Antidepresantai

Namie vėl per daug tylos.
Sėdima atskiruose kambariuose.

Katik peržiūrėjau 2 dalis savo nuostabiausio antidepresanto - Bridget Jones Diary.
Trečią dalį skaitau, bet kadangi šiuo metu atverstos 5 knygos vienu metu, įtariu, sulauksiu filmo.
Kažkada, labai garsiai juokdavaus iš jos naivumo ir situacijų, šykart suklusau.
Mums metų tiekpat. Ir figūros supanašėjo. Ir dialogai supaprastėjo. Ir naivumas išryškėjo. Ir norų padaugėjo.
Vidinis balsas, baimės, tam tikros situacijos atsirado ir pas mane. Ir nervingumas. Ir problemų ieškojimas, bei nepasitikėjimas vyrais. Vyrai, esami ir iliuziniai yra nebe paaugliškais veidais. Tie kurie įdomūs, netgi labai panašaus stiliaus ir charakterio.
O dar vos prieš porą dienų norėjau sparnų..
Tiek to. Graži aš ir be jų.

Muah xx

2014!

23:59 išėjus lauk iššauti šampano prapliupo lyti. Įsisiautėjo vėjas ir pylė kaip iš kibiro porą valandų. Taip atėjo Naujieji.
Šiandien, kai visos šventės pasibaigė, pagalvojau, jog norėčiau užbaigti ir blogą. Arba rašyti kitaip.
Praėję metai buvo išbandymų metai. Vedlys, matydamas, kad yru savo sultyse, ėmė mane gelbėti laužydamas viską aplink. Dar niekada vienu metu nelūžo/negędo tiek daug daiktų ir dalykų. Aš ėjau į jo buveinę dėkoti, apgalvoti, aukoti ir spėlioti, o jis man siuntė žmones, kurie dalinosi savo lūžiais, bei tiesė rankas it gelbėjimo ratus.
Atsisakiau 4-ių darbo pasiūlymų, išvaikščiojau 10kg, nustojau reaguoti į dviejų įtaką darančių asmenų nuomonę.
Ir atradau labai daug. Pasekmėm dalintis dar nenoriu, bet viskas į gera. Labai gera.
Tiesa, visa tai susisuko per 3 pastaruosius mėnesius.
Į Naujus atsinešu naujus ratus, naują galvą, tęstinumą kaitos, sumažintą vaistų dozę, juoko raukšles, ir kelias neperskaitytas knygas.
Horoskopas pranašauja nuostabius, kūrybingus, veiklius ir meilės kupinus metus. Pagaliau!
Norėčiau šiemet:

• vėl gerti daug vandens
• prisiimti atsakomybę tik už savo gyvenimą
•  susipažinti iš naujo ir naujai
• gražinti skolas

Su Naujais Metais!

muah xx

Renkantis vyrus

Atvykus į Angliją aš buvau tuščia ir be ambicijų. Palikau save Vedliui, galvojau, jis mane į vienuolyną atves - tada labai norėjau, arba paleis su vėju..
Aš nemėgstu pasimetusių žmonių. Tų, pastoviai ties kryžkele. Mat jie įpratę savęs negirdėti ir laukti, kol kažkas juos pastūmės į vieną, ar kitą pusę. Didžioji dalis mano gyvenime sutiktų žmonių tarsi stovėjo ir laukė kol aš ar kas kitas juos pastumtų, apeitų, nusivestų. Savo ruožtu, aš pati, daug laiko praleidau kryžkelėje..

Kiek save pamenu, visada jaučiau trauką moksliukams, o vėliau ir visiems pasimetėliams, vietos nerandantiems, depresuotiems, nors pastarieji kiek gąsdino, bet visada atrodė kažką turintys. Su "geek'ais" būdavo labai paprasta, mat jie atrodė patenkinti galėdami pasakoti visas kvantines teorijas, kurių aš niekada nesupratau ir tiek jau tos, bet prie jų visada atrodė, jog jie stabdo mano blaškymąsi.  Jie kalbėjo aiškiai ir tikslingai, bei visada buvo tikėtina, jog tokie susikurs ateitį apie kurią visos pagyvenusios ir pavargusios moterėlės rauda prisimindamos, "kažkada draugavau su tokiu ir tokiu, bet buvo nuobodu, o dabar jis va toks ir toks, jo žmona baisi kaip mano gyvenimas, bet va, su kailiniais, o aš štai su šituo <...>". Po to visada seka gausa patarimų, ypač jaunąjai kartai, kokio vyro ieškoti. Dažniausiai siūlo turtingus, nes kailinių matavimasis yra labai svarbus reiškinys gyvenime.
Man moterys niekada patarimų apie vyrus negailėjo, todėl likau neskaičius skilčių, 'ko reikia vyrams iš moterų', žurnaluose.
Iš tos galybės patarėjų išsiskyrė vienos - pirmenybė vyrui su išsilavinimu. Kiek teko stebėti jos pačios pasirodymus, jos vyras su ja elgėsi it su deive. Ji turėjo galimybę puikti, nurodyti, pamoralizuoti, pagirti, pasididžiuoti ir kartu kažko siekti. Ji šeimoje buvo vedlys, ir rodės jai sekėsi. Jos sesuo lygiai taippat išmoko būti vedliu, tiesa su vyru be aukštojo, bet svarbu, labai turtingu, ir jos galėjo laisvai konkuruoti tarpusavyje kailinių gausa bei kokybe. O štai trečioji sesuo gyvenusi nei su turtingu nei su išsilavinusiu, ilgainiui patapo pavargusia moteriške apgailestaujančia, kad taip principingai kažkada prieš tą spuoguotą pasimetėlį užrietė nosį, ir pasirinko mandresnį.
Bandau prisiminti patarimus savo mamos.. 'Svarbu, kad būtum laiminga'.
Manau, jog išbandžiau visokio tipo ir kategorijų pretendentus į pasiglebėsčiavimus, pasirodymus viešumoje susikibus už rankų, pasėdėjimus kavinėse, bei pasvajojimus. Kada ateina pretendentai į gyvenimą? Kai nebeieškai? Ar kai pamatai, jog paieškos beveisės dėl gimusių vaikų, atsiradusių naujų kompleksų, bei neįgyvendintų tikslų? Kai sensti? Kai supranti, jog be reikalo vis dar dairais aplink, nes visi pažiūrintys atgal yra krentančiais dantimis, kamuoliniais pilvais, ar sužalotom širdim dar nuo paauglystės laikų?.. Ar jie yra tie, su kuriais žengi link altoriaus?

