Dieta

 Kurią čia dieną žiūrėjau vienos nuostabios moters nuotraukas ir patikėjau žinoma, bet akims buvo šokas :) sukūdo. Labai labai. Iš tokios su lašinukais, paliko tokia, be lašinukų. Žinoma puoliau klaust kokie vaistai taip pagelbėjo, ką darė, atsakė, kad jokių vaistų, ir aplamai nieko nedarė, porą savaičių vat tokių buvo ir viskas. Aš žinau kaip nieko nedarant galima sukūst, taip darydama praeitą mėnesį 5 kilogramus priaugau. Užtai man jos pasikeitimas tapo labai didele dingstim kažką padaryt, kad bent jau per Eiprilės gimtadienį nesisukčiau nuo kamerų, o labai plačiai demonstruočiau savo pačią gražiausią šypseną (čia kiek persigyriau, bet tiek to).
Jau kurį laiką prisijungus prie grupės (internetinės, o ne kokios sporto salės), kur visos labai kilniu noru davėm pažadą kažką pakeist savo mityboj, kasdienybėj, galvoj, per 100 dienų. Pusė laiko praėjo, o aš tik paskaitau kaip kitoms sekasi, jei sekasi. Todėl ėmė ir atėjo diena, kai aš visgi nusprendžiau save išbandyt. Porą kartų peržiūrėjau filmuką [Fat, Sick & nearly Dead], ir jau sekančią dieną į blenderį mečiau vaisius ir daržoves. Ir puoliau ieškot siulčiaspaudės, nes daržovių kokteilis su visa burnoj besiveliančia lasteliena buvo laaabai jau nekoks gerti. Per tas porą kokteiliavimo dienų (iki kol atsiuntė siulčiaspaudę) aš patyriau visako: gal nereikia, brangu (per vieną dieną sukokteiliuojami beveik 15 svarų), galvos skausmai, skausmai palei širdį, skrandžio spazmai, bet po 3 dienų jie baigėsi. Po savaitės sulčiavimo, aš labai sušalau ir kažkodėl nusprendžiau, jog sušilsiu pakramčius krekerių. Po jų dalinaus bulvių koše su šeimyna. O dar po to radau vegetariškų 'kotletų'. Dabar visą sulčiavimo procedūrą darau iš naujo, ir jei bus šalta, jungsiuos šildymą, o ne žiūrėsiu  kas šaldytuve. Dar tokia [moterėlė] propaguojanti žaliavalgystę ir visokiais ymanomais būdais badavus, kažkur rašė, jog sulčiaujant reikia išgert 5 litrus sulčių. Neišeina man kas pusvalandį spaust sultis, jei per dieną 2 litrus išgeriu, jau galiu sau per petį paplekšnot. Ir beje, labai įdomu atradinėt naujus skonius. Niekur dar neieškojau nei informacijos apie sulčiavimą, nei receptų, nei patarimų ar nutarimų, bet pasisekusius užsirašau ateičiai, nepasisekusius šiaip ne taip išgeriu, žodžiu, žaidžiu. Kai man 'atrado' skydliaukės nepakankamumą (hipotirozė), daktaras apgailestaujančiu tonu perspėjo, jog storėsiu. Man žūt būt reikia pažiūrėt ar kiek pakūdėsiu. Nepabandžius nežinosiu.
O dar berašydama spėjau paskaitinėt porą straipsnelių apie skydliaukę ir sultis [čia] ir [čia].

