Apie Mamą

Žinau, kad mama niekada neskaitė ir neskaitys mano blogo. Ir ačiū Dievui, nes bandytų taktiškai pastebėti, kokios slogios, neapgalvotos ir išbarstytos mano mintys. Todėl galiu drąsiai, tokia gražia proga aprašyti ją pačią.
Ji garsiai svajojo, kad užaugusi būčiau išsilavinusi, galbūt gydytoja, gročiau fortepijonu, padėčiau žmonėms, gyvenčiau didmiesty ir turėčiau protingą vyrą, bei vieną vaiką.
Aš visada ją jaučiau šalia. Mes visur buvome kartu. Ji niekada manęs neatstūmė kai sėdausi ant kelių apkabinti, net paaugusios. Gavau labai daug dėmesio ir be galo mėgau viską, ką darė ji.
Kadangi dirbo rajono architekte, mėgstamiausi mano žaislai buvo ne lėlytės ar pirmieji pliušiniai kiškiai, o plunksnakočiai, tušas ir įvairios liniuotės. Smagiausia atrakcija - galimybė po pamokų ateiti į darbo kabinetą, sėdėti jos kėdėje, atidarinėti stalčius, apžiūrėti savaržėles, popierius, pieštukus ir trintukus, bei projektus, klausytis tyliai veikiančio radijo ir laukti, kada nusives į bufetą, bei galėsiu išsirinkti želė. Bet buvo ir nesmagumų - negalėjimas pažiūrėt kokie pieštukai ir tušinukai kolegos stalčiuje, bei brėžinių kopijavimas savivaldybės rūsyje, kur stovėjo didžiulis kopijavimo aparatas 'Era'. Tam rūsy iš baimės sunkiai kvėpuodavau - atviros durys į tamsą, bei tyla, priviliodavo galvon įvairiausių minčių ir vaizdų iš paslapčia pamatytų tuometinių siaubo filmų.
Ji niekada ant manęs nerėkė, neparodė, kad galia yra jos, bei nestabdė mano saviraiškos.  Galėjau ir lankiau įvairius būrelius, ir visur patiko.
Niekada nemačiau jos girtos. Ir geriančios, nors būdavo popiečių su damutėmis prie saldainiais, kava ir vyšnių/kavos likeriu papuošto stalelio. Net per šventes/progas ji negėrė (gal tik prie manęs) ir už tai ją be galo gerbiu.
Labai dažnai girdėjau tėvą priekaištaujant mamai dėl netinkamo auklėjimo, mat jis siūlė diržu, o ji - žodžiu, dėmesiu ir pavyzdžiu.
Ji mane auklėjo tyliai, arba neauklėjo visai.
Kalbėjo, kad viešumoje reikia elgtis padoriai, kultūringai ir, pamačius, kad namie reikalai einasi nekaip, veždavo į parodas, muziejus, kavines Šiauliuose ar Vilniuje. Pamenu, kaip ilgai aikčiojusi ir verkšlenusi, visgi išmokau valgyti peiliu ir šakute ne kur kitur, o vieninteliam miestelio restorane, nes namuose mokyti mamai trūko kantrybė - žinojo, viešumoje jai gėdos nedarysiu.

Labiausia svaigino mamos kosmetikos kampelis ir rūbai. Viską jai nematant išsitraukdavau ir apžiūrėdavau kone kasdien. Juosdavausi diržus, matavausi švarkus. Čiupinėjau man įdomiausius karolius, grandinėles, klipsus ir auskarus, visą kosmetiką, kvepalus, purškiklius, prausiklius, kremus ir nagų lakus.

Ir raudonavo mama dėl manęs ne kartą. Tada, kai buvo iškviesta į mokyklą pasiimti savo lakų. (Raudonai, antrą kart nusilakavau prieš porą mėnesių).
Tada, kai į duris paskambino muzikos mokyklos direktorius su specialybės mokytoja, ir pasakė, kad jau pusmetį neateinu į pamokas, nors pasak tėvų, į muzikos mokyklą išeidavau, ir pareidavau labai laiku. Jie drauge gražiai prašė mamos paimti diržą ir priversti mane mokytis, nes toks talentas (tiksliau klausa) yra retas, ir jie sutinka mane palikti antrais metais (?!), kad tik mokyčiaus. (Ji nieko nedarė, tik tyliai liūdėjo, mat, kad gročiau, svajojo nuo pat mano gimimo).
Tada, kai ėjo į mokyklą dėl nuolat dingstančios striukės pakalbėti su mokyklos direktorium, ir pastarasis ją tikino, jog ta sriukė ne mokyklai/ne šiam miesteliui, nes ją tikrai kasnors pavogs (gavom leidimą ją kabinti klasėje už spintos)
Kai vieną tetą mažybiškai pavadinau taip, kaip ji su tėvu ją vadindavo namuose niekam neįtariant (tikrai nežinojau, kad tai ne vardas)
Kai parsinešiau sulaužytą penalą (ok, pieštukinę), kokio klasėje dar neturėjo niekas, nes suolo draugė pamatė, kad jame yra mokytojos raudonas tušinis, bei skubėjo jai tai parodyti penalą grubiai atidarydama (ilgesnio moralo apie gėdą nesu girdėjus, ne dėl penalo žinoma)
Kai mėnesį nerodžius pažymių knygelės dėl pastabų už kalbėjimą per pamoką, bei neparuoštus namų darbus, vėliau ir pastabėlę už parašų nebuvimą, iškvietė į mokyklą, mat pasirašiau pati.
Tada, kai med. sesuo ligoninės priimamąjam plėšė nuo kojos pleistrą ir iš žaizdos traukdama vatą šūktelėjo, 'o Dieve, čia jau pūva', be išoperuotų žaislų, gydytoja buvau ir pati sau.

Ji mane išmokė pagarbos žmonėms, tolerancijos, kultūros ir poreikio menams. Tarsi genetiškai paveldėjau gebėjimą siūti, puošti, pastebėti kas gražu ir estetiška bei reikalui esant - iškalbą. Bet jos talento dailei, orentuotavimosi erdvėje, tiksliųjų mokslų išmanymo, bei užsispyrimo siekti ir būtinai pasiekti ko nori, matau, neturėjau, nors tėvas sako atvirkčiai, nutylėdamas apie tiksliuosius mokslus.
Anksčiau buvo sakoma, kad buhalterių ir menininkių vaikai yra geriausi pagal galimybių ir talentų skalę. Todėl mamos šiandien paklausiau, kodėl ji pasirinko suvirintoją iš gamyklos, vietoj inžinieriaus, jos maldavusio nemesti ilgos ir gražios draugystės..

Tėvai ėmė skirtis man būnant 13kos. Porą metų gyvenau pas krikštatėvį, kad skyrybos nepaliktų randų. Buvo 15ka, kai susipykau su mama pasakiusi, kad tikrai niekur su ja nevažiuosiu, praėjus vos porai mėnesių nuo mokslo metų pradžios naujoje mokykloje. Įpykusi leptelėjo, jog jai labai gaila, kad laukiantis nesuveikė vaistai persileidimui sukelti ir aš gimdama sugadinau jos gyvenimą. Tada aš, atidarius duris, paprašiau jos išeiti..
Po to nusprendžiau niekada neturėti vaikų ir mokytis psichologijos arba socialinio darbo. Nemačiau jos apie 8 metus ir visus juos klaidžiojau tarp pykčio ir gailesčio. Per tą laiką mamą išgedėjau. Per tą laiką perėjau visą įmanomą savo vidinį chaosą. Per tą laiką su manim didvyriškai kovojo kita tėvo moteris, dabar antra tėvo žmona.

Dabar turiu dvi mamas. Abi be galo skirtingos, su manim buvusios skirtingais augimo etapais. Abi iškentusios panašius mano išbandymus joms. Užtai vertinu abi. Abiejų žodžiai iki šiol vienodai skaudina ir guodžia. Kadangi realiai esu vienturtė ir nemoku dalintis, noriu visų pasaulio mamų tik sau. Bet dviejų - labiausiai. 

Ačiū Mamoms!

