Įsisuko tinginys

Ką tik pamačiau, jog neturiu kuo užbaigt vasario. Tiksliau pasigirt ką gero pamačiau, nuveikiau ar atradau. Radau pora blogų, kelis įdomius nuotraukų autorius instagram'oj ir tiek. Mat pusę mėnesio ieškojom kas ko, kitą - atlankę draugus, prasirgom. Kol sėdėjom po apklotais šniurkšdami nosis, aš labai įsitraukiau į atvirukų siuntinėjimą. Nesveikai. Na ne taip kaip daugelis iš dešiniosios pasaulio žemėlapio dalies, jiems rodos, nesvarbu nei kas parašyta, nei kaip, kad tik kuo daugiau per dieną tų atvirukų ateitų ir su markutėm. Absoliučiai kiekvienas azijietis kolekcionuoja pašto ženklus. Jaunas, senas. Vos įkėliau savo naujus pašto ženklus į instagram'ą, mano emeil'as buvo prikištas prašymų atsiūst atviruką. Vieną dieną dėl penpal, ir paties postcrossing'o gavau 8 atvirukus, kas atvėsino laaabai, nes man daug įdomiau laukti ir gauti po vieną kas trečią dieną.
Teks savo vasarį užbaigt atvirukais, nes apie orus ir dangų jau būtų perdaug. Nors..

kai orai geri

kai orai nežino ko nori (valentino d. oras buvo visoks)

Ir nuobodžioji dalis:

 seni pašto ženklai (1978 - 1980)

Rodžiau kažkada kokie nuobodūs yra ženklai siuntimui už Anglijos ribų. Mažučiai, labiau tinkami biznio reikalams, o kadangi pačiai vis atsiunčia kažką gražaus, gėda paliko teparodyt karalienę profiliu.

atvirukai sau

Ėmus labiau domėtis atvirukais, na visokių juk jų yra, ne vien bažnyčių stogai ar pajūriai, pastebėjau jog vis daugiau jų atsidedu sau, o ne siuntimui. Sugryžo atmintis, jog vaikystėj taipogi atvirlaiškius rinkau, su gyvūnais. Prisiminiau tėvų plokšteles, skaidres, kišeninių kalendorių rinkinius. Kartais norėčiau, kad būčiau dabar, bet tada. Kai pasirinkimų gausa nesvaigino galvos.

porą valandų iš dienos išbraukta

Visą mėnesį nemezgiau, nesiuvau, nekarpiau (porą atvirukų apkarpimų nesiskaito) ir jau galvojau skęstanti atgal į 'kaipniekasneįdomu' nuotaiką, kai vieną dieną gavau atviruką iš Japonijos (mylimiausia šalis nors tu ką)

Atvirukas toks paprastas, kad net suabejojau ar nenori iš manęs pasijuokt. Supažindino su vyšnių žiedlapiais 'sakura'. Jie pavasario simbolis ir, nors amžių amžius jis buvo pavasario tradicija, šiemet yra topų topas, starbuck'as net žiedlapių skonio kavą gamint pradėjo.
Nežinau iš kur ištraukiau, jog man reikia prisidžiovinti gėlių bei lapų, ir vargšės šiūmetinės gėlelės keliauja ne į vazeles, bet į knygas vos prasiskleidusios. Man tapo labai įdomu, kokiu būdu tas atvirukas padarytas, nes atrodė labai tikras. Žiedai ne džiovinti, ne piešti, ne klijuoti, todėl galvą pasukau.

Žaidėm su Eiprile, kalėm gėlytes plaktuku, kol jai ėmė rodytis, jog visas kitas vazonėliuose irgi galima sukalt..
Galų gale, kai neatėjo jokia kita mintis, siuntėja pranešė, jog žiedai paprasčiausiai nukopijuoti. Japonai turi proto viską daryt lengvai ir paprastai be didelių valios ir jėgų eikvojimo. Laukiu nesulaukiu kol sutaisys printerį.
Ta proga atgalios į Japoniją išsiunčiau tokio pat pobūdžio savadarbį atvirlaiškį.

Iki, žiema.

Muah xx

Kaip išmokt suktis?

