiga reikia pradėt kažką kitą, arba jei aptingstu porai dienų, arba negaliu tęsti dėl žaliavos trūkumo, galiu drąsiai vadinti niekadadarbiais, ir turėčiau labai susiimt, kad juos pabaigt. Taip vos nenutiko siuvinėjimui kryželiu. Radau piešinėlį, visas reikalingas priemones, ir, kol Elmira buvo kompiuterio šeimininkė, aš 3 savaites vakarais nuoširdžiai siuvinėjau (kryželiu - pirmą kartą). Tą dieną, kai ji išvažiavo, pabaigiau siuvinėjimą, buvo likę apsiuvai, karoliukai ir lyginimas (vieno vakaro darbas) bet aš, atgavus teisę į kompiuterį darbelį gražiai sulanksčiau ir pasinėriau į raminamąjį virtualųjį gyvenimą. Per tą laiką sugebėjau įrėmint porą pavaikslų Eprilės kambariui, pasiūt jai patalynės komplektą, išardyt kėdę, kuri vargšelė dabar laukia, kol iš spintos išsitrauksiu medžiagų jai apvilkti, beigi pradėjau megzti megztuką. Kažkurią dieną ėmė maust širdį, ir mane pakalbino sąžinė. Po dialogo, aš ant popieriaus susirašiau dalį akis badančių nebaigtų darbų sarašą ir pasikabinau ant šaldytuvo, kad iš jo išsitraukus reikiakažkapakramtyt kaskart prisiminčiau, jog reikia ir kažką užbaigti. Taip aš užbaigiau siuvinėjimą. Jis jau rėmuose ir dukros kambary. Ir širdy malonu ten įėjus.

muah xx