Naujametiniai atvirukai

Postcrossing.com užsiregistravau prieš 4 mėnesius, ir tiek laiko prašiau senosios Rusijos naujametinių atvirukų. Gavau iš ten apie 10 atvirlaiškių, bet jie visi su gamtos vaizdais arba matrioškom. Kelis gavau su sovietinio tipo naujametinėm markutėm, matyt jas lengviau gauti. Viena moteris atsiprašinėjo, kad šiandienos atvirlaiškiai nebėra tokie gražūs kaip anksčiau, todėl teko pačiai jų ieškot. Kažkodėl praeitais metais norėjau jų kuo daugiau dar kartą pamatyti. Palandžiojus internete, daugiausia pačiam postcrossing, susidėliojau albume 85 naujametinius atvirukus, kurių daugelis kvepia mano kartos vaikyste, kaukėm, karnavalais darželiuose, mokyklose, ir mamų darbuose, saldainių nameliais, popierinėm rengiamom lėlėm, ir puoštais eglišakiais ant rašomojų bei darbo stalų.
Visi jie štai čia.
Su Naujais metais!!!! Linkiu sutikt kuo mažiau gyvačių :)

muah xx

Išlydint senuosius

praėjo pms'ai ir pilnatis jau dyla, ir visos kalėdinės dovanėlės visai nieko paliko. Viskas kažkaip praeina, senieji metai jau va irgi tuoj tuoj pereis į kitą etapą. Didžioji dalis gyventojų ryt kelsis patinę, skaudančiom galvom, arba dar tik gryš namo, ir bus tokių, kurie naujųjų nesulauks. Visais tais atvejais beveik visi suokia tą pačią dainelę, kad reikia pamiršti kas buvo, visgi žengiam į rytojų, ir reikia tikėtis bei linkėt tik gero, daug  ir visko.
Prieš pamiršdama, nusprendžiau visgi prisiminti ką sau prieš metus žadėjau. Gal dar susidėliot varneles, kad pavadinčiau tai sėkmingais buvusiais metais.
Nevairuoju. Kelis kart įsėdus ir išgirdus, kad sudrošiu sankabą pasiunčiau vairavimą ir pakeleivį velniop.
Naujus sutiksiu sverdama 3 kilogramais mažiau, o čia jau šis tas, svarbu, kad ne daugiau, arne?
Save pamilau taip egoistiškai, kad atrodo, jog niekas kitas nevertas manęs mylėt, nes paprasčiausiai taip mylėt, kaip aš noriu, nemoka.
Deja prisidejavau kaip viskas nelabai gerai, ar ne taip kaip norėčiau turbūt daugiau kartų šiemet, nei per didžiąją dalį gyvenimo. Iš nuobodulio. Per jį net džiaugsmą viskuo jau  turimu praradau.
Mokytis būt gera mama visgi metų nepakanka. Vaikas jau visą savaitę kartoja naują žodį - ejoly (nenoriu)
Prisiminiau talentus, ir labai tuo mėgaujuos, bet kitiems metams 'išsinešu' daug pradėtų ir nebaigtų rankdarbių.
Majais (tiksliau visuotine propaganda) netikėjau, bet dar spalį kitų siunčiama informacija tikrai nepadėjo tam džiaugsmui, o kaskart pagalvojus, jog galėčiau išnykt su visu pasauliu ir daugiau nepamatyt mylimiausių žmonių iki šiol sukelia skrandžio skausmus. Galvojau po pasaulio pabaigos jie praeis, bet nešuos į kitus metus ir juos.
Horoskopas pranašauja labai nekokius ateinančius. Dar turiu kelias valandas džiaugsmams sugalvoti ir susidėliot pagal prioritetus kitų metų planus, bet čia gal rytoj, jei galva neskaudės.. Aš šiaip negeriu, bet laukiu nesulaukiu šampano taurės.