Muah xx 

Avelės

http://www.nationalsheep.org.uk/know-your-sheep.php

Kažkada Velse, vienos bažnyčios iškaboje perskaičius 'avelės, sekite savo piemenį', nelaužiau galvos kame kas, o paklausiau šalia ėjusio ar Velse aplamai piemenų yra, mat bandos avių šienaujančių pakrantę be priežiūros, kėlė nuostabą.
Man daug kas gyvenime kelia nuostabą, ypač žmonės. Jų žinios ir spragos. Jų tikslai ir rezultatai. Jų galimybės ir savivertė.
Keisčiausia, kad būdami tokie skirtingi, mes nūnai ieškome kituose bent mažiausio kabliuko, kuris tiktų mūsų laikikliui ir sukibę tos pačios minties ar panašaus požiūrio, tampame draugais. O gal avelėmis? Tarkim ilgavilnėmis. Puolam nagus lakuot tos pačios spalvos laku, geriam tokį pat viskį, pamėgstam tą patį prekės ženklą, nemėgstam to paties politiko, nors prieš tai gal net būtume už jį balsavę.
Norėčiau šiandien pasijuokt iš savęs.
Aš tikiu Dievu, savim ir mada. Man visada atrodė, kad mada visose srityse, su visom savo kryptim ir atšakom - didžiausia perspektyva, asmuo turintis talentą kurti daug ir viską - genijus, o laiku ir vietoje atsiradusi reklama - tarsi piemuo avelėms.. Todėl aš labai myliu kuriančius madą, verslus, darbo vietas, sąlygas, įstatymus, programas, eiles ir namus. (mėgstamiausia kompanija, kuri geriausiai ir laiku pristato niekuo neįpatingą produktą, bet visada labai kūrybingai ir madingai - LYNX)
Kokia šiandien mada?
Kone visi yra stilistai, fotografai, finansininkai, DJ, modeliai, visažistai, siuvėjai, teisėjai, blog'eriai, virėjai, direktoriai, kalbėtojai, žinovai, psichologai, verslininkai. Dar aktoriai, dainininkai, šokėjai ir astrologai. Dar kritikai bei dietologai.
Madinga yra būti kukliu ir nuolankiu. Veržliu ir siekiančiu. Kritikuojančiu ir neva žinančiu daugiau. Pamokančiu ir pasidalinančiu pastebėjimais. Atrodyti nepažeidžiamu ir bejausmiu, arba būti auka, ir palūžusiu. Dar sveikiau valgom, savo neišgirstą gyvenimo prasmę tatuiruojamės ant kūnų, o visus skaudulius, išgalvotus ar įkalbėtus paverčiam randais ant kūno, arba išprakaituojame ant bėgimo takelio. Dar tiesa madinga būti priklausomu. Nuo kvaišalų, nuo jausmų, nuo tėvų ar gerų dėdžių, nuo svorio, nuo pyragaičių, nuo oro, nuo pinigų.
Rodos, niekada pasaulyje nebuvo tokios atsvaros kokia yra dabar. Kiekvienam žmogaus poreikiui yra po gelbėtoją. Susirgus gripu yra ir gydytojas, ir psichologas, ir burtininkas, ir farmacininkas, ir draudimo agentas, ir mokytojas, ir guru, ir virėjas, ir muzikantas, ir mezgėjas, ir internetas. Ir visi jie gali padėti.
Rodos, niekada pasaulyje nebuvo tiek chaoso, kiek yra dabar. Kuo daugiau nesvarbu ką žinančių žmonių, tuo didesnis nepasitenkinimas. Kuo daugiau pamokslų, tuo daugiau neišmanėlių puolimo.
Einu, pavaikščiosiu pakrante.

Muah xx

Žolė žalesnė

Video tells such a good story..

Man niekada nerašydavo gerų pažymių už interpretacijas.
Bet, vimdo, jog santykiuose suauga tik moteris..
muah xx

Radybos

Gryžus namo po savaitgalio svečiuose, radau ranka rašytą raštelį:
"- 6am 5km run
- 10am farm
- 4pm cardio
- 7pm dog walk
this month no facebook, no take aways, no alcohol, no cigs, no chocolate, no giving up.
see u at 6am.
Ronnie. "

Nusviro rankos dėl bėgimo, fermos ir facebook.
Nesu bėgus daugiau 400m nuo mokyklos baigimo, ir, kad bėgimas yra mano silpnoji vieta, R. aiškiai išdėsčiau.
Kad bijau arklių, (ir visų kitų didelių gyvių) ir niekada prie jų neinu arčiau, nei leidžia aptvarai - irgi sakiau.
Kad facebook'e pralindžiu mažiausiai 2 valandas kasdien, irgi pasiguodžiau.
Kad mėgstu sustoti, nes atsibosta, arba sugalvoju, jog ne man - pripažinau kaip ydą.
Kad nerūkau, negeriu, nevalgau junk, jis greičiausia nenugirdo.
Niekada neturėjau asmeninio trenerio (tas, kažkada lankant kultūrizmą, nesiskaito). Tiesa, kreipiaus į jį išmokti disciplinos, susikoncentravimo ties vienu objektu, emocijų valdymo, bei rimties stresinėse situacijose viešumoje (čia, bijau galiu aplenkti jį patį). Jei tai pagelbės tirpdant 10kg per artimiausius 4 mėnesius, tik pridės taškų savimeilei.

Visą savaitgalį kirbėjo mintis, kad jis pradės būtent nuo tų dalykų, kurių nemėgstu arba mėgstu labiausiai.
Bring it on!

Muah xx

Kaimynas

Man patinka stiprūs žmonės. Ne išore, nors tvirtas sudėjimas niekam nepakenkė, bet vidumi. Kai priėjęs, ir bendraudamas jauti jų vidinę galią.
Vieni žmonės turi talentą, kiti turi šarvus. Gyvenime tokius sutikau tris.
Ilgai svarsčiau, jog galėčiau mados reikalą sportuoti, paversti rezultatu.
Nuo tada kai pradėjau atlikinėti 5 Tibeto pratimus, pasireguliavau mitybą, mano hipotirozės rezultatai po bandymo sumažinti vaistų dozę, yra normos ribose, ko pasekoje, tikėtina, kad sportas ir maistas gali tapti mano vaistas.
Turiu kaimyną, buvusį bokso čempioną, dabar - trenerį.
Porą savaičių kūriau monologus ir dialogus galvoje, kol išdrysau pabelsti į jo duris.
R.D. sunku suprasti dėl akcento ir tingios kalbos.
Jis paprašė įvardinti 5 psichologines silpnybes. Bent 3 baimes. Papasakoti apie savo nusivylimą. Apie reakciją į kritiką ir apibūdinti laimės pojūtį. Pasidomėjo kaltės jausmu ir siekiu atsikratyti ydų. Ko nemėgstu, kas erzina, kas skaudina, kaip įskaudina ir kaip kovoju.
Pati esu tokių dalykų klausus žmonių, bet absoliučiai visi atmetė mano klausimus motyvuodami nebūtais dalykais.
Bandžiau 8 kartus. Po visų jis tepakartojo 'dar kartą'.
Kankinausi 2 valandas, o jis ramiai glostė savo auksaspalvius retriverius.
Kai man pačiai atsibodo dėlioti viską paviršutiniškai, tapo šlykštu sėdėti it nusidėjėlei prieš pusamžį patenkintą buką senį ir kartu su žodžiais tarsi plėšti nuo savęs odą.
Tada jo žmona atnešė arbatos. Jam. Supratau tai kaip pabaigą. Jis pradėjo pasakot, kokie nuostabūs jo šunys, kaip jis kasdien juos veža į golfo laukus, kaip sėkmingai jo treniruojamas C. E. Jr skina laurus varžybose. Kaip neklauso sūnus nesekdamas jo pėdom. Ir kokia nuostabi jo gražioji žmona. Ją, tiesa, per 2 metus pamačiau pirmą kart.
Suskubau namo, nes staiga prireikė pasirūpinti dukra.
Išėjau nežinodama žais jis su manim ar ne. Jaučiau nusivylimą, ir galvojau įkalbėsianti G. parduoti namus, kad nematyt kaimyno, niekam nesu sakius apie save tiek daug, ir to, apie ką žmonės paprastai nešneka, nebent psichologams konsultacijose arba girtiems savo draugams.
Turėjau viziją, ateinu - gražiai paprašau pagalbos - pasakau ko tikiuos - pasiūlau sumą - sulaukiu teigiamo arba neigiamo atsakymo - padėkoju ir išeinu.
R.D. vyriškai išlaukęs 3 dienas atėjo paspausti man rankos, - 'pradėsim nuo galvos'.
Nuo pirmadienio.

Muah xx

Antidepresantai

Namie vėl per daug tylos.
Sėdima atskiruose kambariuose.

Katik peržiūrėjau 2 dalis savo nuostabiausio antidepresanto - Bridget Jones Diary.
Trečią dalį skaitau, bet kadangi šiuo metu atverstos 5 knygos vienu metu, įtariu, sulauksiu filmo.
Kažkada, labai garsiai juokdavaus iš jos naivumo ir situacijų, šykart suklusau.
Mums metų tiekpat. Ir figūros supanašėjo. Ir dialogai supaprastėjo. Ir naivumas išryškėjo. Ir norų padaugėjo.
Vidinis balsas, baimės, tam tikros situacijos atsirado ir pas mane. Ir nervingumas. Ir problemų ieškojimas, bei nepasitikėjimas vyrais. Vyrai, esami ir iliuziniai yra nebe paaugliškais veidais. Tie kurie įdomūs, netgi labai panašaus stiliaus ir charakterio.
O dar vos prieš porą dienų norėjau sparnų..
Tiek to. Graži aš ir be jų.

Muah xx

2014!