muah xx

Pasvajok

9 klasė. Pamoka. Užduotis: sukurti rašinį laisva tema  Kas aš būsiu, kai užaugsiu. Štai aš ir namie. Su pieštuku rankoje ir švariu sąsiuvinio lapu ant virtuvės stalo: Kai aš užaugsiu, būsiu toks, kaip Pabedinskas. Būsiu žurnalistas, važinėsiu nauju aštuntuku po miestus ir kaimus šnekindamas žmones.... Ir aplankė mane mūza. Pagavo ir pakilojusi mestelėjo link debesų. Jaučiausi Ikaras ir Dedalas vienu metu. Pieštuko valdovas, nebijantis atverti giliausių sielos rūsių lobynų, nevengiantis aštriausių svajonių vingių.
Darbas perrašytas dailyraščiu ir priduotas. Darbų rezultatų laukiau visą savaitę. Pirmą kartą gyvenime nuoširdžiai laukiau lietuvių kalbos pamokos... LAUKIAU...
Diena išaušo, pamoka užgulė klasės sienas, prislėgdama kiekvieną kitaip... Mokytoja įžengė į klasę su žavia šypsena ir gniužulu svajonių rankose. Mūsų svajonių. Smagus šurmulys ir pradedam  pristatomi geriausieji rašiniai. Kelios citatos, prisodrintos epitetų. Kelios pedagoginės pastabos iškalbingesniems rašinių autoriams.
Na, o dabar  klasės perliukai. Matau, kaip mokytojos rankose lieka vienas sąsiuvinis pasigardžiavimui  mano svajonės žaliame aplanke. Širdis daužosi, nes nežinau, kas dabar bus. Čia juk aš ir mano vidinis pasaulis. Mokytojos lūpos išspjauna pirmuosius sakinius. Braukdama juoko ašarą, pasitelkdama intonaciją, ji perskaito mane visai klasei... Visi plyšta juoku. Mokytojo skatinamų patyčių gyvenime dar nebuvau ragavęs. Klasės sienos čia susitraukia čia išsiplečia iki beribės erdvės. Gėdos stulpas auga. Akyse temsta ir galvoje ūžia...
Mano atvirumas sutryptas ir paniekintas... Mano vaizduotė plikai išrengta ir paleista bėgti per kaimą. Kad viešai užjuoktų...
Niekada nebūsiu Pabendiskas! Niekada neturėsiu namo, šalia kurio puikuojasi aštuntukas, niekada nebeisiu į žurnalistinę medžioklę ir nebūsiu karate meistras! Ir niekada... niekada niekada neberašysiu!!! Niekada nebeskaitysiu ir nebesvajosiu

Kai man suėjo dvidešimt, gavau darbą Kauno žiniose. Po pusmečio buvau pakviestas dirbti televizijos žiniose. Būdamas dvidešimt vienerių rengiau ir vedžiau laidą apie automobilių sportą. Dabar Baltijos televizijoje vedu laidą Žiema 100%. Ekologiniai sprendimai.

Kaip aš tai padariau?

Čia ne apie mane. Aš nesu tų, kurie augdami nešiojosi tą 'aš jums dar parodysiu', o užaugę atsitiesia, ir rodo. Mano norus ir svajones lygiai tokiu pačiu principu trypė mylimas tėtis bei giminės. Neseniai George paklausus kokios mano svajonės, mat jis nieko prieš kokią nors išpildyt, atsakiau, jog daugelis jų šiuo metu guli karsteliuose ir kaskart vis labiau užberiami žemėmis.
Aš buvau ir esu svajotoja. Kartais prisvajoju net per daug ir iš to išeina nenusakomi pojūčiai ar postūmiai. Mano svajonės nėra batukai, rankinukai, kokie kursai ar lankytina vieta, nes nuėjai nusipirkai, nuvažiavai, pasimokei. Dar vienas labai mielas žmogus kažkurį vakarą lygiai kaip ir G. sugalvojo, jog idomios jam mano svajonės, nes savąsias jis jau visas išpildė, tai dabar gali padėt pildytis kitų. Man žinoma irgi lengviau ir patogiau pildyt kitų norus nei savo, ypač tuos paprastus ir buitinius. Esmė ta, jog mano 'svajonės' (tos paprastos) pildosi ir dažnai, bet dažniausia, kai esu viena. Kai gyvenu viena. Kai gyvenu sau. Kai nėra atsakomybės, jog galbūt per brangu, savanaudiška, visokių 'o kai su juo/ja?' Nes dažniausiai mano svajos nėra susijusios su partneriais ir kitais, kurie mane sažinės pavidalu laiko. Su jais būdama tegaliu viltingai pasakyti, 'kaip norėčiau Kūčias švesti Lietuvoj', arba 'kaip noriu su tuo ar anuo gert vyną va ten ir ten ir pratęst tą nebaigtą temą', arba dar banaliau 'kaip noriu bronzinio nissan 350z. Šalia esantys tada motyvuoja 'tai važiuok, daryk, pirk', nesvarbu jiems, kad važiuot Kalėdų nėra kur, šeima iširus, visi kas sau. O to žmogaus su kuriuo mielai šnekėčiau nebėra, kad gryžusi gimtinėm, užsuku pasėdėt ant jo/jos asmeninio suolelio ties akmens pamiklu.  Ir kad tas nisanas, o dar ypač bronzinis, kurį man žinoma turėtų pirkt mylimas vyras, pasak jo, yra ne ką geriau už ford mondeo, jame variklis toks ir toks, detalės tokios ir tokios, ir aplamai ji nieko gero. Tikrai nepulsiu aiškint, jog svajonės nesipildo, jų nėra ar jos nereikalingos, nes visada esu ten, kur kažkada pagalvojau, jog noriu būti, visada gavau to ko noriu, (kartais su kaupu, kartais ne to ko noriu, bet kiti žmonės nesigilina į noro grožį). Na yra ir tų, kurios kaip ir sakiau, guli karsteliuose.
Oj prirašiau jau per daug. Šiandien eilinį kartą susvajojau, jog jei kur važiuodama pamatysiu laukymėj stovintį vienišą medį, sustosiu ir nueisiu iki jo žingsnius skaičiuodama.