Lai ateina Naujieji!

muah xx

Dovanojimo menas

Jau rašiau apie dovanas. Privalau parašyt dar. Būtų žinoma geriau, jei rašyčiau angliškai ir atspausdinus bei įrėminus pakabinčiau matomiausioj vietoj namuose.
Boxing day Anglijoj yra pirmoji diena, kai prasideda žiemos išpardavimai, ir kitatikiai (na ir vietiniai)  lyg išprotėję lekia į parduotuves daiktų. Boxing day taipogi yra tų dienų, kai žmonės gali nešt nenorimas dovanas atgal į parduotuves, gražinimui.
G mama vos atvažiavus pradėjo džiūgaut, jog pagaliau išpardavimai, mat ji būtent išpardavimų laikotarpiu 'užsiperka' kitiems metams. Ir dovanas ir dekoracijas. Vadina ji tai 'buying something for free'. Vakar pirmą kart per 7 metus išėjau į parduotuvę pažiūrėt kaip tie žiemos išpardavimai atrodo, ir jei ne žmonių gausa, kuri mane dažniausiai atbaido, sutinku su tuo pirkimu už dyką. Visa kalėdinė atributika prieš šventes kainavusi keliasdešint svarų, dabar kainuoja vos kelis svarus.
Bet dabar apie dovanas. Nes jų gavau, ir neleidžiu sau atsilikt nuo kitų blogerių nepasigirdama. Kitamet teks sarašą papildyt, mat bent 3 dovanos dar laukia manęs kituose miestuose.
Radau straipsnį MK, ir daug panašių straipsnių iškart po Kalėdų, bet užkliuvo šis labiausiai, mat net ir dovanose populiarusis psichologijos mokslas bando įžvelgti vaikystės nuoskaudas.
Tarp kitko prasitarsiu, kad psichologiją studijavau 3 metus auditorijoj, o nuo tada, kai ji tapo populiari - savarankiškai, beveik pusę savo gyvenimo. Galiu drąsiai prisipažint, jog esu visokia, kokia tik norėtų mane žmonės pavadinti, bet šio straipsnio autorė vaikiškus kaprizus galėjo aprašyt kitoj temoj.
Gavau patalynės komplektą. Ne tokį dryžuotą ar taškuotą ar pilką ar žalią, kokius parduotuvėse nužiūrinėjau, bet žinojau, kad nauja patalynė namuose ne pro šalį.
Gavau rinkinį voniai, būtina dovana, kasmet pati sau dovanodavau, bet šį kart nereikėjo. Gavau aišku ne tokį, į kurį dūriau pirštu sakydama, jog jei dirbčiau, sau pasidovanočiau, mat ir pakuotė ir buteliukai ir aprašymai tiko akims, nosiai ir odai. Šie skirti jautriai odai, bet apsimesiu jog po truputį vystanti oda - jautri oda ir stebėsiu pokyčius.
Kiek anksčiau gavau visokių Kalėdinių dekoracijų, žvakių, lempučių, labai džiaugiaus, nes puošiau jais namus, ir galvojau, kad senelis protingas tokias dovanas įteikdamas iš anksto ir leidžiantis išvyniot, o ne laikyt po eglute ir laukt kitų metų, kad rakandėliais pasinaudot.
Apie šokoladus, saldainius, sausainius nepostringausiu, jie tinkama dovana visada ir bet kuriuo metų laiku, nors, saldainių dėžė su elniais, eglute ir snaigėm vasarą nesižiūrėtų, anyway..
Laikas perliukams.