Mes brendam per vadinamąją 7 metų santykių krizę, jau beveik metus. Ilgokai tylėjom. Svetimėjom. Kol vieną dieną tariau, jog dar kiek ir nustosim sveikintis. Patariau jam įsimylėti, ir ėmiau dairytis į šonus pati. Tokiu susvetimėjimo metu nebesvarbi pagarba vienas kitam, atsiranda net mažiausių dėmelių, kurios ima erzinti. Nebeįdomu ir tai, kad jis vaiko tėvas, moksliukas, savo išvedžiojimais apie fiziką ir schemų braižymu, savo atsidavimu darbui ir anglišku mandagumu, nublankinęs kelis besisukiojančius didvyrius lenkus bei lietuvius.
Mes pamatėm, kad nebeturim bendrų interesų. Manęs nebežavi jo atradimai ir pasiekimai darbe. Nebekritikuoju jo brangiausių iki gyvo kaulo įkyrėjusių kolonkių, ir nebenoriu gyvent šiuose namuose, kurių jis nesiruošia remontuoti. Reikia reikalauti kelių minučių dėmesio dukrai. Jam negerai, jog nenoriu bėgioti, kaip kad jo naujai atrasta mūza. Dar negerai, jog niekaip nepamėgstu indiško kario, ir negalim kartu suktis virtuvėj jį ruošiant, mat man jis smirdi. Jis nesupranta kuo man blogas viskio kvapas, kai jo skonis ir pojūtis jo išgėrus, jam labai priimtinas ir malonus. Ir kaipgi aš nenoriu vakarėlių namuose su dj, kai visa aparatūra kone prašosi sujungimo. Ir tik dabar suprato, jog mums patinka skirtinga muzika.
Labiau patyrę reziumuotų, jog mes šlifuojamės kampus, kam anksčiau neturėjom laiko ir noro, nes abu buvom be galo tolerantiški vienas kitam.
Daviau jam ir sau porą mėnesių apsisprendimams ir vidiniams pasikeitimams, kad pamatytumėm ar mums vienas kito dar reikia. Ir abu stengiamės, kol pavargsim.

Vieną rytą Vedlys paklausė, ką daryčiau žinodama, jog turiu vos kelias dienas šiame kūne, mat nepadariau nieko, ko jis iš manęs tikėjosi. O ko tikėjosi, nesakė.
Žinau, kad vieną dieną verkčiau ir rašyčiau į lapus viską, ką noriu, kad dukra žinotų apie mane ir iš manęs. Visus mamos patarimus, pamokymus, nuogastąvimus su pastoviu skatinimu save mylėti ir pagirti. Už viską. Už gražias akis, padeklamuotą eilėraštį, pastebėjimus, pojūčius ir supratimus. Kad nesileistų stabdoma, ir nesustotų kryžkelėje iš baimės, o eitų būtent ten kur nori ir jaučia, kad bus geriau. Kad mokytųsi ir gerbtų žmones, bei jų nuomones, bet nebūtinai jiems paklustų, nes jų kelias - ne jos. Ir paprašyčiau, kad kažkas jai tai paskaitytų ar duotų pasiskaityti paaugus.
Dar žinau, jog savo santaupas nusineščiau į Hilton, ir leisčiau sau bent dieną praleisti geriausiame kambaryje žiūrint į jūrą, pusryčiaučiau bare po krištoliniais sietynais.
Likusį laiką praleisčiau vaikšiodama iš teatrų į muziejus, ir sielai pakilus iki begalybės padėkočiau visiems mylėtiems ir mylimiems už visas akimirkas kartu.
Galų gale tikėčiaus, jog Vedlys pajuokavo ir aš sau toliau galėčiau kelti vidines audras, mat kartais jos ir sudaro visą gyvenimą. 

