Atvykus į Angliją aš buvau tuščia ir be ambicijų. Palikau save Vedliui, galvojau, jis mane į vienuolyną atves - tada labai norėjau, arba paleis su vėju..
Aš nemėgstu pasimetusių žmonių. Tų, pastoviai ties kryžkele. Mat jie įpratę savęs negirdėti ir laukti, kol kažkas juos pastūmės į vieną, ar kitą pusę. Didžioji dalis mano gyvenime sutiktų žmonių tarsi stovėjo ir laukė kol aš ar kas kitas juos pastumtų, apeitų, nusivestų. Savo ruožtu, aš pati, daug laiko praleidau kryžkelėje..
Kiek save pamenu, visada jaučiau trauką moksliukams, o vėliau ir visiems pasimetėliams, vietos nerandantiems, depresuotiems, nors pastarieji kiek gąsdino, bet visada atrodė kažką turintys. Su "geek'ais" būdavo labai paprasta, mat jie atrodė patenkinti galėdami pasakoti visas kvantines teorijas, kurių aš niekada nesupratau ir tiek jau tos, bet prie jų visada atrodė, jog jie stabdo mano blaškymąsi. Jie kalbėjo aiškiai ir tikslingai, bei visada buvo tikėtina, jog tokie susikurs ateitį apie kurią visos pagyvenusios ir pavargusios moterėlės rauda prisimindamos, "kažkada draugavau su tokiu ir tokiu, bet buvo nuobodu, o dabar jis va toks ir toks, jo žmona baisi kaip mano gyvenimas, bet va, su kailiniais, o aš štai su šituo <...>". Po to visada seka gausa patarimų, ypač jaunąjai kartai, kokio vyro ieškoti. Dažniausiai siūlo turtingus, nes kailinių matavimasis yra labai svarbus reiškinys gyvenime.
Man moterys niekada patarimų apie vyrus negailėjo, todėl likau neskaičius skilčių, 'ko reikia vyrams iš moterų', žurnaluose.
Iš tos galybės patarėjų išsiskyrė vienos - pirmenybė vyrui su išsilavinimu. Kiek teko stebėti jos pačios pasirodymus, jos vyras su ja elgėsi it su deive. Ji turėjo galimybę puikti, nurodyti, pamoralizuoti, pagirti, pasididžiuoti ir kartu kažko siekti. Ji šeimoje buvo vedlys, ir rodės jai sekėsi. Jos sesuo lygiai taippat išmoko būti vedliu, tiesa su vyru be aukštojo, bet svarbu, labai turtingu, ir jos galėjo laisvai konkuruoti tarpusavyje kailinių gausa bei kokybe. O štai trečioji sesuo gyvenusi nei su turtingu nei su išsilavinusiu, ilgainiui patapo pavargusia moteriške apgailestaujančia, kad taip principingai kažkada prieš tą spuoguotą pasimetėlį užrietė nosį, ir pasirinko mandresnį.
Bandau prisiminti patarimus savo mamos.. 'Svarbu, kad būtum laiminga'.
Manau, jog išbandžiau visokio tipo ir kategorijų pretendentus į pasiglebėsčiavimus, pasirodymus viešumoje susikibus už rankų, pasėdėjimus kavinėse, bei pasvajojimus. Kada ateina pretendentai į gyvenimą? Kai nebeieškai? Ar kai pamatai, jog paieškos beveisės dėl gimusių vaikų, atsiradusių naujų kompleksų, bei neįgyvendintų tikslų? Kai sensti? Kai supranti, jog be reikalo vis dar dairais aplink, nes visi pažiūrintys atgal yra krentančiais dantimis, kamuoliniais pilvais, ar sužalotom širdim dar nuo paauglystės laikų?.. Ar jie yra tie, su kuriais žengi link altoriaus?
Mes brendam per vadinamąją 7 metų santykių krizę, jau beveik metus. Ilgokai tylėjom. Svetimėjom. Kol vieną dieną tariau, jog dar kiek ir nustosim sveikintis. Patariau jam įsimylėti, ir ėmiau dairytis į šonus pati. Tokiu susvetimėjimo metu nebesvarbi pagarba vienas kitam, atsiranda net mažiausių dėmelių, kurios ima erzinti. Nebeįdomu ir tai, kad jis vaiko tėvas, moksliukas, savo išvedžiojimais apie fiziką ir schemų braižymu, savo atsidavimu darbui ir anglišku mandagumu, nublankinęs kelis besisukiojančius didvyrius lenkus bei lietuvius.
Mes pamatėm, kad nebeturim bendrų interesų. Manęs nebežavi jo atradimai ir pasiekimai darbe. Nebekritikuoju jo brangiausių iki gyvo kaulo įkyrėjusių kolonkių, ir nebenoriu gyvent šiuose namuose, kurių jis nesiruošia remontuoti. Reikia reikalauti kelių minučių dėmesio dukrai. Jam negerai, jog nenoriu bėgioti, kaip kad jo naujai atrasta mūza. Dar negerai, jog niekaip nepamėgstu indiško kario, ir negalim kartu suktis virtuvėj jį ruošiant, mat man jis smirdi. Jis nesupranta kuo man blogas viskio kvapas, kai jo skonis ir pojūtis jo išgėrus, jam labai priimtinas ir malonus. Ir kaipgi aš nenoriu vakarėlių namuose su dj, kai visa aparatūra kone prašosi sujungimo. Ir tik dabar suprato, jog mums patinka skirtinga muzika.
Labiau patyrę reziumuotų, jog mes šlifuojamės kampus, kam anksčiau neturėjom laiko ir noro, nes abu buvom be galo tolerantiški vienas kitam.
Daviau jam ir sau porą mėnesių apsisprendimams ir vidiniams pasikeitimams, kad pamatytumėm ar mums vienas kito dar reikia. Ir abu stengiamės, kol pavargsim.
Vieną rytą Vedlys paklausė, ką daryčiau žinodama, jog turiu vos kelias dienas šiame kūne, mat nepadariau nieko, ko jis iš manęs tikėjosi. O ko tikėjosi, nesakė.
Žinau, kad vieną dieną verkčiau ir rašyčiau į lapus viską, ką noriu, kad dukra žinotų apie mane ir iš manęs. Visus mamos patarimus, pamokymus, nuogastąvimus su pastoviu skatinimu save mylėti ir pagirti. Už viską. Už gražias akis, padeklamuotą eilėraštį, pastebėjimus, pojūčius ir supratimus. Kad nesileistų stabdoma, ir nesustotų kryžkelėje iš baimės, o eitų būtent ten kur nori ir jaučia, kad bus geriau. Kad mokytųsi ir gerbtų žmones, bei jų nuomones, bet nebūtinai jiems paklustų, nes jų kelias - ne jos. Ir paprašyčiau, kad kažkas jai tai paskaitytų ar duotų pasiskaityti paaugus.
Dar žinau, jog savo santaupas nusineščiau į Hilton, ir leisčiau sau bent dieną praleisti geriausiame kambaryje žiūrint į jūrą, pusryčiaučiau bare po krištoliniais sietynais.
Likusį laiką praleisčiau vaikšiodama iš teatrų į muziejus, ir sielai pakilus iki begalybės padėkočiau visiems mylėtiems ir mylimiems už visas akimirkas kartu.
Galų gale tikėčiaus, jog Vedlys pajuokavo ir aš sau toliau galėčiau kelti vidines audras, mat kartais jos ir sudaro visą gyvenimą.
Muah xx