23:59 išėjus lauk iššauti šampano prapliupo lyti. Įsisiautėjo vėjas ir pylė kaip iš kibiro porą valandų. Taip atėjo Naujieji.
Šiandien, kai visos šventės pasibaigė, pagalvojau, jog norėčiau užbaigti ir blogą. Arba rašyti kitaip.
Praėję metai buvo išbandymų metai. Vedlys, matydamas, kad yru savo sultyse, ėmė mane gelbėti laužydamas viską aplink. Dar niekada vienu metu nelūžo/negędo tiek daug daiktų ir dalykų. Aš ėjau į jo buveinę dėkoti, apgalvoti, aukoti ir spėlioti, o jis man siuntė žmones, kurie dalinosi savo lūžiais, bei tiesė rankas it gelbėjimo ratus.
Atsisakiau 4-ių darbo pasiūlymų, išvaikščiojau 10kg, nustojau reaguoti į dviejų įtaką darančių asmenų nuomonę.
Ir atradau labai daug. Pasekmėm dalintis dar nenoriu, bet viskas į gera. Labai gera.
Tiesa, visa tai susisuko per 3 pastaruosius mėnesius.
Į Naujus atsinešu naujus ratus, naują galvą, tęstinumą kaitos, sumažintą vaistų dozę, juoko raukšles, ir kelias neperskaitytas knygas.
Horoskopas pranašauja nuostabius, kūrybingus, veiklius ir meilės kupinus metus. Pagaliau!
Norėčiau šiemet:

• vėl gerti daug vandens
• prisiimti atsakomybę tik už savo gyvenimą
•  susipažinti iš naujo ir naujai
• gražinti skolas

Su Naujais Metais!

muah xx

Trauka

Pirmą kart pastebėjau jį vesdama dukrą į darželį. Iš toli. Lydėjo vaiką į mokyklą.
Tam tikras atstumas leido vaizduotei nusipiešti jo veido bruožus, susigalvoti jo charakterio savybes, bei įsivaizduoti balso tembrą ir toną.
Aš dievinu aukštus, grakščius vyrus, tvirtą laikyseną, tvarkingą ir formalią aprangą, išraiškingus veidus, kuriuose pastebimas pasitikėjimas savimi. Iš toli, jis atrodė toks.
Norėčiau suklysti, bet, kaip aš jį apžiūrinėju iš toli, taip jis mane - iš arti, ir dar kažkodėl praeidamas tarsi žengteli arčiau, ko aš apsimetu, jog nepastebiu ir kalbinu dukrą žiūrėdama jai po kojomis.
Dėl to artaus prasilenkimo plačioje gatvėje, iš namų pradėjau išeidinėti 15 minučių vėliau, kad neduok die, kokį rytą neatsitrenktumėm vienas į kitą ir, kad nereikėtų pakelti akių atsiprašinėjant. Nenoriu sunaikint vaizduotės paveikslo..
Šiandien vedžiau dukrą iš priešmokyklinio darželio, kai tolumoj pamačiau jį, nešinu vaikišku šalmu. Paaugę plaukai, pamaniau.
Jei Eiprilė nebraidytų lapų krūvose, žingsniuotume daug greičiau, bet dėl šio jos (ir mano) pomėgio, mums teko prasilenkti, vėl. Jei Eiprilė nebūtų manęs truktelėjusi į šoną, mat reikėjo užminti kylantį lapelį, būtume susimušę alkūnėmis.
Sausį, mes vesim vaikus į tą pačią įstaigą, būtinai nurodytu laiku, tad vėluot nebegalėsiu.
Įsivaizduoju, kaip jis atrodo mokyklos kieme tarp visų susigūžusių cypčiojančių mamų ir pasimetusių raudonskruosčių tėvukų, laukiančių išleidžiamų vaikų.. Ačiū kūrėjui, kieme kartu nestovėsim..

.....................................................................................................

Pirmą kart pastebėjau jį vaikštinėdama prie bažnyčios. Iš toli. Brazdeno gitara grupelei dainuojančių merginų.
Tam tikras atstumas leido vaizduotei nusipiešti jo veido bruožus, susigalvoti jo charakterio savybes, bei įsivaizduoti balso tembrą ir toną.
Aš dievinau už save aukštesnius, grakščius vaikinus, tvirtą laikyseną, neformalią ir laisvą aprangą, išraiškingus veidus kuriuose pastebimas skausmas ir nepasitikėjimas savimi. Iš toli, jis atrodė toks.
Nenorėčiau suklysti, bet, kaip aš jį apžiūrinėjau iš toli, o kiek vėliau ir iš arti, jis į mane nepažvelgė, nes visa savo esybe atrodė atsidavęs kitai. 
Neilgai trukus mes susitikome vienos iš merginų vakarėlyje. Ta kita, jo dievinama,  akivaizdžiai jo vengė ir atstūminėjo, nors iš kalbų buvo aišku, jog jie draugauja jau ne vienerius metus, bet vis be atsako jam.
Tą vakarą mes užbaigėm kalbėdami iki ryto, paaugliškai mirksėdami ir slapta besibučiuodami.
Kelis mėnesius skraidžiau. Laukiau. Mėgavaus. Bijojau. Netgi dainavau tas dainas apie meilę, žinoma niekam negirdint.
Prie jo jaučiausi pakylėta. Ranka idealiai tiko jo tvirtame delne. Balsas skambėjo pasakiškai. Glėbys rodės išsiilgęs ir įtraukiantis. Žvilgsnis veriantis. Kelionės po miestą ar už jo idealios. Klausimai dominantys. Atsakymai aiškūs. Buvimas kartu - gyvas. Tyla - tobula. Man skirta muzika ir dainos - nepamirštamos. Laikas - neįkainuojamas. Nežinomybė - viliojanti.
Iki kol jo kaimynas leptelėjo, jog jo mama aplinkiniams šneka, kad sūnus kažką įsimylėjęs ir nebevaikšto ant žemės.
Ir, iki kol susitikus su jo ex išgirdau, kaip ji jo pasigedusi ir pagaliau nusprendusi, jog jai jo reikia labai labai.
Atsigavau iš ekstazės. Išsiskyrėm gražiai pokalbio metu, patys nežinodami gerai darom ar ne, apsimesdami, jog nė lašo neskauda. Atsiradę principai pasirodė viršesni. Ačiū kūrėjui, kad susitikom.

Muah xx

Renkantis vyrus

Atvykus į Angliją aš buvau tuščia ir be ambicijų. Palikau save Vedliui, galvojau, jis mane į vienuolyną atves - tada labai norėjau, arba paleis su vėju..
Aš nemėgstu pasimetusių žmonių. Tų, pastoviai ties kryžkele. Mat jie įpratę savęs negirdėti ir laukti, kol kažkas juos pastūmės į vieną, ar kitą pusę. Didžioji dalis mano gyvenime sutiktų žmonių tarsi stovėjo ir laukė kol aš ar kas kitas juos pastumtų, apeitų, nusivestų. Savo ruožtu, aš pati, daug laiko praleidau kryžkelėje..

Kiek save pamenu, visada jaučiau trauką moksliukams, o vėliau ir visiems pasimetėliams, vietos nerandantiems, depresuotiems, nors pastarieji kiek gąsdino, bet visada atrodė kažką turintys. Su "geek'ais" būdavo labai paprasta, mat jie atrodė patenkinti galėdami pasakoti visas kvantines teorijas, kurių aš niekada nesupratau ir tiek jau tos, bet prie jų visada atrodė, jog jie stabdo mano blaškymąsi.  Jie kalbėjo aiškiai ir tikslingai, bei visada buvo tikėtina, jog tokie susikurs ateitį apie kurią visos pagyvenusios ir pavargusios moterėlės rauda prisimindamos, "kažkada draugavau su tokiu ir tokiu, bet buvo nuobodu, o dabar jis va toks ir toks, jo žmona baisi kaip mano gyvenimas, bet va, su kailiniais, o aš štai su šituo <...>". Po to visada seka gausa patarimų, ypač jaunąjai kartai, kokio vyro ieškoti. Dažniausiai siūlo turtingus, nes kailinių matavimasis yra labai svarbus reiškinys gyvenime.
Man moterys niekada patarimų apie vyrus negailėjo, todėl likau neskaičius skilčių, 'ko reikia vyrams iš moterų', žurnaluose.
Iš tos galybės patarėjų išsiskyrė vienos - pirmenybė vyrui su išsilavinimu. Kiek teko stebėti jos pačios pasirodymus, jos vyras su ja elgėsi it su deive. Ji turėjo galimybę puikti, nurodyti, pamoralizuoti, pagirti, pasididžiuoti ir kartu kažko siekti. Ji šeimoje buvo vedlys, ir rodės jai sekėsi. Jos sesuo lygiai taippat išmoko būti vedliu, tiesa su vyru be aukštojo, bet svarbu, labai turtingu, ir jos galėjo laisvai konkuruoti tarpusavyje kailinių gausa bei kokybe. O štai trečioji sesuo gyvenusi nei su turtingu nei su išsilavinusiu, ilgainiui patapo pavargusia moteriške apgailestaujančia, kad taip principingai kažkada prieš tą spuoguotą pasimetėlį užrietė nosį, ir pasirinko mandresnį.
Bandau prisiminti patarimus savo mamos.. 'Svarbu, kad būtum laiminga'.
Manau, jog išbandžiau visokio tipo ir kategorijų pretendentus į pasiglebėsčiavimus, pasirodymus viešumoje susikibus už rankų, pasėdėjimus kavinėse, bei pasvajojimus. Kada ateina pretendentai į gyvenimą? Kai nebeieškai? Ar kai pamatai, jog paieškos beveisės dėl gimusių vaikų, atsiradusių naujų kompleksų, bei neįgyvendintų tikslų? Kai sensti? Kai supranti, jog be reikalo vis dar dairais aplink, nes visi pažiūrintys atgal yra krentančiais dantimis, kamuoliniais pilvais, ar sužalotom širdim dar nuo paauglystės laikų?.. Ar jie yra tie, su kuriais žengi link altoriaus?