Muah xx

Kibirkštis

Būna man gyvenime akimirkų, kai net ir skaisčiausia saulė neskaisčiai šviečia. Kai mylimi žmonės atrodo visai neverti meilės. Kai pati būdama mylima,  mylima nesijaučiu. Kai medijoj didelėm raidėm skalambija tokiu metu kažkuo užsiimti, bet rankos ir akys nieko liesti ir matyti nenori. Yra lengvesnių plūduriavimo atvejų, kai trunka vos kelias dienas ar savaitę, bet sunkesnė forma mane kamuoja ir mėnesį ar du. Į savąją aš įklimpau dar balandį gryžus po viešnagės Londone, kai operavo tėvą.
Įvyko tarsi lūžis giliai sieloje. Man beliko tą lūžį surasti ir pabandyt sulipdyt.
Tokiu metu aš ieškau. Nežinau ko, bet ieškau. Akių. Rankų. Knygų. Žodžių. Grožio. Dievo. Nepatinka man būt pasimetus kryžkelėj, ir galvot kas man būtų geriau.
Tiesa, tokie lūžiai manyje vyksta, kai jaučiuos išduota ir atstumta. Kai lyg ir nuoširdūs pokalbiai jokios galios neturi. Kai pokalbių nėra visai. Kai ten, kur turiu būt savas asmuo, tesu svečias. Kai emociškai pavargstu.
Atostogavau Lietuvoj. Pamačiau žmones, kuriuos privalėjau, beveik visus, kuriuos norėjau. Sugryžus namo įsižiebė maža viltis. Dar ne visiškai atskirta.
Ir dar aplankė moteris - mūza.
Ji nuo pat pirmos akimirkos sutikta, man atrodė tarsi nežemiška. Turėjo kažką nepaaiškinamo ir aš visada ja žavėjaus. Kartais ją tuo gąsdindama. Tiesa, girdėjau daug juodinančių žodžių iš aplinkinių, ypač, jei prasitardavau, kokia ji nuostabi. Yra tekę matyt ir jos prigesimą, tuomet užtekdavo pašnekesių, įvertinimų, mažų nesusipratimų ir istorijų išgirstamų ne paraidžiui, bei pasisveikinimų ilgai nesimačius. Pilstymo iš tuščio į kiaurą.
Ir štai, ji čia, geria su manim arbatą, kalbina mano dukrą, grožisi savąja. Ir spindi. Vėl. Beveik taippat, kaip pirmą kart pamatyta prieš beveik 8 metus. Beveik visada pabuvus su ja aš noriu labiau pasitempti. Pasipuošti ir mylėti save.
Šiandien save visą dieną myliu. Tikiuos taip bus ir rytoj.

Linkiu sutikt kuo daugiau gražių žmonių!

mwah xx

Šiektiek apie anglų gydymo įstaigas

Nenoriu kurt anekdotų apie anglų sveikatos sistemą, mat mano pačios atveju kvailų situacijų nėra daug buvę, ir gydytojai manęs paracetamoliu negydo, beigi aš ir pati pas juos einu tik tada, kai jau visai visai nekaip.
Pusantros savaitės praleidau Londone, vertėjaudama per/po tėvo ausies operacijos. Aš vis dar gyvenu principu, kai po narkozės, ar operacijos žmonės porą dienų atsigaudinėja, bet pagal planą, tėvas po narkozės ir 2jų pjautinių žaizdų, turėjo eit namo, vos už poros valandų. Jam deja iš ausies ėmė lašėti kraujas, todėl palaikė per naktį. Nieko įdėmiai neapžiūrėję, paleido namo. Vakare sukilo temperatūra, kitą dieną ausis, pusė galvos, po akim sutino, todėl su greitąja keliavom ieškot pagalbos. Nepostringaujant, kad telefonu operatorius juokavo, jog jam čia nieko, jis matęs labai daug ištinusių pooperacinių žmonių, gal lai lieka namie, tėvo dar ir ligoninėj nelabai norėjo, mat operuotas ne čia. Galų gale jis visgi buvo apžiūrėtas, pripumpuotas antibijotikų, kas iškart nuėmė tinimą nuo veido, bei paguldė nusprendę, jog komplikacija.. Per porą dienų jam užpūliavo išorinė žaizda, o iš ausies vidaus ištraukė siūlus, nors tą turėjo padaryt už poros savaičių. Pasakė, kad taip reikia. Perkėlė į ligoninę kur operavo. Įkišo gabalą binto po žaizda, kad išbėgtų visi po tinimu susirinkę skysčiai. Šiandien, po to, kai dvi dienas iš eilės gydytojas stovėdamas kojūgaly sprendė, jog jis gerai atrodo ir gali eit namo, išrašė. Neapžiūrėję žaizdos. Nepaaiškinę jam kaip (ar) sugis ausies viduje. Ar atsiradęs apkurtimas išnyks.
Tėvo žmona būdama namie, nežinioje, kone rovėsi plaukus sakydama, jog Lietuvoj ji žinotų viską, iš kur, kas, kaip, kodėl, kada, kiek. Čia mes galėjom mandagiai klausinėti visko, bet ne per daug. Kasdien ėjo skirtingi gydytojai, dažnai pasimesdavom ar vistik gydytojai, ar asistentai, ar šiaip pakeleiviai, be kortelių, be aprangos, be žinių. Visi angliškai mandagūs, visi nekonkretūs, neužtikrinti, apart seselių ir personalo -su jais į pasaulio galą drąsiai. Tikiuos tėvas pagis be pakartotinių vizitų į priimamuosius.
Kol globėjiškai sėdėjau prie tėvo, mirė kaimynė.
Prieš kelias savaites jai nukritus, paramedikai išvežė patikrint ar kur nesusitrenkė. Sekančią dieną paleido. Į moters skundą, jog skauda palei klubus nuramino, jog todėl, kad krito. Visgi po savaitės jos kasdienių skambučių nusprendė patikrint - rado lūžųsį dubens kaulą. Kol suruošė operacijai (kas čia vyksta lėtai) moteris laukė, operuojant išėjo.
Būnant ligoninėse, rodės jog žmonės čia eina aukso. Būriais, nesustodami. Daugiau įeinančių, nei išeinančių. Visi su emocijom, liūdesiu, viltim, ir lūkesčiais, pažeisti ir įžeisti. Visi su ligom, bet ne jų priežastim.
Antrą vakarą prieš miegą skaitinėju 'Secret'. Man žinomam užtenka senų veikalų ta pačia tema, bet knyga 4 metus pragulėjus lentynoj pagaliau sulaukė savo valandos.
Ko čia palinkėjus..
Ramybės.

