Friday 16 August 2013

Kibirkštis

Būna man gyvenime akimirkų, kai net ir skaisčiausia saulė neskaisčiai šviečia. Kai mylimi žmonės atrodo visai neverti meilės. Kai pati būdama mylima,  mylima nesijaučiu. Kai medijoj didelėm raidėm skalambija tokiu metu kažkuo užsiimti, bet rankos ir akys nieko liesti ir matyti nenori. Yra lengvesnių plūduriavimo atvejų, kai trunka vos kelias dienas ar savaitę, bet sunkesnė forma mane kamuoja ir mėnesį ar du. Į savąją aš įklimpau dar balandį gryžus po viešnagės Londone, kai operavo tėvą.
Įvyko tarsi lūžis giliai sieloje. Man beliko tą lūžį surasti ir pabandyt sulipdyt.
Tokiu metu aš ieškau. Nežinau ko, bet ieškau. Akių. Rankų. Knygų. Žodžių. Grožio. Dievo. Nepatinka man būt pasimetus kryžkelėj, ir galvot kas man būtų geriau.
Tiesa, tokie lūžiai manyje vyksta, kai jaučiuos išduota ir atstumta. Kai lyg ir nuoširdūs pokalbiai jokios galios neturi. Kai pokalbių nėra visai. Kai ten, kur turiu būt savas asmuo, tesu svečias. Kai emociškai pavargstu.
Atostogavau Lietuvoj. Pamačiau žmones, kuriuos privalėjau, beveik visus, kuriuos norėjau. Sugryžus namo įsižiebė maža viltis. Dar ne visiškai atskirta.
Ir dar aplankė moteris - mūza.
Ji nuo pat pirmos akimirkos sutikta, man atrodė tarsi nežemiška. Turėjo kažką nepaaiškinamo ir aš visada ja žavėjaus. Kartais ją tuo gąsdindama. Tiesa, girdėjau daug juodinančių žodžių iš aplinkinių, ypač, jei prasitardavau, kokia ji nuostabi. Yra tekę matyt ir jos prigesimą, tuomet užtekdavo pašnekesių, įvertinimų, mažų nesusipratimų ir istorijų išgirstamų ne paraidžiui, bei pasisveikinimų ilgai nesimačius. Pilstymo iš tuščio į kiaurą.
Ir štai, ji čia, geria su manim arbatą, kalbina mano dukrą, grožisi savąja. Ir spindi. Vėl. Beveik taippat, kaip pirmą kart pamatyta prieš beveik 8 metus. Beveik visada pabuvus su ja aš noriu labiau pasitempti. Pasipuošti ir mylėti save.
Šiandien save visą dieną myliu. Tikiuos taip bus ir rytoj.

Linkiu sutikt kuo daugiau gražių žmonių!

mwah xx