Mes brendam per vadinamąją 7 metų santykių krizę, jau beveik metus. Ilgokai tylėjom. Svetimėjom. Kol vieną dieną tariau, jog dar kiek ir nustosim sveikintis. Patariau jam įsimylėti, ir ėmiau dairytis į šonus pati. Tokiu susvetimėjimo metu nebesvarbi pagarba vienas kitam, atsiranda net mažiausių dėmelių, kurios ima erzinti. Nebeįdomu ir tai, kad jis vaiko tėvas, moksliukas, savo išvedžiojimais apie fiziką ir schemų braižymu, savo atsidavimu darbui ir anglišku mandagumu, nublankinęs kelis besisukiojančius didvyrius lenkus bei lietuvius.
Mes pamatėm, kad nebeturim bendrų interesų. Manęs nebežavi jo atradimai ir pasiekimai darbe. Nebekritikuoju jo brangiausių iki gyvo kaulo įkyrėjusių kolonkių, ir nebenoriu gyvent šiuose namuose, kurių jis nesiruošia remontuoti. Reikia reikalauti kelių minučių dėmesio dukrai. Jam negerai, jog nenoriu bėgioti, kaip kad jo naujai atrasta mūza. Dar negerai, jog niekaip nepamėgstu indiško kario, ir negalim kartu suktis virtuvėj jį ruošiant, mat man jis smirdi. Jis nesupranta kuo man blogas viskio kvapas, kai jo skonis ir pojūtis jo išgėrus, jam labai priimtinas ir malonus. Ir kaipgi aš nenoriu vakarėlių namuose su dj, kai visa aparatūra kone prašosi sujungimo. Ir tik dabar suprato, jog mums patinka skirtinga muzika.
Labiau patyrę reziumuotų, jog mes šlifuojamės kampus, kam anksčiau neturėjom laiko ir noro, nes abu buvom be galo tolerantiški vienas kitam.
Daviau jam ir sau porą mėnesių apsisprendimams ir vidiniams pasikeitimams, kad pamatytumėm ar mums vienas kito dar reikia. Ir abu stengiamės, kol pavargsim.

Vieną rytą Vedlys paklausė, ką daryčiau žinodama, jog turiu vos kelias dienas šiame kūne, mat nepadariau nieko, ko jis iš manęs tikėjosi. O ko tikėjosi, nesakė.
Žinau, kad vieną dieną verkčiau ir rašyčiau į lapus viską, ką noriu, kad dukra žinotų apie mane ir iš manęs. Visus mamos patarimus, pamokymus, nuogastąvimus su pastoviu skatinimu save mylėti ir pagirti. Už viską. Už gražias akis, padeklamuotą eilėraštį, pastebėjimus, pojūčius ir supratimus. Kad nesileistų stabdoma, ir nesustotų kryžkelėje iš baimės, o eitų būtent ten kur nori ir jaučia, kad bus geriau. Kad mokytųsi ir gerbtų žmones, bei jų nuomones, bet nebūtinai jiems paklustų, nes jų kelias - ne jos. Ir paprašyčiau, kad kažkas jai tai paskaitytų ar duotų pasiskaityti paaugus.
Dar žinau, jog savo santaupas nusineščiau į Hilton, ir leisčiau sau bent dieną praleisti geriausiame kambaryje žiūrint į jūrą, pusryčiaučiau bare po krištoliniais sietynais.
Likusį laiką praleisčiau vaikšiodama iš teatrų į muziejus, ir sielai pakilus iki begalybės padėkočiau visiems mylėtiems ir mylimiems už visas akimirkas kartu.
Galų gale tikėčiaus, jog Vedlys pajuokavo ir aš sau toliau galėčiau kelti vidines audras, mat kartais jos ir sudaro visą gyvenimą. 

Muah xx

Man ir mano vaikui 3

Rašau man - nes vaiko gimimas yra ir mamos atgimimas taip? Todėl vakar aš ne tik džiaugiaus dūkstančia dukra bet ir savim. Kitaip, t.y. be jos, aš galėčiau, bet nebenorėčiau gyventi. Ar dėl to daugelis mamų savo vaikus vadina visu savo turtu? Aš jos nesuvokiu kaip turto, bet ji tobulai tinka mano minkštos mamos įvaizdžiui kurti, visada šalia, visada kartu, abi viena iš kitos mokomės, nebūtinai reikalingų dalykų. Žinau, kad galėčiau būt geresnė mama, nes yra už ką save pakritikuot, bet ką vaikas gavo, tą gavo, ir kaip liaudies išmintis sako, ne vaikas kaltas, kad tėvai durni.
Jos gimtadienių šventimas man yra būtinas, mat nei aš savo, nei G nešvenčiam. Savaime aišku, jog tą dieną turi vyrauti kažkokie gimtadienio akcentai, vaikiška muzika, balionai, dėmesys ir šiek tiek palepinimo. Mano vaikui visiškai nesvarbu, kaip atrodo stalas, ar ant jo yra gražiai padėlioto maisto, kolkas visiškai nesvarbios ir dovanos, svarbu, kad būtų balionų (ji kiekvieną ištižusį ar sprogusį bando pripūsti atgal). Taigi, tragedija su tuo 'šventimu'. Kolkas man atrodo, jog jai reikalingiausi patys artimiausi žmonės, seneliai, dėdės ir dėdienės, pusbroliai ir pusseserės, pašalinių vis dar nenoriu kviest, tuomet susidaro mamyčių klubelis, vienos ramina vaikus, kitos bara, trečios veda namo ir šventė nebe šventė.
Mano ir G sesuo buvo tos, kurios savo paneles atvežė gimtadieniui, ne tuo pačiu metu bet ir taip gerai.
Aš savo vaikui šiemet dovanų nepirkau, o lipdžiau tortą - dekoraciją. Eiprilė dievina visus plakatus su skylėmis galvai. Dar ji dievina 'bouncy castle' bet šis malonumas greičiausia vyks savaitgalį, kai atvažiuos laiko neturėję nedirbantys seneliai.
Su gimtadieniu save, savo vaiką, vaiko tėvą ir visus artimus įpareigotus!

Muah xx

Kibirkštis

Būna man gyvenime akimirkų, kai net ir skaisčiausia saulė neskaisčiai šviečia. Kai mylimi žmonės atrodo visai neverti meilės. Kai pati būdama mylima,  mylima nesijaučiu. Kai medijoj didelėm raidėm skalambija tokiu metu kažkuo užsiimti, bet rankos ir akys nieko liesti ir matyti nenori. Yra lengvesnių plūduriavimo atvejų, kai trunka vos kelias dienas ar savaitę, bet sunkesnė forma mane kamuoja ir mėnesį ar du. Į savąją aš įklimpau dar balandį gryžus po viešnagės Londone, kai operavo tėvą.
Įvyko tarsi lūžis giliai sieloje. Man beliko tą lūžį surasti ir pabandyt sulipdyt.
Tokiu metu aš ieškau. Nežinau ko, bet ieškau. Akių. Rankų. Knygų. Žodžių. Grožio. Dievo. Nepatinka man būt pasimetus kryžkelėj, ir galvot kas man būtų geriau.
Tiesa, tokie lūžiai manyje vyksta, kai jaučiuos išduota ir atstumta. Kai lyg ir nuoširdūs pokalbiai jokios galios neturi. Kai pokalbių nėra visai. Kai ten, kur turiu būt savas asmuo, tesu svečias. Kai emociškai pavargstu.
Atostogavau Lietuvoj. Pamačiau žmones, kuriuos privalėjau, beveik visus, kuriuos norėjau. Sugryžus namo įsižiebė maža viltis. Dar ne visiškai atskirta.
Ir dar aplankė moteris - mūza.
Ji nuo pat pirmos akimirkos sutikta, man atrodė tarsi nežemiška. Turėjo kažką nepaaiškinamo ir aš visada ja žavėjaus. Kartais ją tuo gąsdindama. Tiesa, girdėjau daug juodinančių žodžių iš aplinkinių, ypač, jei prasitardavau, kokia ji nuostabi. Yra tekę matyt ir jos prigesimą, tuomet užtekdavo pašnekesių, įvertinimų, mažų nesusipratimų ir istorijų išgirstamų ne paraidžiui, bei pasisveikinimų ilgai nesimačius. Pilstymo iš tuščio į kiaurą.
Ir štai, ji čia, geria su manim arbatą, kalbina mano dukrą, grožisi savąja. Ir spindi. Vėl. Beveik taippat, kaip pirmą kart pamatyta prieš beveik 8 metus. Beveik visada pabuvus su ja aš noriu labiau pasitempti. Pasipuošti ir mylėti save.
Šiandien save visą dieną myliu. Tikiuos taip bus ir rytoj.