muah xx

Apie swapbot

Googlinau kelias dienas lietuviškus mainus ir visokius kitus pramanus kaip 'atiduotuves', bet labai nesėkmingai. Neserga blogeriai masine psichoze pavadinta 'giveaways' sekdami vieni kitų blogus, 'laikindami' tik tuos, kurie tave 'laikina', nors, gal aš per mažai blogų atradus, kurie turėtų viską viename. Todėl, kad nelikčiau sena tarka susmigus tik į ekraną aš siuntinėju atvirlaiškius postcrossing'e, keičiuos atvirlaiškiais, bei radau kelis įdomius penpal'us instagram'oj ( @aurycka, jei kam labai įdomu) ir visai neseniai atradau swapbot. Vieta kur užsiregistravę žmonės panašiu pobūdžiu kaip ir postcrossing'e siunčia atvirlaiškius, mainosi kažkuo. Reikia susirast norimus mainus, jų kasdien vis naujų kas nors prikuria, palaukt kol susidarys ratelis besimainančių ir iki tam tikros datos išsiūst. Mainai yra paštu USA, International ir Regional Europe, bei elektroniniai, sugrupuoti, sunumeruoti, ir pabaigoj vertinami. Aš jau keičiaus naujokams skirtais mainais, mažom dovanėlėm blogai dienai, dabar rašau pora laiškų, darau dovanėlių krepšelius, ir man labai patinka. Skaičiuojantiems mano leidžiamus pinigus visam šitam pasak jų šū***, norisi priminti, jog aš nerūkau, negeriu alkoholio ar kavos, bei man nereikia krapštyt iš piniginės dozei cheminės nuotaikos, todėl visai negaila nupirkt voką, atviruką bei siuvenyrą, nes visi tie maži dalykai randami laiškų dėžutėj, man atneša daug džiaugsmo, ypač kai lauke minusas. Beje swapbot'e galima daryt ir privačius mainus. Negiriu per daug ir nesiūlau niekam išpūtus akis pult registruotis ir laukt gėrio, nes žmonės ten brangių daiktų nesiuntinėja. Vakar skaičiau forume verkšlenimą moteris, kuri porą savaičių ieškojo informacijos žurnalo (kažkokia skrapbuko kita forma) gamybai, pirko antikvarinį viršelį, sendino popierių spausdino spec šriftu, sudarant įspūdį jog tai George kažkelinto laiškai Anai Bolein, dažė sviestpopierius išgaut kažką unikalaus, džiovino anų laikų populiarintas gėles, surišo viską vaškuotu 'twide' ir dar vašku užštampavo. Negana to, kad gavėja neįvertino to ką gavo, peilis nugaron pasak siuntėjos buvo tas, jog ji mainais už tai gavo spirale jungtą sąsiuvinėlį su iškarpa iš žurnalo, bei 3 lapus prirašytus apie vikingus. Viskas. Ji abejoja ar dar kada keisis žurnalais.
Aš pati 3 vakarus darius įpakavimus bei rinkus ko žmogus pageidauja, gavau visišką priešingybę savo profiliui. Bet nesisielojau, nes mano mainų partnerė akla anglė mėgstanti viską kas pigiausia. Todėl jos dovanas 'patiuningavus' galėsiu išsiūst kažkam kitam. Čia, kaip su mano anksčiau aprašytom kalėdinėm dovanom. Į akis žiūrėt nereikia ;)
Postcrossing'e keičiaus atvirlaiškiais daugiau nei pusmetį, kol pirmą kart praeitą savaitę gavau mėgstamiausią atviruką. Swapbot'e taipogi reiks palaukt, kol pagal reitingų skalę būsiu priimta į rimtesnius mainus (taip taip, ne visi mainai mano nosiai)
Instagramoj įvedus tag'ą #swapbot galima pasižvalgyt kuo žmonės dalijasi.