Ne apie šokius aš šiandien, ne apie geziukų prasisukimą pro mašinas, rankinukus bei butus, o šiaip moteriškai patarškėsiu apie tai, ką nugirdau.
Apie apsipirkimus.
Tema ne man, nes iš manęs apsipirkinėtoja nekokia, o ir visada atsiras toks, kuris pasakys 'durna gal, ten ir ten galima taip ir anaip'.
Bet aš iš savo varpinės skambinsiu taip, kaip man išeina.
Turiu mūzą, kuri ne vienus metus pradirbo XX įstaigoj, koordinuojančioj madų žurnalus. Tai, ką jų departmentas atranda, porą metų rašo angliškas Elle ir Vogue. Netikėjau iš pradžių ir sarkastiškai vis bandydavau leptelt ką nors netinkamo, bet vėliau išsiauklėjau ir tapau tarsi šeimos narių, kurių kažkuris dirba VSD, ir tą dirbantį reikia išlaikyt kaip paslaptį. Dabar moterėlė namų šeimininkė, augina raudonstkruostę mažylę, bet, dėl to labai gailisi (na ne vaiko savaime suprantama), mat išėjus iš tokio darbo ji jaučiasi palaidojusi save. Patikėjo dirbt ir jas išlaikyt pasiruošusiu vyru, pardavė namus, išsikėlė gyvent link Mančesterio, bei  man, vos ne kaip draugei skambinėja vakarais pasipasakot dienos įvykių, kai anksčiau net pasisveikinimą vos išstenėdavo. Kad moku siūt ir šiaip esu mėgėja krapštytis prie niekučių, ji taipogi tik dabar pastebėjo, ir vis kalbina susikurti 'brand'ą'.   
Ji visada žinojo kokios drapanos atsidurs kurioje parduotuvėse, vardijo  (ne tik rūbų) dizainerius jų darbus, ir visus įmanomus madingus/mados renginius, bei jautėsi žvaigždė, kuriai apmaudu, jog jos šeimos nariai nėra serai ar lordai, o paprasčiausi kuklūs žmogučiai.
Ji labai džiaugėsi galimybėmis su komanda atrasti naujus menininkus, klausyti idėjų, ir nuspręsti bus jų darbai madingi ar visgi dar palauks šiltesnių vėjų. Kaip sakant, darbas ieškoti madų.
Ankčiau ji mane išmokė neišlaidaut žurnalams,  pirkt tik spalio bei kovo numerius (elle arba vogue, mat šie visų kitų žurnalų vedliai), nes tik šiuose yra naudingiausia sezonų informacija.
Parodė, kaip reikia būti stilingu gamtoj, avikailiai bei margingiausi aplotai palapinėje yra privalumas. Šviestuvai, termosai, piknikų krepšiai ir komfortas neatsiejama dalis. Pradžioje man, atvykusiai iš Europos provincijos atrodė keista, kai ji atvykusi į svečius susigabendavo visą savo mantą. Spėliodavau, kuri iš gražiai supakuotų dėžučių, kurias ji traukdavo iš dar gražesnių tašių, yra dovana man, bet ji tik parodydavo kas viduje, pasakydavo iš kur gavo, užskaitydavo mano pavydų žvilgsnį, ir dėdavo atgal. Per tiek metų supratau, kad dovanų iš jos galima laukt tik kalėdoms, ir tik simboliškų, todėl šiemet pati liko nustebinta per šventes išvyniojus tik lūpų balzamą su pakabuku raktams.
Vėliau ji bandė išmokyt mane prekintis. Visą dieną slankiot po parduotuves (vienoj galima užtrukt visą dieną, nes viską apžiūrėt reikia) prisirinkt visokių gražių brangių dalykų, gryžus namo išsidėliot, išsimatuot, išsimaivyt ir jei niekas nepasakys, kad labai puiku, nešt atgal. (Laukt kol kažkas daiktu žavėsis ji nemokė, tiesiog šiaip ją stebėdama tai atradau, nes, ne kiek daikto popinimo reikėjo, kiek aikčiojimų dėl jos tobulo skonio ir pasirinkimo) Kažkada ji prasitarė, jog vaikystėj prisiklausė pastabų už teskinius (pigius) rūbus, ir kaip svarbu dabar tokių neturėti. Man pačiai nepatinka teskinės ir primarkinės medžiagos. Visada jas atpažystu, ir pati sau niekada neperku, mat mano odai jos brrrrr..
Aš bloga mokinė, man nepavyksta išlaikyt daiktų su etiketėm visą mėnesį, po to drąsiai nešt parduotuvėn, mandagiai besišypsant pasakyt jog ne(be)tinka dydis, o keist nenoriu. Atgavus pinigus vėl kažką pirkt iš tos pačios parduotuvės, nešt namo ir suktis tam pačiam 'nešiu atgal' rate.
Aš visada perku tai ką įsimyliu, iškart nulupu etiketes, nuglostau, visaip išmyliu ir pamirštu kitiems parodyt. Beje, perkuos kelis kart pusmetyje, todėl niekada nežinau, kokios naujos šmutkės kokioj parduotuvėj, kur pigiau, ir aplamai kur kokia atsidarė/užsidarė.
Šiandien ji vėl mane mokė taupyti. Top Shop'as (jos mėgstamiausia iš 'pigiųjų') užsisakiusiems virš 100 svarų, į namus pristato nemokamai. Aiškino, jog visai nesvarbu patinka ar ne, svarbu užsisakyt už tą sumą, o kai ateis prekės, išsirinkt tą vieną, kurios norėjai, bet gailėjai mokėt už siuntimą, o likusius siūsti atgal, pažymėjus jog netinka dydis ar spalva - nemokamai. Pritariau jai, jog tikrai gerai taip, nereikia pardavėjams žiūrėt į akis, dar pasportuoji nešdamas viską į paštą, ir už nukainuotą maikutę tesumoki 5 svarus be kitų 5 už siuntimą/benziną/autobuso bilietą. Reiks pabandyt.
 Gaila tik, aš savo beveik šimtuką prieš porą dienų išleidau atvirukams ir pašto ženklams. Bet shhh.. dabar sėdžiu ir graužiuos, jog Eiprilei vežimo vasarai reikėtų, ir prieš 10 minučių G išmuštas prakaito už šildymą 500 sumokėjo. Gal visgi nešt atgal..