Linkiu sutikt kuo daugiau gražių žmonių!

mwah xx

Šiektiek apie anglų gydymo įstaigas

Nenoriu kurt anekdotų apie anglų sveikatos sistemą, mat mano pačios atveju kvailų situacijų nėra daug buvę, ir gydytojai manęs paracetamoliu negydo, beigi aš ir pati pas juos einu tik tada, kai jau visai visai nekaip.
Pusantros savaitės praleidau Londone, vertėjaudama per/po tėvo ausies operacijos. Aš vis dar gyvenu principu, kai po narkozės, ar operacijos žmonės porą dienų atsigaudinėja, bet pagal planą, tėvas po narkozės ir 2jų pjautinių žaizdų, turėjo eit namo, vos už poros valandų. Jam deja iš ausies ėmė lašėti kraujas, todėl palaikė per naktį. Nieko įdėmiai neapžiūrėję, paleido namo. Vakare sukilo temperatūra, kitą dieną ausis, pusė galvos, po akim sutino, todėl su greitąja keliavom ieškot pagalbos. Nepostringaujant, kad telefonu operatorius juokavo, jog jam čia nieko, jis matęs labai daug ištinusių pooperacinių žmonių, gal lai lieka namie, tėvo dar ir ligoninėj nelabai norėjo, mat operuotas ne čia. Galų gale jis visgi buvo apžiūrėtas, pripumpuotas antibijotikų, kas iškart nuėmė tinimą nuo veido, bei paguldė nusprendę, jog komplikacija.. Per porą dienų jam užpūliavo išorinė žaizda, o iš ausies vidaus ištraukė siūlus, nors tą turėjo padaryt už poros savaičių. Pasakė, kad taip reikia. Perkėlė į ligoninę kur operavo. Įkišo gabalą binto po žaizda, kad išbėgtų visi po tinimu susirinkę skysčiai. Šiandien, po to, kai dvi dienas iš eilės gydytojas stovėdamas kojūgaly sprendė, jog jis gerai atrodo ir gali eit namo, išrašė. Neapžiūrėję žaizdos. Nepaaiškinę jam kaip (ar) sugis ausies viduje. Ar atsiradęs apkurtimas išnyks.
Tėvo žmona būdama namie, nežinioje, kone rovėsi plaukus sakydama, jog Lietuvoj ji žinotų viską, iš kur, kas, kaip, kodėl, kada, kiek. Čia mes galėjom mandagiai klausinėti visko, bet ne per daug. Kasdien ėjo skirtingi gydytojai, dažnai pasimesdavom ar vistik gydytojai, ar asistentai, ar šiaip pakeleiviai, be kortelių, be aprangos, be žinių. Visi angliškai mandagūs, visi nekonkretūs, neužtikrinti, apart seselių ir personalo -su jais į pasaulio galą drąsiai. Tikiuos tėvas pagis be pakartotinių vizitų į priimamuosius.
Kol globėjiškai sėdėjau prie tėvo, mirė kaimynė.
Prieš kelias savaites jai nukritus, paramedikai išvežė patikrint ar kur nesusitrenkė. Sekančią dieną paleido. Į moters skundą, jog skauda palei klubus nuramino, jog todėl, kad krito. Visgi po savaitės jos kasdienių skambučių nusprendė patikrint - rado lūžųsį dubens kaulą. Kol suruošė operacijai (kas čia vyksta lėtai) moteris laukė, operuojant išėjo.
Būnant ligoninėse, rodės jog žmonės čia eina aukso. Būriais, nesustodami. Daugiau įeinančių, nei išeinančių. Visi su emocijom, liūdesiu, viltim, ir lūkesčiais, pažeisti ir įžeisti. Visi su ligom, bet ne jų priežastim.
Antrą vakarą prieš miegą skaitinėju 'Secret'. Man žinomam užtenka senų veikalų ta pačia tema, bet knyga 4 metus pragulėjus lentynoj pagaliau sulaukė savo valandos.
Ko čia palinkėjus..
Ramybės.

muah xx

Atmintis

Kad ir kaip vienas garsiau už kitą skalambytume, jog vakarykštę dieną reikia pamiršti, niekam nesibėdavoti ir šiaip nesidalint liūdnom mintim, juk kam čia įdomu, beto užkrečiama, visgi žmogus yra sudėliotas iš prisiminimų. Iš to, ką išmoko. Iš to, kas užgavo. Iš to, kas prikėlė. Iš to, ką mato, girdi, uodžia, liečia, jaučia. Yra tam tikra dalis žmonių kurie kasdien linkę kišt pirštus į ugnį, nes neprisimena, ką toji daro, tiesiog yra graži, ryški, kviečianti.. Tokiems net ir žodis sugalvotas abibūdinti - neįgalus, su tam tikrom medicininėm išvadom ir visais kitais žodžiais neįgalumui išskirti.
Bet sukasi mintis apie įgalius, ar bent jau norinčius tokiais būti. Nes esam 'sveiki', prasmės, naujovių, jausmų, gerovės ir pragyvenimo ieškotojai. Absoliučiai visi su prisiminimais. Ir gražiais, ir juodais, ir gydančiais ir traumuojančiais. Nuo jų priklauso, kuo esam dabar. Kiek ir ko siekiam, kaip ir ko norim. Dar žinoma, tam įtakos turi charakterio personažai sėdintys ant pečių, bei tėvai/vaikai ir vėjas, jei teisinga kryptim pučia.
Štai mano baba būdama 80ies nebeprisimena savo gyvenimo, apart to, kai buvo vaikas. Ji nebežino kur ir kuo buvo pastaruosius 70 metų, diegiamos informacijos, darbų, ką ji mylėjo, ko laukė, ko neturėjo, kiek kentėjo, ką palaidojo.
Augdama mačiau, jog ji kažkur laikė graužiantį kirminą, užaugino 3 sūnus, vieną jų mylėdama labiausiai, nes priminė mylimą vyrą. Turėjo begalę 'draugų', visa kas madinga ir viso to netgi per daug. Visaip stengėsi būti ta, apie kurią aikčiojo kaip gi jai sekasi, iš kur, kaip ji tiek, kai kiti vos vos.. Ir tie visi garsiai sakydavo, jog jai niekas nerūpi apart jos pačios ir tų visų daiktų. O štai išmirė draugai, sugriuvo namai, atslinko vienatvė, ji nerado sau vietos, užsisėdėjo prie serijalų, ir šiandien nebežino kaip gryžt namo vidun vos išėjus laukan.
Aš dažnai dėkoju Kūrėjui, jog nematau to kasdien. Jog nežinau visų istorijų. Nors, mane būtent jos ir traukia. Ne kartą esu klausinėjus apie žmonių gyvenimus. Apie jų vaikystę, pirmas meiles, pirmus kartus, praradimus, kodėl kaip ką darė ir stebėjus, kaip atmintis keičia jų veidus. Klausinėjau ir babos, ir tetų ir tėvų, kol vieną dieną pamotės buvau 'nuvyta' šalin su tokiu žinių troškimu, mat čia ne mano reikalas, ne mano gyvenimas, o ir tėvas yra jos, tetoms grindis plaut galėčiau vietoj to, kad čiauškėt, ir aplamai aš turiu savo draugus, berną - kurių tokių nesamonių ir galiu klausinėt.
Štai mano tėvas privalo girdėt viską kas namie sakoma, todėl jam tiesiogine prasme užpūliavo ausis. Jo moteris niekada nepatikės, jog čia dėl to, kad ji per daug aukština savo aplinką, prikišdama, kad jo aplinka ir nuomonė yra nieko verti.
Mano kaimynė kuri pavasarėjant paskambinus atsiprašė, jog neskambinės, mat kiekvieną pavasarį ji išgyvenanti vis naują nervinį sukrėtimą. Kažkada pavasarį mirė sesuo palikdama 2metį sūnų.Vėliau, pavasarį mirė vyras. Dar vėliau, pavasarį mirė sūnus, ir kažkiek pavasarių po to, nusižudė ir kitas. Pasidalinus savo istorija ji lyg ir pasijuto geriau dėl užpuolusios agrofobijos, bet per pastarąsias pora savaičių ji kelis kartus žaidė su likimu nusiimdama 'varpelį'. Praėjusią savaitę nukritus, ji nesugebėjo atsistot, ir pragulėjo porą valandų, kol netyčia užėję svečiai ją tokią rado ir iškvietė greitąją. Ji man yra prasitarus, jog savo minčių ir prisiminimų bijo labiau, nei mirties.
Savo aplinkoje turiu kelis tiesiog patamsėjusius žmones nuo nenoro ir negalėjimo susidraugaut su prisiminimais. Jų galvose visi nenorimi prisiminimai užrakinti dėžutėse ir nustumti į kampą, apdėti kitom dėžutėm, ir jie jų tiek prisideda, kad tamsiausiu periodu neturi kur apsisukti.
Vienas dėstytojas yra lyginęs galvą su kompiuteriu, failais ir informacijos rūšiavimu. Iš kompiuterio nebereikalingą informaciją ištrinam paspaudę mygtuką. Galvoje deja, tokio nėra. Bet iš naivios patirties galiu pasakyt, jog ta informacija išsitrina ją įvardijus. O mes juk šnekam, šnekam, šnekam, bet labai retai apie ką norim, o dar rečiau išties pasakydami.
Man įdomu, jei sulauksiu senatvės, kas mane apleis - regėjimas ar klausa, kartais rodos, pastebiu, kas neparodoma ir girdžiu, kas nutylima.
Važiavau atostogų į Suffolk'o grafystę. Ten jaučiaus kaip namie. Lygumos, pušynėliai, vienkiemiai. Tam tikrais keliais pasukus aikčiojau, nes rodės jog važiuoju Palangon, o štai anas kelias priminė kelią į Nidą. O kaimelis kuriame apsistojom buvo tipiška Juodkrantė su akmenėliais vietoj smėlio pajūry, bei saule besileidžiančia už nugarų. Be ryšio, interneto ir nuolatinių žuvėdrų klyksmų. Rodos, jos visos suskrido į Braitoną ir minta birdfeeder'ės kitapus gatvės duona.
Gryžus radau pluoštą atvirukų ir laikraščių su antraštėm apie sprogimus Bostone, vietinio leidinio padėkas už labdarą mirusio maratono metu bėgiko šeimai paremti, feisbuką perkrautą nusižudžiusio Šapranausko nuotraukom, bei visų bulvarinių skaitalų nuomones kodėl tai įvyko, bei populiarių blogerių išvadas apie kūrybinę tamsą iš kurios niekas maestro nesiteikė ištraukti.
Atmintis sugražino mane į tą tamsų vakarą, gerą dekadą atgal, kai perpildyta priekaištų iš visų mylimų ir artimų žmonių, neradau nė vienų atvirų durų, balkone siurbčiojau vyną, vijau virvę, tegalvojau jog vienintėlė išeitis yra paprasčiausias viso to palikimas. Tada nebeliko jokios graužaties, jokios abejonės, jokių prisiminimų, jokio rytojaus, jokios meilės, jokio noro būti reikalinga, ir nieko reikalingo. Tiesiog vientisas, vos įžvelgiamas, tuščias virvės pynimas, dar tiesa, menka baimė ar nesulaužysiu ne savo turėklo.. Kai išnyko baimė ir aš mintyse su visais atsisveikinau, suskambo telefonas. Tarsi pažadino. Kitapus kažkas nedrąsiai vapėjo, jog nežino kodėl skambina, bet nori su manim pašnekėt. Tas balsas ir atsiradęs gailestis, jog jam galbūt blogiau nei man, sugražino mane atgal į kambarį, į gyvenimą, į planą 'B'. Ar sakiau, jog tikiu angelais sargais ir ženklais?
Žmogų žudo priekaištai. Ir aplinkinių įrodymai, jog turi gyventi/galvoti/norėti/daryti kitaip. 
Linkiu visiems susidraugaut su savim.
 