 Rašinys viršuj vogtas iš [čia]. Autorius ne vieną saviugdos/saviįtaigos knygą perskaitė. Šaunuolis. Būtų įdomu paklausyt jo vedamų paskaitų, visgi jis kažką su žiniomis nuveikė.

muah xx

Kai man pasiseka

Šiandien iki pietų nemiegojom. Anksčiausiai sukilom, nes pats laikas vaiką vest svert. Paskutinį kart gegužės gale svėrės.
Blogo juodrašty guli įrašas apie gimdymą, pribuvėjas (midwife's), sveikatos prižiūrėtoją (health visitor'es), ir džiunglių įstatymus, gal kokį vakarą klaidas pataisius publikuosiu.
Išsikrausčius iš Velso, pirma, ką dariau - susiradau sveikatos prižiūrėtoją, nes senoji aiškino, jog ji reikalinga iki kol vaikui sukanka 7.
9 mėnesius iš eilės Eiprilė keliavo svertis, kažkokios moterys paklausydavo mano nuogastavimų jei tokių buvo, dalino skrajutes su informacija, nukreipė į šeimos centrą, kur keliavom į masažus, vaikų žaidimų valandėles, paskaitėles apie ugdymą ir tt. Ten mane pagyrė, jog esu pirmoji 'iš kitur' atvedusi savo vaiką, nors šalia esančioj poliklinikoj registruota 180 kitataučių vaikų. Aš, kad po to neverkšlent, kaip gaila viską palikt, iš karto pasakiau, jog mano vizitai čia laikini, mat ieškom namų, ir neaišku kur rasim.
Jau 7tas mėnuo, kai išsikraustėm ir iš ten. Pirma, ką dariau atsikrausčius, puoliau ieškot sveikatos prižiūrėtojos, maža kas. Kone tam pačiam pastate įsikūrę šeimos gydytojai, darželis ir vaikų priežiūros centras su biblioteka. Su gydytojais čia viskas tvarkoj, net geriau nei pas senuosius paracetamolio mylėtojus bei ligų 'gūglintojus', bet vaikų centru - nusivyliau. Šiandien buvo mano 5tas apsilankymas. Bet iki tol, visus kartus, kai klausiau kur kreiptis dėl Health Visitor'ės, sakė, jog čia tokios nėra, kad nežino, kaip veikia sistema, ką daryt atsikrausčiusiems naujokams - jei kas blogai, 'pas gydytoją eikit' - guodė. Kokie vaikų užsiėmimai? - 'mm,  galim paieškot, bet priklauso kokiai vietovei priklausot'. Iš kur žinot, kur kokie patikrinimai? - 'gal gydytojos klauskit'. Aišku, tos moterėlės, kurios svėrė ir atsakinėjo į su vaiku, o ne paieškom susijusius klausimus, buvo normalios, bet ta, kuri priima ir registruoja (Dieve padėk).. Svėrėjos, deja atsakyt į klausimus apie vietoje veikiančią sistemą negalėjo, nes visos iš vis kitų Braitono apylinkių kaskart į skirtingus vaikų centrus tam tikrom valandom važiuoja.
Šiandien man pasisekė! Dirbo visiškai nauji veidai, visi su lig vienu. Ačiū tam aukštai, buvo ir nauja registratorė, nes senąjai nebebūčiau šypsojusis. Eiprilė per 3 su puse mėn. tepriaugo pusę kilogramo. (Gerai, gerai neverkšlenu, ne paršiuką auginu). Moterėlė aikčiojo, kokia ji aukšta palyginus su vietos vaikų statistika, tada toptelėjo, jog jei žino, kokie vietos vaikai, maž žinos ir apie sveikatos prižiūrėtojus. Pasibėdavojau, kad gyvenu čia jau tiek, ir toks net nesaugumo jausmas, jog nėra tos Health visitor'ės, kad nežinau ar galiu eit į tam tikrus vaikų centrus, ar jie man 'priklauso' ar tektų raudonuot atsiprašinėjant, jog ne ten pataikėm. Kad galų