Muah xx

Kai žiema amžina

Keista naktis buvo. Vos užsimerkiu ir matau kaip vienas broliukų iš vampyrų dienoraščių žada man aukso kalnus, parsiveda namo, pas ex'o tėvus, kambarin antrame aukšte. Vis atlekia palot keturkojis, ex'o mama nešina skalbinių krepšiu renka kojines nuo grindų, jis man vis žada amžiną meilę, burkuoja į ausį, glaustosi..
Prabundu. Pykteliu, kad nepamačiau kaip kas toliau vyko ir vėl užmiegu.
Matau, kaip kitas broliukas parsiveda mane į tą patį kambarį, ir žada, burkuoja, meilinasi dar labiau ir šilčiau, o man kaip ir nebejauku, nes 'vakar' su jo broliu čia gulinėjau..
Prabundu.
Taip gal kokius 6 kartus, kol paryčiui pamačiau jog tam kambary esu viena, o atėjus ex'o mama mandagiai bando išprašyt mane lauk, nes čia nebe mano namai..
Kažkokioj stoty susipažystu su gauja metalistų ir visi mes sėdę į japonišką 'bullit' traukinuką, važiuosim kažkur. Dar spėju pamatyt atbėgančius brolius išsigandusiais ir išsiilgusiais veidais, lyg ir norisi išlipt, bet jei negaliu pasirinkt vieno, tada geriau nei vieno.. Traukinukui pajudėjus metalistai išsitraukė gitaras ir aš prabudu išgirdus žadintuvą.
Po tokių sapnų, jaučiuos kaip trenkta. Tokia, pusę gavus, kitą pusę atidavus. Kvaila šypsenėlė net lietui lyjant, mintys..
O serijalo jau porą mėnesių nemačiau. Ir ex'o namuos porą metų nebuvau, o realių brolių, kuriuos labai mėgau jau  8 metus nemačius, nors, su vienu jų kartkartėm virtualiai paburkuojam..
Turėčiau išsitraukt Jungo raštus ir paskaitinėt kur ir kas mano sapnuos slepiasi, bet aj..
Oj tiesa, šviesa. Saulėta per pastarąjį mėnesį buvo 3 kartus. Vieną tokią saulėtą dieną keliavau atgal pas gydytoją nešina savo depresijos testo rezultatais. Nėra, sako, tau depresijos. Per mažai taškų surinkai. Keistai jie šiais laikais ligas nustatinėja.
Man labai trūksta saulės, kirba mintis emigruot kur šilčiau. Dar trūksta nutrūkusių kambariokų ir kaimynų, kurie prie laužo gitarom brazdena, bei garsiai svajoja.

Muah xx

 

Šalta

Sėdžiu, rašau laišką, vietoj to, kad lyginčiau kalną rūbų ant fotelio. Nemėgstu lygint. Niekad nemėgau. Juokingiausia, kad siuvant, reikia pralygint praktiškai visas siūles, kad jos gražiai sugultų. Jaunystėj buvau įgudus siūt be lyginimo, nepasakosiu kaip, bet lygintuvas, tikriausiai vienintelis daiktas su kuriuo man ne kaip draugaujasi. Bet reiks šiandien, vaiko rūbai baigiasi, ir neužtenka kitų mamų patvirtinimo, jog lygint kaipsykis nereikia, negražu man, ir nežinau kaip su jos oda, bet man pačiai nemalonu nelygintą rūbą dėvėti.
  Bet visai ne apie lyginimo pamokas šiandien.
Važiuodama į Angliją neatsivežiau nė vienos knygos. Pirma, kurią kartu gyvenanti mergaičiukė davė paskaityt, buvo E. Zola - 'Moterų Laimė'. Nuobodžiai aš ją skaičiau, tada kiek ir jaunesnė buvau, nesidėliojo vaizduotėj aprašomi prekystaliai, veidai, kančia ir nėrinukai, nors aprašomas laikmetis yra tas, kurį labiausiai mėgstu, nekalbant jau apie tuometines madas.
Vakar prisnigo, anglai tai vadina 'snow day', kai nereikia į darbą (reikia, bet nėra kaip iki jo keliaut) todėl kiek pasižaidėm kieme, sušalau, ir vakare visiems sumigus isijungiau kažkada įsirašytą seriją filmų. BBC - The Paradise. Įnėriau visom prasmėm ir kol neperžiūrėjau visų 7 serijų (63min tukmės), negalėjau išjungt TV. Jau nuo pirmųjų minučių tapo aiški istorija, atgimė nuobodžiai skaityta istorija, tik dabar ji buvo spalvota, kiek kitaip sudėliota, ir labai prie širdies. Tokia, kokią ir norėjau matyti.
Mano 'skybox'e surašyti visi galimai įdomūs bbc filmai ir serijos statyti remiantis 200 metų senumo istorijom.
Visi jie dėl kostiumų, dėl kančios, ir dėl nuobodaus siužeto, kai visi tuomet rašė apie tai, kaip svarbu moteriai ištekėt, ir kaip gražiai ir oriai vyrai (džentelmenai tiksliau) mylėdavo moteris. Ne paprasti provincijos gyventojai rudais dantimis, o tie, su skrybėlėm ir katiliukais, su plunksnom ir frakais, su lazdelėm ir pinigais.
Aš turbūt senstu juos žiūrėdama. Anksčiau nesuprasdavau, kaip tokias istorijas galima žiūrėt, ko jose ieškoma, nuobodybė ir taškas. Tas anksčiau - vos 5- 8 metai atgal. Todėl jau morališkai save ruošiu etapui, kai galbūt nebesijuoksiu iš besiklausančių pūko, lietaus, visų bbc, classic fm radijo . Aš net chrizantemas vakar pamėgau..