Muah xx

Apie swapbot

Googlinau kelias dienas lietuviškus mainus ir visokius kitus pramanus kaip 'atiduotuves', bet labai nesėkmingai. Neserga blogeriai masine psichoze pavadinta 'giveaways' sekdami vieni kitų blogus, 'laikindami' tik tuos, kurie tave 'laikina', nors, gal aš per mažai blogų atradus, kurie turėtų viską viename. Todėl, kad nelikčiau sena tarka susmigus tik į ekraną aš siuntinėju atvirlaiškius postcrossing'e, keičiuos atvirlaiškiais, bei radau kelis įdomius penpal'us instagram'oj ( @aurycka, jei kam labai įdomu) ir visai neseniai atradau swapbot. Vieta kur užsiregistravę žmonės panašiu pobūdžiu kaip ir postcrossing'e siunčia atvirlaiškius, mainosi kažkuo. Reikia susirast norimus mainus, jų kasdien vis naujų kas nors prikuria, palaukt kol susidarys ratelis besimainančių ir iki tam tikros datos išsiūst. Mainai yra paštu USA, International ir Regional Europe, bei elektroniniai, sugrupuoti, sunumeruoti, ir pabaigoj vertinami. Aš jau keičiaus naujokams skirtais mainais, mažom dovanėlėm blogai dienai, dabar rašau pora laiškų, darau dovanėlių krepšelius, ir man labai patinka. Skaičiuojantiems mano leidžiamus pinigus visam šitam pasak jų šū***, norisi priminti, jog aš nerūkau, negeriu alkoholio ar kavos, bei man nereikia krapštyt iš piniginės dozei cheminės nuotaikos, todėl visai negaila nupirkt voką, atviruką bei siuvenyrą, nes visi tie maži dalykai randami laiškų dėžutėj, man atneša daug džiaugsmo, ypač kai lauke minusas. Beje swapbot'e galima daryt ir privačius mainus. Negiriu per daug ir nesiūlau niekam išpūtus akis pult registruotis ir laukt gėrio, nes žmonės ten brangių daiktų nesiuntinėja. Vakar skaičiau forume verkšlenimą moteris, kuri porą savaičių ieškojo informacijos žurnalo (kažkokia skrapbuko kita forma) gamybai, pirko antikvarinį viršelį, sendino popierių spausdino spec šriftu, sudarant įspūdį jog tai George kažkelinto laiškai Anai Bolein, dažė sviestpopierius išgaut kažką unikalaus, džiovino anų laikų populiarintas gėles, surišo viską vaškuotu 'twide' ir dar vašku užštampavo. Negana to, kad gavėja neįvertino to ką gavo, peilis nugaron pasak siuntėjos buvo tas, jog ji mainais už tai gavo spirale jungtą sąsiuvinėlį su iškarpa iš žurnalo, bei 3 lapus prirašytus apie vikingus. Viskas. Ji abejoja ar dar kada keisis žurnalais.
Aš pati 3 vakarus darius įpakavimus bei rinkus ko žmogus pageidauja, gavau visišką priešingybę savo profiliui. Bet nesisielojau, nes mano mainų partnerė akla anglė mėgstanti viską kas pigiausia. Todėl jos dovanas 'patiuningavus' galėsiu išsiūst kažkam kitam. Čia, kaip su mano anksčiau aprašytom kalėdinėm dovanom. Į akis žiūrėt nereikia ;)
Postcrossing'e keičiaus atvirlaiškiais daugiau nei pusmetį, kol pirmą kart praeitą savaitę gavau mėgstamiausią atviruką. Swapbot'e taipogi reiks palaukt, kol pagal reitingų skalę būsiu priimta į rimtesnius mainus (taip taip, ne visi mainai mano nosiai)
Instagramoj įvedus tag'ą #swapbot galima pasižvalgyt kuo žmonės dalijasi.


Muah xx

Kai žiema amžina

Keista naktis buvo. Vos užsimerkiu ir matau kaip vienas broliukų iš vampyrų dienoraščių žada man aukso kalnus, parsiveda namo, pas ex'o tėvus, kambarin antrame aukšte. Vis atlekia palot keturkojis, ex'o mama nešina skalbinių krepšiu renka kojines nuo grindų, jis man vis žada amžiną meilę, burkuoja į ausį, glaustosi..
Prabundu. Pykteliu, kad nepamačiau kaip kas toliau vyko ir vėl užmiegu.
Matau, kaip kitas broliukas parsiveda mane į tą patį kambarį, ir žada, burkuoja, meilinasi dar labiau ir šilčiau, o man kaip ir nebejauku, nes 'vakar' su jo broliu čia gulinėjau..
Prabundu.
Taip gal kokius 6 kartus, kol paryčiui pamačiau jog tam kambary esu viena, o atėjus ex'o mama mandagiai bando išprašyt mane lauk, nes čia nebe mano namai..
Kažkokioj stoty susipažystu su gauja metalistų ir visi mes sėdę į japonišką 'bullit' traukinuką, važiuosim kažkur. Dar spėju pamatyt atbėgančius brolius išsigandusiais ir išsiilgusiais veidais, lyg ir norisi išlipt, bet jei negaliu pasirinkt vieno, tada geriau nei vieno.. Traukinukui pajudėjus metalistai išsitraukė gitaras ir aš prabudu išgirdus žadintuvą.
Po tokių sapnų, jaučiuos kaip trenkta. Tokia, pusę gavus, kitą pusę atidavus. Kvaila šypsenėlė net lietui lyjant, mintys..
O serijalo jau porą mėnesių nemačiau. Ir ex'o namuos porą metų nebuvau, o realių brolių, kuriuos labai mėgau jau  8 metus nemačius, nors, su vienu jų kartkartėm virtualiai paburkuojam..
Turėčiau išsitraukt Jungo raštus ir paskaitinėt kur ir kas mano sapnuos slepiasi, bet aj..
Oj tiesa, šviesa. Saulėta per pastarąjį mėnesį buvo 3 kartus. Vieną tokią saulėtą dieną keliavau atgal pas gydytoją nešina savo depresijos testo rezultatais. Nėra, sako, tau depresijos. Per mažai taškų surinkai. Keistai jie šiais laikais ligas nustatinėja.
Man labai trūksta saulės, kirba mintis emigruot kur šilčiau. Dar trūksta nutrūkusių kambariokų ir kaimynų, kurie prie laužo gitarom brazdena, bei garsiai svajoja.