Ponia C. žino mano nuomonę apie visas paundines, primarkus, pykoksus, ir kitas pigučių niekučių parduotuves. (Poundland, Primark, Peacocs, ir visos 'money saver' parduotuvės man yra kažkas nesuprantamo, nebent reikia vienkartinių lėkščių, kempinėlių indams ar maikelės vienam vakarui, ant kurios siūdinčiau aplikacijas) Nesu rūbų kaupėja, blizgučių garbintoja, bet visada matau iš kokio audinio rūbas siūtas, ir pati mieliau renkuos verčiau rečiau, bet geresnės kokybės audinį. Taipogi, ten pažiūrėjus į daiktus, norisi verkti nuo pigios beskonybės.
Kažkada su ponia C. vaikščiojom jos gimtam mieste po parduotuves, ir ji paprašė 'įkišt nosį' į kažkurią viskasviename salių. Pamačiau lentyną pagalvių, pamenu tariau, jog nė už ką tokios nepirkčiau, net jei ji ir tekainuoja svarą, net jei galėčiau pasiūt norimą užvalkalą. Nepirkau, tai gavau.
Dar toje pačioje parduotuvėje prie lentynų vaikams, sau murmėjau, jog akvarelė gal ir gerai, tuo labiau kai panelė keliaus į mokyklą, niekur nesidėsiu ir pirksiu pieštukus, sąsiuvinius būtent iš čia, tada pačiupinėjau kažkokį maišelį su labai neišvaizdžia bite, kurią reikia pasidaryt pačiam, pasakiau 'na ir kas tokios norėtų, baisu', ir nuėjau. Tokią gavau. Dar gavau kelias plastmasines sages - rožines pelėdas, nesvarbu, jog prieš porą savaičių ilgai ir nuobodžiai kartojau, jog jos jau atgyvena, dabar lapių ir zuikių metas, o kitamet maž avelėm dizaineriai užsikrės. 
Gavau dar kažką, dėl ko norėjosi verkt, bet labiausiai iš vėžių išmušė knyga - 'puošniosios močiutės' bei kaklo papuošalas skirtas 70metėms, na gerai gerai, jei ne joms, tuomet tikroms leidėms.Aš, jas gavusi 30metė, pasijutau nurašyta sena boba.
Nereaguočiau taip nedėkingai jei tuos perliukus būčiau gavus iš kitų žmonių, kurie nežino/negirdėjo, ko tikrai nenoriu. 
Prieš porą valandų mano bendramintė super miela klasiokė man pavirkavus feisbukke, pakomentavo tiesiai į dešimtuką:  'buna buna... ir ne tik per Kaledas. Sakai ko nori, kas idomu - negausi, sakai, ko nenori, kas nepatinka - tai butinai kas nors padovanos. Tai ir galvoji - ar zmogus taves nemegsta ar jam is tikruju tokia dovana tobula atrodo...' 
Jau prisiekiau, kad kitamet neimsiu dovanų, bet pagalvojau, jog įžeist žmones lengviausia, ypač tuos, kurie dovana už dovaną atsilygina, bei visada dovanų laukia ir dovanot nori. Tai bent paprašysiu ne pačių pigiausių šampūnų,  bent megztinius skalbčiau jo netaupydama. 
Dar ta tema virkavau tėvo žmonai, jos manymu:  D -'yra zmoniu kurie galvoja kam pirkti gera dovana jei pati gauni suda. taip kad reik pirma paciam dovanot gera o paskui is ko nors laukt. as niekada geru dovanu ir nelaukiu ka gaunu man gerai'