gale vaikui tuoj 2 sueis, o niekas jos sugebėjimų ir neįvertins (nelabai aišku ar mes jais girtis galim). Pasirodo, moterėlė vietinė, akis tik plėtė ir plėtė jog dar neturim prižiūrėtojos, galų gale konstatavo, jog senoji registratorė turėjo 'issues with not Brits'. Užpildė formą, kurią atseit gryžus į ofisą perkels į duomenų bazę sužiūrėt, kas ir kaip jau parašyta apie dukrą. Pasiguodžiau dėl vaiko kalbos. Lai nepuola manęs mamelės, kurių vaikai raiškiai sako eilėraščius ir atkartoja žodžius, jog nepanikuočiau, kai ateis laikas ji pradės irgi. Aš nepanikuoju, ji pradės, bet dabar ji manęs priėjus mama nepavadina, tėčio irgi. Ji rodo rankom, jei žino, kur kas yra, žino, koks gyvūnas kokį garsą skleidžia, bet 6 - 20 žodžių, kuriuos jau turėtų sakyt - nėra. Iš tiesų - nėra nė vieno.
Mano mama albume surašius žodžius, kuriuos sakiau metų ir 8 mėn, ir žodžius - metų ir 10 mėn. Albume, per 2 mėn žodžių prirašyta kone trigubai daugiau, ir aš į tą lėtesnių statistiką nepapuoliau. Klausiau G. mamos, kaip vystėsi jos vaikai, nenoriai pripažino, jog 2 paskutinieji iki 2 metų net nevaikščiojo, nekalbėjo, vartė knygutes, ir laaaaabai ilgai nedarė ant puodo. Ji sako jie nenorėjo, abu paskutiniai vaikai sako, jog mamai nebuvo laiko jų sužiūrėt vienu metu, tad nenuostabu. Užtat jie kone piktybiškai iškelia faktą, jog tie greitai mokęsi ir mamas džiuginę dabar dirba fabrikuose už 18 štukių per metus, o va jie abu ir kiti jų pažįstami 'lėtesni', baigę univerus ir nesigėdija algalapių.
Aš papeikiau save, kad pati apsunkinu vaiko kalbą, nes kol esam dviese šnekinu lietuviškai, vos grįžta tėtis - angliškai. Arba, vienu metu rodės jau supranta lietuviškai, o po beveik mėnesį trukusių anglakalbių svečių vizito, nešnekėjau lietuviškai, kad neparint šalia sėdinčių, ir ji rodės mieliau klausės anglų kalbos. (Esu milijoną kartų susidūrus su priekaištais dėl kalbos. Darbe su lietuviais reikalavo kalbėt angliškai, mat žmonėms paranoja, jog juos apšneka. Į norimą polikliniką registravo tik kai 'nesupratau', kodėl kambarioką priima, o man vietos nėra. Ne anglė - sakė - gydytojams sunkiau. Mokytis irgi mykdami priėmė,  po to, kai išdėsčiau versijas apie vietinius, tingėjimą, pastangas, integraciją, bei norą mokytis)
Svėrusi moterėlė nežinojo, kaip man geriau kalbint vaiką, užtai atsivedė kolegę. Pastarąjai buvo perpasakoti mano klausimai, nuogastavimai, net 6 kartus pabrėžta, jog esu lietuvė. Toji, visą laiką šnekėjusi su kitom mamom pašnibždomis, man kone rėkė, jog privalau vaiką kalbint ukrainietiškai. 'Tėtis lai šnekina ją angliškai, visi kiti ją šnekins angliškai, bet mamos liežuvis turi išsukt tik ukrainietiškus žodžius! Su ja, tik ukrainietiškai, ir kai kitą kart atvesi ją svert, noriu iš jos išgirst bent 6 ukrainietiškus žodžius! Nenoriu, jog ji iš tavęs girdėtų angliškus žodžius!' Va taip. Po to ji aprimo, ir pažadai, jog jos viską sutvarkys ir aš turėsiu vaiko sveikatos prižiūrėtoją, jau vyko pašnibždom. Ieškau ebay ukrainiečių žodyno.


muah xx