Muah xx

Apsėdimas

Tikiuos pavadinimas nesiasocijuoja su 'aps-i-ėdimu', bet esmė pabaigus šį įrašą visgi bus vienareikšmiška.
Aš visada suprasdavau ir užjausdavau visus turinčius polinkį į nesvarbu ką, svarbu, kad geriau po to.
Kiek užsigaudavau, kai nekuriems mano užsiėmimai atnešdavę man begalę laimės, atrodydavo tuščias laiko ir pinigų švaistymas. "Vistiek nieks neįvertins" arba "Juk pigiau nusipirkt" - išspausdavo, ir aš nustodavau veikus, suabejojus savim.
Kažkiek metų atgal, pradėjau gyvent ne dėl įvertinimų, o dėl savęs, mūsų, nes, kada gi dar tam turėsiu visas galimybes? Esu dėkingiausia G, kuris visapusiškai palaiko bet kokį mano krustelėjimą, nebamba jog mus išlaiko, neskaičiuoja per mėnesį išleidžiamų keliasdešimties svarų mano pastarąjam apsėdimui - atvirlaiškiams. Jis tik pradžioje atrodė pigus ir tetrunkantis kelias minutes žaidimas. Kuo toliau, tuo labiau norisi jį pritaikyti sau. Nebeužtenka tik paprasto panoraminio vaizdo su pora žodelių prisistatant. Man, kaip visada, norisi augti. Spėlioti, ieškoti, žiūrėti, atrasti, nusivilti - ir vėl..
Pastebėjau, kad mano instagram'as pilnas nebe Eiprilės foto (na, kam įdomus augantis vaikas, ypač jei jis ne tavo paties?) o visų tų paaugliškų 'išsiunčiau, ir 'hooray! šiandien gavau'.
Aš visada seilėjaus matydama, kaip gražiai žmonės pakuoja, kiek daug visko į pakavimo ritualą įdeda, todėl prireikė išbandyt ir man. Ne rankdarbiais ar knygom keistis, o paprasčiausiais laiškais. Laiko sėdėt su plunksna prie žvakės neturiu, neturiu ir ramaus kampelio, kur tai daryt galėčiau, juo labiau neturiu įgūdžių viską gražiai pateikti, ir fotografuojant šalia būtinai padėti šakelę su pumpurais, lyg iš niekur nieko katės uodegą ar garuojantį kavos puodelį. Šis reikalas man netinka dar ir todėl, kad vos kažką gražiai pradėjus dėliot, įžygiuoja mano meilė, pasiima ko jai reikia, praspardo kas pakeliui, atsistoja būtent tam taške ir didelėm akim žiūrėdama tepasako: mamy, apap..
Porą naktų vėl nesimiegojo, ir vietoj to, kad naršyčiau feisbuke, aš pasidariau kelis vokus. Neapsimoka, nesamonė, laiko  švaistymas, bla bla, bet aš labai geros nuotaikos juos išsiūsiu kažkur, kažkam.

Šunelis yra vogtas iš šio žmogaus, kurio dėka įlindau pasižvalgyt kokių grožybių galima pripiešt ant vokų. Čia sukrauti nerealiausi iliustratorių darbai, o kitokių puošybos elementų pilnas pinterest bei #snailmailrevolution 'tag'as instagram'oj.
Būtų labai smagu pasitarus su mūzom sugalvoti kokią nors originalią idėją pačiai, o ne vagiliaut, todėl einu pamedituosiu.

muah xx

Įsisuko tinginys

Ką tik pamačiau, jog neturiu kuo užbaigt vasario. Tiksliau pasigirt ką gero pamačiau, nuveikiau ar atradau. Radau pora blogų, kelis įdomius nuotraukų autorius instagram'oj ir tiek. Mat pusę mėnesio ieškojom kas ko, kitą - atlankę draugus, prasirgom. Kol sėdėjom po apklotais šniurkšdami nosis, aš labai įsitraukiau į atvirukų siuntinėjimą. Nesveikai. Na ne taip kaip daugelis iš dešiniosios pasaulio žemėlapio dalies, jiems rodos, nesvarbu nei kas parašyta, nei kaip, kad tik kuo daugiau per dieną tų atvirukų ateitų ir su markutėm. Absoliučiai kiekvienas azijietis kolekcionuoja pašto ženklus. Jaunas, senas. Vos įkėliau savo naujus pašto ženklus į instagram'ą, mano emeil'as buvo prikištas prašymų atsiūst atviruką. Vieną dieną dėl penpal, ir paties postcrossing'o gavau 8 atvirukus, kas atvėsino laaabai, nes man daug įdomiau laukti ir gauti po vieną kas trečią dieną.
Teks savo vasarį užbaigt atvirukais, nes apie orus ir dangų jau būtų perdaug. Nors..

kai orai geri

kai orai nežino ko nori (valentino d. oras buvo visoks)

Ir nuobodžioji dalis:

 seni pašto ženklai (1978 - 1980)

Rodžiau kažkada kokie nuobodūs yra ženklai siuntimui už Anglijos ribų. Mažučiai, labiau tinkami biznio reikalams, o kadangi pačiai vis atsiunčia kažką gražaus, gėda paliko teparodyt karalienę profiliu.

atvirukai sau

Ėmus labiau domėtis atvirukais, na visokių juk jų yra, ne vien bažnyčių stogai ar pajūriai, pastebėjau jog vis daugiau jų atsidedu sau, o ne siuntimui. Sugryžo atmintis, jog vaikystėj taipogi atvirlaiškius rinkau, su gyvūnais. Prisiminiau tėvų plokšteles, skaidres, kišeninių kalendorių rinkinius. Kartais norėčiau, kad būčiau dabar, bet tada. Kai pasirinkimų gausa nesvaigino galvos.

porą valandų iš dienos išbraukta

Visą mėnesį nemezgiau, nesiuvau, nekarpiau (porą atvirukų apkarpimų nesiskaito) ir jau galvojau skęstanti atgal į 'kaipniekasneįdomu' nuotaiką, kai vieną dieną gavau atviruką iš Japonijos (mylimiausia šalis nors tu ką)

Atvirukas toks paprastas, kad net suabejojau ar nenori iš manęs pasijuokt. Supažindino su vyšnių žiedlapiais 'sakura'. Jie pavasario simbolis ir, nors amžių amžius jis buvo pavasario tradicija, šiemet yra topų topas, starbuck'as net žiedlapių skonio kavą gamint pradėjo.
Nežinau iš kur ištraukiau, jog man reikia prisidžiovinti gėlių bei lapų, ir vargšės šiūmetinės gėlelės keliauja ne į vazeles, bet į knygas vos prasiskleidusios. Man tapo labai įdomu, kokiu būdu tas atvirukas padarytas, nes atrodė labai tikras. Žiedai ne džiovinti, ne piešti, ne klijuoti, todėl galvą pasukau.