A - 'as butent tokiu principu ir dovanoju. uz suda sudu atsilyginu, jus irgi ta pati darot. jusu kokia drauge ta pati daro, taip ir susidaro ratas. as nesitikiu mandru dovanu, tokias pati galiu nusipirkt. man daug geriau kai nieko nedovanoja, tada nereikia vertint sudas ne sudas.'

Štai tokie šūdini reikalai su tuo stebuklų metu. 

P.S. Kai atvykau į Angliją mažai apie ją žinodama, visažiniai porą metų čia gyvenę tautiečiai aiškino, jog boxing day - diena kai žmonės išneša iš namų nenorimus daiktus ir sudeda ant šaligatvio. Kiek gyvenu, nieko ant šaligatvių nesu mačius. Anglų teigimu, boxing day likusi iš tų laikų, kai ponai savo kalėdinio maisto likučius, sudėdavo į dėžes ir atiduodavo tarnams. Kaip ten yra iš tikrųju, tuoj pat 'pagūglinsiu'.

P.P.S. http://en.wikipedia.org/wiki/Boxing_Day

Muah xx

Kalėdukės

G mama ėmė kosėti apie 6tą ryto, taip leisdama suprasti, kad ji nekantrauja pažiūrėt, ką atnešė senelis. Ji žinoma pažadino Eiprilę, kuri, pažadino mus.  G pykdamas ant mamos už tokį ankstų rytą ilgai nesirideno iš lovos, ko pasekoje, tėvai į kambarį įžengė apie 9tą, bet tada reikėjo pusryčiaut, ruošt kalakutą ir daržoves. Mačiau kaip jos laukimo ugnelė akyse vis silpniau dega, tad teko paskubinti G, pasisukti virtuvėj, bei aprengti dukrą. Maisto ruošime absoliučiai jokio streso nebuvo, viskas buvo pašauta orkaitėn laiku, visų įgeidžiai patenkinti, ruoša ir tvarkymas pasidalinta.
Senutė kaimynė keletą dienų prieš tai pasiguodė jog nėra pakankamai užtikrinta savimi eiti į svečius, bet neatsisakytų kalėdinių pietų. Todėl apsiskaičiavom viską taip, kad įpareigoti pietums, neužsisėdėtume prie eglutės ir pietūs netaptų vakariene.
Tuo metu, kol namus tvingdė kepamo kalakuto kvapas, mes išvyniojom dovanas.
 Galiu paverkt? Aš suprantu, jog dauguma dovanų buvo supirkta vyresnės kartos, ir kad galbūt tie žmonės kai kuriuos daiktus pirkosi sau, bet namie išpakavę neliko patenkinti, tad perpakavo man. Garbės žodis kitamet jei kas ką dovanos, atiduosiu atgal net nepažiūrėjus. Bet juk Kalėdos, stebuklų metas ir aš neturiu teisės burbėti. Tiesa, išvyniojus kelias dovanas leptelėjau, kad pavasarį visgi važiuosiu į bagažinių turgų (car boot sales) pardavinėt visų tų daiktų, mat per kelis metus jų jau prisirinko ne vienas, o nuotraukų kur man ant kaktos susimeta raukšlės bei lūpų kampučiai nusvyra tai žemyn tai dar kažkur, nei pačiai žiūrėt, nei kitam parodyt. Užtai dukra liko viskuo patenkinta, kas man visgi yra svarbiausia.
Be visų tų ašarų dėl bereikalinio žmonių uždarbių švaistymo, man Kalėdos visai patiko. Ramios, be galo sočios, tipiškos angliškos, kai labai svarbu atitinkamas kiekis visako lėkštėj, kai didžiausia dilema - užpilo gausa. Svarstymai koks padažas pas dukteris ant pudingo ir ar aplamai jos pudingą valgė. Spėliojimai, kaip, kuri ir kada išsikepė kalakutą, ar gerai iškepė. Karalienės kalba ir krakerių plėšymas, angliško humoro žinutė viduje, kurio aš matyt niekada nesuprasiu. G mamos prašymu, kalėdinėj aprangoj turėjo būt raudona detalė, puoštis jokiu būdu ne valia, nes juk Jėzulis gimė ne mados namuose, o ir kaip visi anglai sako, maistas yra Kalėdų esmė (food - that what Xmas is all about) ir žinoma planavimas, kada ir kokias parduotuves aplankyt  išpardavimuose.
Pas kaimynę sugužėjom nešini padėklais, garuojančiu maistu, Eiprilė įteikė krakerį, jos kartu jį perplėšė. Moteris gyrė nesustodama kaip ji gražiai atrodo, o vėliau skambinėjo dėkodama, jog tai buvo patys skaniausi kalėdiniai pietūs, pudingui išgirt ji nerado žodžių, kas labai sušildė G mamos širdį, ir žinoma patiko mums, nes kažkam pabuvom geri. Dar norėčiau jai pasiūlyt naujametinius pietus, jei niekur neišbėgsim.