Muah xx

 

Tune of the week

Septintas, aštuntas dešimtmetis madoj. Ir toks besaikis noras gryžt atgal, paauglystėn..

Šalta

Sėdžiu, rašau laišką, vietoj to, kad lyginčiau kalną rūbų ant fotelio. Nemėgstu lygint. Niekad nemėgau. Juokingiausia, kad siuvant, reikia pralygint praktiškai visas siūles, kad jos gražiai sugultų. Jaunystėj buvau įgudus siūt be lyginimo, nepasakosiu kaip, bet lygintuvas, tikriausiai vienintelis daiktas su kuriuo man ne kaip draugaujasi. Bet reiks šiandien, vaiko rūbai baigiasi, ir neužtenka kitų mamų patvirtinimo, jog lygint kaipsykis nereikia, negražu man, ir nežinau kaip su jos oda, bet man pačiai nemalonu nelygintą rūbą dėvėti.
  Bet visai ne apie lyginimo pamokas šiandien.
Važiuodama į Angliją neatsivežiau nė vienos knygos. Pirma, kurią kartu gyvenanti mergaičiukė davė paskaityt, buvo E. Zola - 'Moterų Laimė'. Nuobodžiai aš ją skaičiau, tada kiek ir jaunesnė buvau, nesidėliojo vaizduotėj aprašomi prekystaliai, veidai, kančia ir nėrinukai, nors aprašomas laikmetis yra tas, kurį labiausiai mėgstu, nekalbant jau apie tuometines madas.
Vakar prisnigo, anglai tai vadina 'snow day', kai nereikia į darbą (reikia, bet nėra kaip iki jo keliaut) todėl kiek pasižaidėm kieme, sušalau, ir vakare visiems sumigus isijungiau kažkada įsirašytą seriją filmų. BBC - The Paradise. Įnėriau visom prasmėm ir kol neperžiūrėjau visų 7 serijų (63min tukmės), negalėjau išjungt TV. Jau nuo pirmųjų minučių tapo aiški istorija, atgimė nuobodžiai skaityta istorija, tik dabar ji buvo spalvota, kiek kitaip sudėliota, ir labai prie širdies. Tokia, kokią ir norėjau matyti.
Mano 'skybox'e surašyti visi galimai įdomūs bbc filmai ir serijos statyti remiantis 200 metų senumo istorijom.
Visi jie dėl kostiumų, dėl kančios, ir dėl nuobodaus siužeto, kai visi tuomet rašė apie tai, kaip svarbu moteriai ištekėt, ir kaip gražiai ir oriai vyrai (džentelmenai tiksliau) mylėdavo moteris. Ne paprasti provincijos gyventojai rudais dantimis, o tie, su skrybėlėm ir katiliukais, su plunksnom ir frakais, su lazdelėm ir pinigais.
Aš turbūt senstu juos žiūrėdama. Anksčiau nesuprasdavau, kaip tokias istorijas galima žiūrėt, ko jose ieškoma, nuobodybė ir taškas. Tas anksčiau - vos 5- 8 metai atgal. Todėl jau morališkai save ruošiu etapui, kai galbūt nebesijuoksiu iš besiklausančių pūko, lietaus, visų bbc, classic fm radijo . Aš net chrizantemas vakar pamėgau..

Muah xx

Apsėdimas

Tikiuos pavadinimas nesiasocijuoja su 'aps-i-ėdimu', bet esmė pabaigus šį įrašą visgi bus vienareikšmiška.
Aš visada suprasdavau ir užjausdavau visus turinčius polinkį į nesvarbu ką, svarbu, kad geriau po to.
Kiek užsigaudavau, kai nekuriems mano užsiėmimai atnešdavę man begalę laimės, atrodydavo tuščias laiko ir pinigų švaistymas. "Vistiek nieks neįvertins" arba "Juk pigiau nusipirkt" - išspausdavo, ir aš nustodavau veikus, suabejojus savim.
Kažkiek metų atgal, pradėjau gyvent ne dėl įvertinimų, o dėl savęs, mūsų, nes, kada gi dar tam turėsiu visas galimybes? Esu dėkingiausia G, kuris visapusiškai palaiko bet kokį mano krustelėjimą, nebamba jog mus išlaiko, neskaičiuoja per mėnesį išleidžiamų keliasdešimties svarų mano pastarąjam apsėdimui - atvirlaiškiams. Jis tik pradžioje atrodė pigus ir tetrunkantis kelias minutes žaidimas. Kuo toliau, tuo labiau norisi jį pritaikyti sau. Nebeužtenka tik paprasto panoraminio vaizdo su pora žodelių prisistatant. Man, kaip visada, norisi augti. Spėlioti, ieškoti, žiūrėti, atrasti, nusivilti - ir vėl..
Pastebėjau, kad mano instagram'as pilnas nebe Eiprilės foto (na, kam įdomus augantis vaikas, ypač jei jis ne tavo paties?) o visų tų paaugliškų 'išsiunčiau, ir 'hooray! šiandien gavau'.
Aš visada seilėjaus matydama, kaip gražiai žmonės pakuoja, kiek daug visko į pakavimo ritualą įdeda, todėl prireikė išbandyt ir man. Ne rankdarbiais ar knygom keistis, o paprasčiausiais laiškais. Laiko sėdėt su plunksna prie žvakės neturiu, neturiu ir ramaus kampelio, kur tai daryt galėčiau, juo labiau neturiu įgūdžių viską gražiai pateikti, ir fotografuojant šalia būtinai padėti šakelę su pumpurais, lyg iš niekur nieko katės uodegą ar garuojantį kavos puodelį. Šis reikalas man netinka dar ir todėl, kad vos kažką gražiai pradėjus dėliot, įžygiuoja mano meilė, pasiima ko jai reikia, praspardo kas pakeliui, atsistoja būtent tam taške ir didelėm akim žiūrėdama tepasako: mamy, apap..
Porą naktų vėl nesimiegojo, ir vietoj to, kad naršyčiau feisbuke, aš pasidariau kelis vokus. Neapsimoka, nesamonė, laiko  švaistymas, bla bla, bet aš labai geros nuotaikos juos išsiūsiu kažkur, kažkam.

Šunelis yra vogtas iš šio žmogaus, kurio dėka įlindau pasižvalgyt kokių grožybių galima pripiešt ant vokų. Čia sukrauti nerealiausi iliustratorių darbai, o kitokių puošybos elementų pilnas pinterest bei #snailmailrevolution 'tag'as instagram'oj.
Būtų labai smagu pasitarus su mūzom sugalvoti kokią nors originalią idėją pačiai, o ne vagiliaut, todėl einu pamedituosiu.

muah xx

Įsisuko tinginys

Ką tik pamačiau, jog neturiu kuo užbaigt vasario. Tiksliau pasigirt ką gero pamačiau, nuveikiau ar atradau. Radau pora blogų, kelis įdomius nuotraukų autorius instagram'oj ir tiek. Mat pusę mėnesio ieškojom kas ko, kitą - atlankę draugus, prasirgom. Kol sėdėjom po apklotais šniurkšdami nosis, aš labai įsitraukiau į atvirukų siuntinėjimą. Nesveikai. Na ne taip kaip daugelis iš dešiniosios pasaulio žemėlapio dalies, jiems rodos, nesvarbu nei kas parašyta, nei kaip, kad tik kuo daugiau per dieną tų atvirukų ateitų ir su markutėm. Absoliučiai kiekvienas azijietis kolekcionuoja pašto ženklus. Jaunas, senas. Vos įkėliau savo naujus pašto ženklus į instagram'ą, mano emeil'as buvo prikištas prašymų atsiūst atviruką. Vieną dieną dėl penpal, ir paties postcrossing'o gavau 8 atvirukus, kas atvėsino laaabai, nes man daug įdomiau laukti ir gauti po vieną kas trečią dieną.
Teks savo vasarį užbaigt atvirukais, nes apie orus ir dangų jau būtų perdaug. Nors..

kai orai geri

kai orai nežino ko nori (valentino d. oras buvo visoks)