muah xx

Kotletų istorija

Kažkaip vakar nesimiegojo ilgai, kas man ne į naudą, ir vietoj to, kad megzčiau kokias kojines aš 'cekavinaus' feisbuke. Jame aš 'užlaikinus' tiek puslapių, kad jau nebematau ką veikia draugai. Tie, kuriuos matau, pastoviai 'šerina' nuotraukėles su jausmingais žodeliais, arba yra tokių, kurie vis pasibaisi kažkokiu peržiūrėtu video, kas mane labai erzina, nes tie video nėra nuostabūs įvykiai pasaulyje, ir man jautrios sielos minkštaskūrei tikrai nemalonūs žiūrėti. Neaugau aš šiltnamio sąlygom, mačiau visokio š gyvenime, ir kadangi jo turėjau tieeeek daug, daugiau nebenoriu. Dabar atsidursiu tų traumuojančių draugų gretose.
Yra viena veikėja, 2 metus feisbuko puslapėlyje "vaikas" su mamom, galvojančiom, kad puslapis apie vaiko priežiūrą besiginčijusi apie žaliavalalgystės naudą, prieš gerą mėnesį pasivadino sveiko gyvenimo būdo mokytoja. Dabar ji bando susiorganizuoti seminarą ir reklamuojasi padėsianti žmonėms susitvarkyt su visais kūno ir sielos siaubais. Apie ją daug rašyt nenoriu, nes nežinau ar čia pavydžiu, kad ji iš kirpėjos, ir nuobodulio pagimdžius vaiką, virto 100 moterėlių 'nušvietėja', ar gailiu, kad jai tenka taip ilgai ir nuobodžiai aiškint žalias gyvenimo tiesas. Kartais ji man sesuo, kartais priešas, bet gerą informaciją visada įsisavinu. Tiesa, jos puslapis pilnas ne tik žalios naudos, bet foto ir video su žudomais gyvūnais. Parodyt vakarykštę traumą? Prieš žiūrint, reikia būt užtikrintam, kad negailėjot feisbuke dalinamų video su deginamais gyvais žmonėmis Afrikos kaimuose, natūraliai priėmėt video su korano apibendrinimu ir visais pjaustomais, mušamais žmonėmis, prievartaujamom moterim, šuoliais nuo uolų ant grindinio, bei auklių prižiūrinčių vaikus, kurioms tyčia arba ne, prireikia tuos vaikus mušti. Žodžiu tiems, kam dzin - video va šičia. Aš jo tepažiūrėjau pirmąją minutę, kas man pačiai keista, nes esu iškentėjus Serbišką filmą, kuris mane vimdė kelias dienas, ir tikiuos gyvenime nebeužkliūt akimis už britiškų liaupsių kitokio žanro filmui. Vyrams žinoma kitaip, bet jautrioms moterėlėms tokių dalykų nei žinot, nei matyt negalima!
 Aš pamačius naivią karvutę įkinkytą sustabdytoj akimirkoj, tikėjaus galbūt naujos melžimo aparatūros, o ne perpjautos gerklės, drimbančių putų, išgąsčio ir siaubo akyse. Iš kažko susidaręs gumulas gerklėj stovi dar ir šiandien, todėl aš nevalingai savo sukrėtimu dalinuos, kad tik ne man vienai skaudėtų.
Neturiu aš super tvirtos nuomonės apie mėsų valgymus, mat dar visai neseniai valgiau sukirmijusias datules to nesuprasdama, kol neperplėšiau vienos patikrinimui ko tie kauliukai minkšti ir radus riebią gyvą kirmėlę. Mėsa visgi..