kiek kas suvalgė? Visi viską (oh oh oh)

Po Kalėdų taip paprastai viskas nesibaigia, ir nelabai mandagu lėkt kažkur į svečius ar svaičiot apie šopingus, mat G gimęs tarpšventiniu laikotarpiu, ir kasmet verkia, jog jo vienintelio pasauly gimtadienis yra nuobodžiausias, nes visi kalėdoja pas tėvus, visi ruošiasi naujiems, o va jo gimtadienis taip ir lieka nepastebėtas. Šiemet dovanojau jam  Vairo dainą - 'Gimiau nei per anksti, nei per vėlai, gimiau pačiu laiku', ir paprašiau iki kitų metų išsiversti žodžius.

Laikas ruoštis naujųjų sutikimui.
Gražių švenčių!

muah xx

Iki Kalėdų

Supykau iš tiesų ant pasaulio pabaigos. Taip linksmai lėkiau į labdaryną padovanot segtukų, parbėgus išsidžiovinau plaukus, susirinkau įdomiausius Eiprilės žaisliukus, įsijungiau G aparatūrą muzikai, ir belaukdamos kažko vis atsidurdavau virtuvėj, indus rikiavau kriauklėj ir prie jos, viskas buvo dzin, taip linksma, puošnu, namai žibėjo, mirgėjo, mes žaidėm, krykštavom, šokom, iki G gryžo namo. Tada supratau, kad visgi teks susiplaut indus, siurbliuot kilimus, ir laukt ne pabaigos, o G tėvų ir sekmadienį aplankyt savo tėvą su šeima.
Tėvams, kaip ir mums pirmos šventės savo namuose. Prieš tai jie gyveno pas kažką, su kažkuo, vėliau su sesers šeima, ir pagaliau atskirai. Jų butas tipinių lietuvių. Lietuviški baldai, dekoras ir atmosfera. Net maistas šaldytuve lietuviškas. Tarsi jie niekada nebūtų išvažiavę iš ten. Jausmas lyg gryžčiau namo.
Sesers dukrai 2. Taip džiaugiaus spėjanti susiruošt, kad pamiršau fotoaparatą namie. O jis pasirodė labai svarbi švenčių dalis, nes fotografija telefonu beveik prilygsta anų laikų, kai tėvai pyškino saulutės fotikais, ir užsidarę voniose ryškindavo nuotraukas. Skirtumas tas, kad yra spalvų ir begalė fotkių, iš kurių gali rinktis, užsimerkęs, atsimerkęs, kramtai gumą, žiovauji ir gražiai atrodai.

prie senelių žaisliukų

pas princesę, kurios grožiui išryškinti trūko kad ir muilinuko

oro gėrėjos. (Eiprilės skardinė tuščia, aš tų mamų, kurios neskuba 'duoti vaikui visko pabandyt')

jau tapo tradicija, visada, kai visos 3 susitinka, baba privalo pasportuoti.

Gryžus namo turėjau kvailų norų išsivirt bent kisieliaus, bet padarė man arbatos ir dingo norai. Kitadien G mama pasakojo, kokios nervingos visada būna Kalėdos, kaip reikia daug ruoštis, kaip viską daryt kaip visko tiek daug, šitiek streso, tai patariau pradėt ruoštis anksčiau. Tariau sau, jog, šiemet tiek to, apseisiu be 12 patiekalų, apseisiu be tradicijų ir Kūčių, o paklausysiu pasakų apie dovanas,jų laukimą (G mama prisiekiu, dovanų laukia labiausiai) kaip anglai (tiksliau G šeima) švenčia, ko tikisi, ką veikia ir žinoma, kiek suvalgo.
G pažadėjo, jog kitamet šventes švesim su mano tėvais.