Žaidėm su Eiprile, kalėm gėlytes plaktuku, kol jai ėmė rodytis, jog visas kitas vazonėliuose irgi galima sukalt..
Galų gale, kai neatėjo jokia kita mintis, siuntėja pranešė, jog žiedai paprasčiausiai nukopijuoti. Japonai turi proto viską daryt lengvai ir paprastai be didelių valios ir jėgų eikvojimo. Laukiu nesulaukiu kol sutaisys printerį.
Ta proga atgalios į Japoniją išsiunčiau tokio pat pobūdžio savadarbį atvirlaiškį.

Iki, žiema.

Muah xx

Kaip išmokt suktis?

Ne apie šokius aš šiandien, ne apie geziukų prasisukimą pro mašinas, rankinukus bei butus, o šiaip moteriškai patarškėsiu apie tai, ką nugirdau.
Apie apsipirkimus.
Tema ne man, nes iš manęs apsipirkinėtoja nekokia, o ir visada atsiras toks, kuris pasakys 'durna gal, ten ir ten galima taip ir anaip'.
Bet aš iš savo varpinės skambinsiu taip, kaip man išeina.
Turiu mūzą, kuri ne vienus metus pradirbo XX įstaigoj, koordinuojančioj madų žurnalus. Tai, ką jų departmentas atranda, porą metų rašo angliškas Elle ir Vogue. Netikėjau iš pradžių ir sarkastiškai vis bandydavau leptelt ką nors netinkamo, bet vėliau išsiauklėjau ir tapau tarsi šeimos narių, kurių kažkuris dirba VSD, ir tą dirbantį reikia išlaikyt kaip paslaptį. Dabar moterėlė namų šeimininkė, augina raudonstkruostę mažylę, bet, dėl to labai gailisi (na ne vaiko savaime suprantama), mat išėjus iš tokio darbo ji jaučiasi palaidojusi save. Patikėjo dirbt ir jas išlaikyt pasiruošusiu vyru, pardavė namus, išsikėlė gyvent link Mančesterio, bei  man, vos ne kaip draugei skambinėja vakarais pasipasakot dienos įvykių, kai anksčiau net pasisveikinimą vos išstenėdavo. Kad moku siūt ir šiaip esu mėgėja krapštytis prie niekučių, ji taipogi tik dabar pastebėjo, ir vis kalbina susikurti 'brand'ą'.   
Ji visada žinojo kokios drapanos atsidurs kurioje parduotuvėse, vardijo  (ne tik rūbų) dizainerius jų darbus, ir visus įmanomus madingus/mados renginius, bei jautėsi žvaigždė, kuriai apmaudu, jog jos šeimos nariai nėra serai ar lordai, o paprasčiausi kuklūs žmogučiai.
Ji labai džiaugėsi galimybėmis su komanda atrasti naujus menininkus, klausyti idėjų, ir nuspręsti bus jų darbai madingi ar visgi dar palauks šiltesnių vėjų. Kaip sakant, darbas ieškoti madų.
Ankčiau ji mane išmokė neišlaidaut žurnalams,  pirkt tik spalio bei kovo numerius (elle arba vogue, mat šie visų kitų žurnalų vedliai), nes tik šiuose yra naudingiausia sezonų informacija.
Parodė, kaip reikia būti stilingu gamtoj, avikailiai bei margingiausi aplotai palapinėje yra privalumas. Šviestuvai, termosai, piknikų krepšiai ir komfortas neatsiejama dalis. Pradžioje man, atvykusiai iš Europos provincijos atrodė keista, kai ji atvykusi į svečius susigabendavo visą savo mantą. Spėliodavau, kuri iš gražiai supakuotų dėžučių, kurias ji traukdavo iš dar gražesnių tašių, yra dovana man, bet ji tik parodydavo kas viduje, pasakydavo iš kur gavo, užskaitydavo mano pavydų žvilgsnį, ir dėdavo atgal. Per tiek metų supratau, kad dovanų iš jos galima laukt tik kalėdoms, ir tik simboliškų, todėl šiemet pati liko nustebinta per šventes išvyniojus tik lūpų balzamą su pakabuku raktams.
Vėliau ji bandė išmokyt mane prekintis. Visą dieną slankiot po parduotuves (vienoj galima užtrukt visą dieną, nes viską apžiūrėt reikia) prisirinkt visokių gražių brangių dalykų, gryžus namo išsidėliot, išsimatuot, išsimaivyt ir jei niekas nepasakys, kad labai puiku, nešt atgal. (Laukt kol kažkas daiktu žavėsis ji nemokė, tiesiog šiaip ją stebėdama tai atradau, nes, ne kiek daikto popinimo reikėjo, kiek aikčiojimų dėl jos tobulo skonio ir pasirinkimo) Kažkada ji prasitarė, jog vaikystėj prisiklausė pastabų už teskinius (pigius) rūbus, ir kaip svarbu dabar tokių neturėti. Man pačiai nepatinka teskinės ir primarkinės medžiagos. Visada jas atpažystu, ir pati sau niekada neperku, mat mano odai jos brrrrr..
Aš bloga mokinė, man nepavyksta išlaikyt daiktų su etiketėm visą mėnesį, po to drąsiai nešt parduotuvėn, mandagiai besišypsant pasakyt jog ne(be)tinka dydis, o keist nenoriu. Atgavus pinigus vėl kažką pirkt iš tos pačios parduotuvės, nešt namo ir suktis tam pačiam 'nešiu atgal' rate.
Aš visada perku tai ką įsimyliu, iškart nulupu etiketes, nuglostau, visaip išmyliu ir pamirštu kitiems parodyt. Beje, perkuos kelis kart pusmetyje, todėl niekada nežinau, kokios naujos šmutkės kokioj parduotuvėj, kur pigiau, ir aplamai kur kokia atsidarė/užsidarė.
Šiandien ji vėl mane mokė taupyti. Top Shop'as (jos mėgstamiausia iš 'pigiųjų') užsisakiusiems virš 100 svarų, į namus pristato nemokamai. Aiškino, jog visai nesvarbu patinka ar ne, svarbu užsisakyt už tą sumą, o kai ateis prekės, išsirinkt tą vieną, kurios norėjai, bet gailėjai mokėt už siuntimą, o likusius siūsti atgal, pažymėjus jog netinka dydis ar spalva - nemokamai. Pritariau jai, jog tikrai gerai taip, nereikia pardavėjams žiūrėt į akis, dar pasportuoji nešdamas viską į paštą, ir už nukainuotą maikutę tesumoki 5 svarus be kitų 5 už siuntimą/benziną/autobuso bilietą. Reiks pabandyt.
 Gaila tik, aš savo beveik šimtuką prieš porą dienų išleidau atvirukams ir pašto ženklams. Bet shhh.. dabar sėdžiu ir graužiuos, jog Eiprilei vežimo vasarai reikėtų, ir prieš 10 minučių G išmuštas prakaito už šildymą 500 sumokėjo. Gal visgi nešt atgal..