Ir nuobodžioji dalis:

 seni pašto ženklai (1978 - 1980)

Rodžiau kažkada kokie nuobodūs yra ženklai siuntimui už Anglijos ribų. Mažučiai, labiau tinkami biznio reikalams, o kadangi pačiai vis atsiunčia kažką gražaus, gėda paliko teparodyt karalienę profiliu.

atvirukai sau

Ėmus labiau domėtis atvirukais, na visokių juk jų yra, ne vien bažnyčių stogai ar pajūriai, pastebėjau jog vis daugiau jų atsidedu sau, o ne siuntimui. Sugryžo atmintis, jog vaikystėj taipogi atvirlaiškius rinkau, su gyvūnais. Prisiminiau tėvų plokšteles, skaidres, kišeninių kalendorių rinkinius. Kartais norėčiau, kad būčiau dabar, bet tada. Kai pasirinkimų gausa nesvaigino galvos.

porą valandų iš dienos išbraukta

Visą mėnesį nemezgiau, nesiuvau, nekarpiau (porą atvirukų apkarpimų nesiskaito) ir jau galvojau skęstanti atgal į 'kaipniekasneįdomu' nuotaiką, kai vieną dieną gavau atviruką iš Japonijos (mylimiausia šalis nors tu ką)

Atvirukas toks paprastas, kad net suabejojau ar nenori iš manęs pasijuokt. Supažindino su vyšnių žiedlapiais 'sakura'. Jie pavasario simbolis ir, nors amžių amžius jis buvo pavasario tradicija, šiemet yra topų topas, starbuck'as net žiedlapių skonio kavą gamint pradėjo.
Nežinau iš kur ištraukiau, jog man reikia prisidžiovinti gėlių bei lapų, ir vargšės šiūmetinės gėlelės keliauja ne į vazeles, bet į knygas vos prasiskleidusios. Man tapo labai įdomu, kokiu būdu tas atvirukas padarytas, nes atrodė labai tikras. Žiedai ne džiovinti, ne piešti, ne klijuoti, todėl galvą pasukau.

Žaidėm su Eiprile, kalėm gėlytes plaktuku, kol jai ėmė rodytis, jog visas kitas vazonėliuose irgi galima sukalt..
Galų gale, kai neatėjo jokia kita mintis, siuntėja pranešė, jog žiedai paprasčiausiai nukopijuoti. Japonai turi proto viską daryt lengvai ir paprastai be didelių valios ir jėgų eikvojimo. Laukiu nesulaukiu kol sutaisys printerį.
Ta proga atgalios į Japoniją išsiunčiau tokio pat pobūdžio savadarbį atvirlaiškį.

Iki, žiema.

Muah xx

Kaip išmokt suktis?

Ne apie šokius aš šiandien, ne apie geziukų prasisukimą pro mašinas, rankinukus bei butus, o šiaip moteriškai patarškėsiu apie tai, ką nugirdau.
Apie apsipirkimus.
Tema ne man, nes iš manęs apsipirkinėtoja nekokia, o ir visada atsiras toks, kuris pasakys 'durna gal, ten ir ten galima taip ir anaip'.
Bet aš iš savo varpinės skambinsiu taip, kaip man išeina.
Turiu mūzą, kuri ne vienus metus pradirbo XX įstaigoj, koordinuojančioj madų žurnalus. Tai, ką jų departmentas atranda, porą metų rašo angliškas Elle ir Vogue. Netikėjau iš pradžių ir sarkastiškai vis bandydavau leptelt ką nors netinkamo, bet vėliau išsiauklėjau ir tapau tarsi šeimos narių, kurių kažkuris dirba VSD, ir tą dirbantį reikia išlaikyt kaip paslaptį. Dabar moterėlė namų šeimininkė, augina raudonstkruostę mažylę, bet, dėl to labai gailisi (na ne vaiko savaime suprantama), mat išėjus iš tokio darbo ji jaučiasi palaidojusi save. Patikėjo dirbt ir jas išlaikyt pasiruošusiu vyru, pardavė namus, išsikėlė gyvent link Mančesterio, bei  man, vos ne kaip draugei skambinėja vakarais pasipasakot dienos įvykių, kai anksčiau net pasisveikinimą vos išstenėdavo. Kad moku siūt ir šiaip esu mėgėja krapštytis prie niekučių, ji taipogi tik dabar pastebėjo, ir vis kalbina susikurti 'brand'ą'.   
Ji visada žinojo kokios drapanos atsidurs kurioje parduotuvėse, vardijo  (ne tik rūbų) dizainerius jų darbus, ir visus įmanomus madingus/mados renginius, bei jautėsi žvaigždė, kuriai apmaudu, jog jos šeimos nariai nėra serai ar lordai, o paprasčiausi kuklūs žmogučiai.
Ji labai džiaugėsi galimybėmis su komanda atrasti naujus menininkus, klausyti idėjų, ir nuspręsti bus jų darbai madingi ar visgi dar palauks šiltesnių vėjų. Kaip sakant, darbas ieškoti madų.
Ankčiau ji mane išmokė neišlaidaut žurnalams,  pirkt tik spalio bei kovo numerius (elle arba vogue, mat šie visų kitų žurnalų vedliai), nes tik šiuose yra naudingiausia sezonų informacija.
Parodė, kaip reikia būti stilingu gamtoj, avikailiai bei margingiausi aplotai palapinėje yra privalumas. Šviestuvai, termosai, piknikų krepšiai ir komfortas neatsiejama dalis. Pradžioje man, atvykusiai iš Europos provincijos atrodė keista, kai ji atvykusi į svečius susigabendavo visą savo mantą. Spėliodavau, kuri iš gražiai supakuotų dėžučių, kurias ji traukdavo iš dar gražesnių tašių, yra dovana man, bet ji tik parodydavo kas viduje, pasakydavo iš kur gavo, užskaitydavo mano pavydų žvilgsnį, ir dėdavo atgal. Per tiek metų supratau, kad dovanų iš jos galima laukt tik kalėdoms, ir tik simboliškų, todėl šiemet pati liko nustebinta per šventes išvyniojus tik lūpų balzamą su pakabuku raktams.
Vėliau ji bandė išmokyt mane prekintis. Visą dieną slankiot po parduotuves (vienoj galima užtrukt visą dieną, nes viską apžiūrėt reikia) prisirinkt visokių gražių brangių dalykų, gryžus namo išsidėliot, išsimatuot, išsimaivyt ir jei niekas nepasakys, kad labai puiku, nešt atgal. (Laukt kol kažkas daiktu žavėsis ji nemokė, tiesiog šiaip ją stebėdama tai atradau, nes, ne kiek daikto popinimo reikėjo, kiek aikčiojimų dėl jos tobulo skonio ir pasirinkimo) Kažkada ji prasitarė, jog vaikystėj prisiklausė pastabų už teskinius (pigius) rūbus, ir kaip svarbu dabar tokių neturėti. Man pačiai nepatinka teskinės ir primarkinės medžiagos. Visada jas atpažystu, ir pati sau niekada neperku, mat mano odai jos brrrrr..
Aš bloga mokinė, man nepavyksta išlaikyt daiktų su etiketėm visą mėnesį, po to drąsiai nešt parduotuvėn, mandagiai besišypsant pasakyt jog ne(be)tinka dydis, o keist nenoriu. Atgavus pinigus vėl kažką pirkt iš tos pačios parduotuvės, nešt namo ir suktis tam pačiam 'nešiu atgal' rate.
Aš visada perku tai ką įsimyliu, iškart nulupu etiketes, nuglostau, visaip išmyliu ir pamirštu kitiems parodyt. Beje, perkuos kelis kart pusmetyje, todėl niekada nežinau, kokios naujos šmutkės kokioj parduotuvėj, kur pigiau, ir aplamai kur kokia atsidarė/užsidarė.
Šiandien ji vėl mane mokė taupyti. Top Shop'as (jos mėgstamiausia iš 'pigiųjų') užsisakiusiems virš 100 svarų, į namus pristato nemokamai. Aiškino, jog visai nesvarbu patinka ar ne, svarbu užsisakyt už tą sumą, o kai ateis prekės, išsirinkt tą vieną, kurios norėjai, bet gailėjai mokėt už siuntimą, o likusius siūsti atgal, pažymėjus jog netinka dydis ar spalva - nemokamai. Pritariau jai, jog tikrai gerai taip, nereikia pardavėjams žiūrėt į akis, dar pasportuoji nešdamas viską į paštą, ir už nukainuotą maikutę tesumoki 5 svarus be kitų 5 už siuntimą/benziną/autobuso bilietą. Reiks pabandyt.
 Gaila tik, aš savo beveik šimtuką prieš porą dienų išleidau atvirukams ir pašto ženklams. Bet shhh.. dabar sėdžiu ir graužiuos, jog Eiprilei vežimo vasarai reikėtų, ir prieš 10 minučių G išmuštas prakaito už šildymą 500 sumokėjo. Gal visgi nešt atgal..

muah xx