Eiprilės Kūčios

Senelio Šalčio belaukiant.

 

muah xx

Kai trūksta gėlių

Ant palangės baigia sudžiūti 2 paskutiniai gvazdikai. Jau pamiršau kokie jie gražūs ir daug metų gėrėjaus laukų bei kiemo gėlėm, kol vieną vakarą G gryžo iš parduotuvės nešinas glėbiu raudonų, didelių gvazdikų, tokių, kokius mūsų mamos gaudavo per gimtadienius. Todėl juos iš naujo įsimylėjau.
Prieš kelis metus, aš išgyvenau gėlių badą. Niekas jų nedovanojo, pati neauginau, aplink neaugo, o parduotuvėse žinoma pirkdavau, bet jos netraukė nei spalvom, nei kvapais ( Anglijoj gėlės bekvapės). Tuo metu R pradėjo siūti gėles. Į atlapus, į plaukus, į ausis. Turiu pakankamai ir jomis puošiu garderobą bei papildomus aksesuarus.

Gėlės iš Dollzz Home

Dollzz Home - dviejų kūrybingų seserų kampelis. Su viena jų kartu mokėmės siūti. Man patiko jos stilius, plonumas, laisvės pojūtis ir žiedai. Dar patiko, kad abiejų bernai gyveno Vilniuj, ir porą kartų teko draugiškai sėdėt traukiny, važiuojant į svečius. Kurį laiką gyvenom kas sau, bet nuostabiojo interneto dėka atgijo ryšys, turim bernus anglus, ir kas man kelia juoką, abu iš to paties miesto, nors vienas kitą vargu ar pažįsta. Kartu laukėmės, planavom kartu lauktis ir ateity, bet aš užsisvajojau, ir nespėjau į naujųjų nėščiųjų gretas.
Atsiradus vaikui R pradėjo siūti ir vaikiškus rūbelius. Ėmė kurti kone puokštes galvos juostoms, žiūriu, ir laukiu savosios. 
Kai sudėliojau savo pirmuosius segtukus, labiausiai žinoma jais grožėjausi pati, kai kurie svečiai ir vaikų centro savanorės. Dar Eiprilė. Ji taip ilgai savąją nešiojo, kad ta gėlelė tapo vargingesnė už gvazdikėlius ant palangės, o ir prieš mėnesį  nuplyšo žiedlapis. Tada toptelėjo, kad laikas karpyti naują, o gal geriau kelias iš karto, kad galėčiau jomis pasidalinti. Nežinau ar kas tokių gėlių pasaulyje prisėjęs, bet tikrai  nesu pirmoji. Antrąją gėlytę sėkmingai nešioja Eiprilės pusseserė Mančesteryje. Ir nešioja labai dažnai, nes, pasak G mamos, kažkas gatvėje juos sustabdė paklaust, kur pirko, kas be galo sužavėjo Jude, todėl, kaip ir kažkada rašiau, ji labiau įvertina darbą, kai jis giriamas ir norimas.
Žieminės gėlės (geriausiai jos atrodo ir nešiojasi žiemą, kirptos iš  ecofi veltinio (ekologiško poliesterio, išgauto pergaminant naudotus plastikinius butelius)

Mano geros nuotaikos sutinkant pasaulio pabaigą, žiedai:

Muah xx

Ruošiamės, puošiamės

Oj, pamiršau, kad rašau dienoraštį.
Nebuvo apie ką bėdavot, nebuvau namie, o ir užsikrėčiau šventinėm nuotaikom. Su G ir dukra puošėmės namus, planavom prisiplanavom visokių gerų dalykų ateičiai, pasijuokėm, jei bus pasaulio galas už kelių dienų, bent jau namai tam paruošti :) mes patys žinoma, nepasiruošę, todėl ir planuojam.
 Pirmos šventės savo namuose!
Ta proga atvažiuoja jo tėvai, ir visi kartu sėsim Kalėdinių pietų, pagal angliškus papročius (įpročius). Dėl tokio apsisprendimo teko ilgai ginčytis su tėvais, mat jie nori visų vaikų Kūčioms, nori tikros pilnos šventės, o aš atsisakau. Nuo tada, kai tėvai atvyko į Angliją, Kūčioms važiuodavom pas juos, Kalėdų rytą važiuodavom pas G tėvus pietų, laiku žinoma nespėdavom, ir šventės tapdavo pykčių proveržiais, kai nori ir reikia visur būt, o niekur nespėji laiku, nes abiejų tėvai gyvena 200 mylių atstumu. Šiemet pirmą kartą išgirdau replikas 'taip būna, kai gyveni su anglu'.
Pamenu, lygiai toks pats šventinis procesas būdavo kasmet gyvenant su lietuviu, skirtumas tas, kad gyvenom pas vienus iš tėvų, tad arba važiuodavom į svečius arba gryždavom namo, bet mano tėvų atmintis, pastebėjau, prastėja, ir mano tėvas bus tas, nuryjantis gėlą, kad jo žmonos vaikai mielai švenčia kartu, o jo dukra (palaidūnė) kepa kalakutą kitiems (iš tiesų ir pačiai dėl to liūdna, bet, kad G tėvai norėtų atvažiuot žinojom dar tada, kai mano tėvai svajojo važiuot šventėms Lietuvon). Žinoma pamatysiu savuosius prieš šventes, mat sesers dukra gimė dieną pries Kūčias, ko aš praleist sau neleidžiu, ir jau sekmadienį dundėsim Londonan padalint ir pasirinkt dovanų ;) Sėdžiu ir ruošiu save priekaištų atakai :)
Taigi, šventinė nuotaika..
Aš stengiuos neašarot dėl nušautų vaikų Amerikoj, stengiuos nepamiršt kalbos, kai kasdien paskambina senutė kaimynė atsiprašinėdama, jog šiemet neparašys mums kalėdinės atvirutės, mat labai sunkiai serga, ir neina niekur iš namų. Turiu planą chuliganą, atsivest ją pas save, nes žinau, kad šias šventes ji gali praleist viena.
 Dienomis kai Eiprilė miega lankstau krepšelius kalėdiniams saldėsiams, vakarais siuvu gėlytes - segtukus, kurių dalį  penktadienį nešiu į mėgstamiausią labdaros parduotuvę, o kitą siūsiu ex grupiokei, su kuria palaikom itin šiltus ryšius. Turiu kvailą svajonę, kad bent 10 mergaičių kartą juos įsisegtų, o (Dollzz ) taptų tam padedančia terpe.
Ir žinoma žiūrinėju, kaip kas pasipuošė namus. Visi skirtingai, kiekvienas savaip, vieni super puošniai, kiti paprastai. Šiemet mums didžiausia dilema buvo lempučių spalva ant eglutės. Visgi likom ištikimi mėlynoms, geltonas išornamentavę ant lango miegamąjame.
Kaimynai priešaky visas kiemo 'lubas' apraizgė lemputėm, kurios kasdien iki 00.00 žybčioja. Jei ne jie, vakarais plaudama indus, pro langą matyčiau juodą kiaurymę. Reiks padėkot.
 Trečios Eiprilės Kalėdos. Jai vis dar nesvarbios nei šventės, nei dovanos, bet kaskart pamiegojus ir įžengus į kambarius taria 'uaaaauu' ir, jei savo kambary - kankina daiktelius ant stalelio, jei sėdimąjam - tampo aplikacijas, bei vis 'nusiskina' kokį burbulą. Ir valgo šokoladines monetas.

Laikas kept sausainėlius, pakuot likusias dovanėles, susitvarkyt namus, sukabint likusias dekoracijas,vakarais mėgautis šviesom, gert imbierinę arbatą, ir sulaukt datos.

Muah xx