Kol nematai ir nežinai kokia kotletuko pradžia, tol jį ramiai čirškini keptuvėj ir lieji sviestiniais padažais..
Kaip miršta karvė niekada nesu mačius, mat man karvės visada asocijavos tik su pienu, sviestu, ir sūriu. Arkliai su akėčių tempimu ir bulviakasiu (tiems, kas nežino toliau Lietuvos sienų pridursiu, jog visai neseniai britų kotletuose rado ir arklienos, todėl dabar ohoho kokie vėjai visur pučia). Avelės  - vilna ir šiltom kojinėm. Vištos - kiaušiniais. Esu 2 kartus mačius papjautą kiaulę bei tėvo susirūpinimą  prieš kertant vištai galvą, bet niekad nemačiau kaip viskas atrodo tą sekundę. Na, rodė kaime kurią kiaulę pjaus, ji buvo tokia liūdna, tyli ir atsiskyrusi nuo likusių, tarsi nujausdama lemtį, todėl mėsa manęs niekada gyvenime nedžiugino. Vaikystėj mėsą valgydavau diržo pagalba, ir tai tik prie tėvo, todėl prieš operuojant apendicitą, pamenu iš skausmo rėkiau jam, kad čia dėl visų per jį suvalgytų dešrelių ir vištienos. Dar juodos duonos.
Aplamai aš visų tų gyvių bijau. Močiutė prigasdino dar vaiką. Niekada nesu priėjus arčiau arklio ar karvės arčiau nei 15 metrų, ir jiems pasisukus į mane lėkdavau neatsisukdama. Net džiaugiuos, kad Anglijoj nėra pievų ir laukų kur kuolu prismeigta ganosi kokia Deizė, o man reikia apeiti ją didžiuliu spinduliu. Į visus juos galiu žiūrėt pro grotas, tvorą, bet niekada negalvoju, jog vieną dieną jie atsidurs mano lėkštėje. Ir man nereikia sadizmo ir žiaurumo prisisunkusių nuotraukų ar video, kad nuspręst dienos meniu. Tokiuose antimėsos propaguotojų platmėse aš pasigendu žalumos. Daržų ir sodų, vaisių, daržovių ir jų augimo proceso, bei patiekalų gausos parodant, kaip tai yra skanu ir teisinga, o ne šlapio skuduro per veidą. Gal tie patys propaguotojai užsako šiuos kadrus tam, kad pasitenkintų žiūrėdami, jog neeee, ne mes tai valgom - o jūs. Beigi visų prašo pažiūrėt ir dar kitam parodyt tarsi sakydami - dėl tavęs žmogau šis gyvulėlis miršta.
Žmogus ne dėl žolės nebuvimo ėmė mėsą valgyt. Ir ne dėl mėsos pertekliaus staiga vėl pamatė augančius žalumynus. Kažkodėl kultūrose, kuriose nevalgoma mėsa, yra visai natūralu išžudyti kažkieno šeimą kerštaujant, bet tik heyyyy, nelieskit gyvūno.
Turiu šeimoj vegetarų, kurie niekada nedrąskė akių ir nepiršo savo įsitikinimų. Valgant su jais jaučiuos kultūringesnė, estetiškesnė, neteisiama už šaukštą grietinės,  net norėčiau, jog jie būtų mano šeimos virėjai. Ir turiu tokių, kurie vos prasižiojus, jog nenoriu mėsos, atskaito paskaitą, kad reikia būti normaliu ir neišsidirbinėt. O dar turiu tokių, kurie visada žino ką valgys savaitę į priekį, ir jei svečiuojuos, jiems esu tikras galvos skausmas, nes jau minėjau, kad anglų virtuvė su savo ruduoju padažu yra turbūt blogiau nei porcija šašlykų.
Laikas vakarienei. Be mėsos.

