Friday 6 December 2013

Trauka

Pirmą kart pastebėjau jį vesdama dukrą į darželį. Iš toli. Lydėjo vaiką į mokyklą.
Tam tikras atstumas leido vaizduotei nusipiešti jo veido bruožus, susigalvoti jo charakterio savybes, bei įsivaizduoti balso tembrą ir toną.
Aš dievinu aukštus, grakščius vyrus, tvirtą laikyseną, tvarkingą ir formalią aprangą, išraiškingus veidus, kuriuose pastebimas pasitikėjimas savimi. Iš toli, jis atrodė toks.
Norėčiau suklysti, bet, kaip aš jį apžiūrinėju iš toli, taip jis mane - iš arti, ir dar kažkodėl praeidamas tarsi žengteli arčiau, ko aš apsimetu, jog nepastebiu ir kalbinu dukrą žiūrėdama jai po kojomis.
Dėl to artaus prasilenkimo plačioje gatvėje, iš namų pradėjau išeidinėti 15 minučių vėliau, kad neduok die, kokį rytą neatsitrenktumėm vienas į kitą ir, kad nereikėtų pakelti akių atsiprašinėjant. Nenoriu sunaikint vaizduotės paveikslo..
Šiandien vedžiau dukrą iš priešmokyklinio darželio, kai tolumoj pamačiau jį, nešinu vaikišku šalmu. Paaugę plaukai, pamaniau.
Jei Eiprilė nebraidytų lapų krūvose, žingsniuotume daug greičiau, bet dėl šio jos (ir mano) pomėgio, mums teko prasilenkti, vėl. Jei Eiprilė nebūtų manęs truktelėjusi į šoną, mat reikėjo užminti kylantį lapelį, būtume susimušę alkūnėmis.
Sausį, mes vesim vaikus į tą pačią įstaigą, būtinai nurodytu laiku, tad vėluot nebegalėsiu.
Įsivaizduoju, kaip jis atrodo mokyklos kieme tarp visų susigūžusių cypčiojančių mamų ir pasimetusių raudonskruosčių tėvukų, laukiančių išleidžiamų vaikų.. Ačiū kūrėjui, kieme kartu nestovėsim..

.....................................................................................................

Pirmą kart pastebėjau jį vaikštinėdama prie bažnyčios. Iš toli. Brazdeno gitara grupelei dainuojančių merginų.
Tam tikras atstumas leido vaizduotei nusipiešti jo veido bruožus, susigalvoti jo charakterio savybes, bei įsivaizduoti balso tembrą ir toną.
Aš dievinau už save aukštesnius, grakščius vaikinus, tvirtą laikyseną, neformalią ir laisvą aprangą, išraiškingus veidus kuriuose pastebimas skausmas ir nepasitikėjimas savimi. Iš toli, jis atrodė toks.
Nenorėčiau suklysti, bet, kaip aš jį apžiūrinėjau iš toli, o kiek vėliau ir iš arti, jis į mane nepažvelgė, nes visa savo esybe atrodė atsidavęs kitai. 
Neilgai trukus mes susitikome vienos iš merginų vakarėlyje. Ta kita, jo dievinama,  akivaizdžiai jo vengė ir atstūminėjo, nors iš kalbų buvo aišku, jog jie draugauja jau ne vienerius metus, bet vis be atsako jam.
Tą vakarą mes užbaigėm kalbėdami iki ryto, paaugliškai mirksėdami ir slapta besibučiuodami.
Kelis mėnesius skraidžiau. Laukiau. Mėgavaus. Bijojau. Netgi dainavau tas dainas apie meilę, žinoma niekam negirdint.
Prie jo jaučiausi pakylėta. Ranka idealiai tiko jo tvirtame delne. Balsas skambėjo pasakiškai. Glėbys rodės išsiilgęs ir įtraukiantis. Žvilgsnis veriantis. Kelionės po miestą ar už jo idealios. Klausimai dominantys. Atsakymai aiškūs. Buvimas kartu - gyvas. Tyla - tobula. Man skirta muzika ir dainos - nepamirštamos. Laikas - neįkainuojamas. Nežinomybė - viliojanti.
Iki kol jo kaimynas leptelėjo, jog jo mama aplinkiniams šneka, kad sūnus kažką įsimylėjęs ir nebevaikšto ant žemės.
Ir, iki kol susitikus su jo ex išgirdau, kaip ji jo pasigedusi ir pagaliau nusprendusi, jog jai jo reikia labai labai.
Atsigavau iš ekstazės. Išsiskyrėm gražiai pokalbio metu, patys nežinodami gerai darom ar ne, apsimesdami, jog nė lašo neskauda. Atsiradę principai pasirodė viršesni. Ačiū kūrėjui, kad susitikom.

Muah xx