Muah  xx

nieko sau

   Vis labiau ir labiau apleidžiu savo dienoraštį, lyg ir yra ką pasakyt ar parodyt, bet tuo metu tingisi, o ir šiaip oras šyla, kieme dažniau. Nuo vakar kieman nelendu, mat gryžom iš svečių ir Eiprilė susirgo, o šiandien susisukus, papilkėjus ir šiaip be vietos vaikštau ir aš. 
  Jau kažkur kažkada minėjau, jog tikiu, kad viskas visada su reikalu arba be reikalo visai. Jei žmogus kažką daro, nedaro, nori, ieško, suserga, užsiima, vadinas tam yra ir pretekstas. Štai mes gryžę iš svečių visą vakarą kapojom vienas kitą žodžiais, viltim ir neviltim, ko pasekoje, paprašiau jo parduot namus, atriekt man kažkiek už auką, ir aš važiuočiau namo. Tik, namų neturiu. Žinoma, dėl to apsižliumbiau, bet nieks nematė, nežino, vadinas rašau tik šiaip, 'ant baikės'.
 Tą vakarą aš, kaip ir prieš kelis metus prašiau JO duoti man pakankamai proto rasti atsakymą, ar atverti duris, kad galėčiau susivokti, ką daryti toliau.
Tą naktį Eiprilė iš niekur nieko susirgo. Žiaukčiojo lyg privalgius plaukų, verkšleno ir nerimo. Užmigo tik atnešta pas mus lovon ir paguldyta per vidurį.
 Kitą rytą atėjo ir suvokimas, jog vaikas svarbiau už visus mūsų pačių vaikiškus kaprizus. Atsibodo ar ne būt su žmogum, trinti ar ne tuos vadinamus santykių paviršius, galvoti, jog galbūt kitur, kitaip su kitu būtų geriau, prarasti kantrybę ar protą.. Man tokiais atvejais labai įsiskaudi širdis, ir kol nesusidėlioja viskas į vietas, sopa.
Todėl, mes staiga vėl iš niekur nieko branginam vienas kitą, vėl kažkur pasivalkioję parsirado pagarba, išsiauklėjimas ir atlaidumas, vėl Eiprilė glaudžiama ir jos paisoma labiau nei paprastai, kad tik namai būtų tvirtovė, kur gera gyti ir būti.

 

Antras mėnuo

Negaliu krapšytis prie savo rakandėlių jau kelintą dieną, mat G pamatęs, kaip visai linksma kažką pačiam veikt, irgi pradėjo. Kantriai laukiu rankas sudėjus, mat vaikui kažkuris tėvų tikiuos reikalingas dažniau nei mums patiems atrodo. 
Ką tik išlydėjau G. tėvus. Savaitę jaučiaus lyg kokiam folkmuzikos festivalyje. Jie visi kasdien brazdeno gitarom, dainavo, dukra prisišoko ir taipogi pagrot gavo.
Vieną dieną išlukštenau visas emocijas. Kiek pavėluotai gavau voką. Dar iki atplėšiant žinojau, kad jis nuo tėvų. Aš negaliu pasigirt tobulais santykiais šeimoje, nes dažnai atrodo, jog privalau stengtis labiau nei kiti, kad nereiktų skaitant pasakų apie pamotes ir podukras linkčiot galva, jog su viskuo sutinku. Šiemet, kažkokio stebuklo dėka viskas klostosi kiek geriau ir man buvo be galo malonu pirmą kart gyvenime gaut sveikinimą, su atitinkama dovanėle nuo jų visų - tėvų, įseserės, įbrolio šeimų. Žiū, gal vieną dieną aplankys ir jausmas, jog esame viena šeima, be jokių 'tu geresnis, tu nelabai'.
Ir dar, jau kurį laiką kasdien prieš vidurdienį įsiamžinu savo rojų. Vaizdą, dėl kurio gyvent pasirinkom būtent čia. Jau metus gyvenam, o namai dar nėra namai, mat paveikslai po lova..

 Koks nuostabus kasdien dangus.

muah xx