muah xx

nieko sau

   Vis labiau ir labiau apleidžiu savo dienoraštį, lyg ir yra ką pasakyt ar parodyt, bet tuo metu tingisi, o ir šiaip oras šyla, kieme dažniau. Nuo vakar kieman nelendu, mat gryžom iš svečių ir Eiprilė susirgo, o šiandien susisukus, papilkėjus ir šiaip be vietos vaikštau ir aš. 
  Jau kažkur kažkada minėjau, jog tikiu, kad viskas visada su reikalu arba be reikalo visai. Jei žmogus kažką daro, nedaro, nori, ieško, suserga, užsiima, vadinas tam yra ir pretekstas. Štai mes gryžę iš svečių visą vakarą kapojom vienas kitą žodžiais, viltim ir neviltim, ko pasekoje, paprašiau jo parduot namus, atriekt man kažkiek už auką, ir aš važiuočiau namo. Tik, namų neturiu. Žinoma, dėl to apsižliumbiau, bet nieks nematė, nežino, vadinas rašau tik šiaip, 'ant baikės'.
 Tą vakarą aš, kaip ir prieš kelis metus prašiau JO duoti man pakankamai proto rasti atsakymą, ar atverti duris, kad galėčiau susivokti, ką daryti toliau.
Tą naktį Eiprilė iš niekur nieko susirgo. Žiaukčiojo lyg privalgius plaukų, verkšleno ir nerimo. Užmigo tik atnešta pas mus lovon ir paguldyta per vidurį.
 Kitą rytą atėjo ir suvokimas, jog vaikas svarbiau už visus mūsų pačių vaikiškus kaprizus. Atsibodo ar ne būt su žmogum, trinti ar ne tuos vadinamus santykių paviršius, galvoti, jog galbūt kitur, kitaip su kitu būtų geriau, prarasti kantrybę ar protą.. Man tokiais atvejais labai įsiskaudi širdis, ir kol nesusidėlioja viskas į vietas, sopa.
Todėl, mes staiga vėl iš niekur nieko branginam vienas kitą, vėl kažkur pasivalkioję parsirado pagarba, išsiauklėjimas ir atlaidumas, vėl Eiprilė glaudžiama ir jos paisoma labiau nei paprastai, kad tik namai būtų tvirtovė, kur gera gyti ir būti.

 

Antras mėnuo

Negaliu krapšytis prie savo rakandėlių jau kelintą dieną, mat G pamatęs, kaip visai linksma kažką pačiam veikt, irgi pradėjo. Kantriai laukiu rankas sudėjus, mat vaikui kažkuris tėvų tikiuos reikalingas dažniau nei mums patiems atrodo. 
Ką tik išlydėjau G. tėvus. Savaitę jaučiaus lyg kokiam folkmuzikos festivalyje. Jie visi kasdien brazdeno gitarom, dainavo, dukra prisišoko ir taipogi pagrot gavo.
Vieną dieną išlukštenau visas emocijas. Kiek pavėluotai gavau voką. Dar iki atplėšiant žinojau, kad jis nuo tėvų. Aš negaliu pasigirt tobulais santykiais šeimoje, nes dažnai atrodo, jog privalau stengtis labiau nei kiti, kad nereiktų skaitant pasakų apie pamotes ir podukras linkčiot galva, jog su viskuo sutinku. Šiemet, kažkokio stebuklo dėka viskas klostosi kiek geriau ir man buvo be galo malonu pirmą kart gyvenime gaut sveikinimą, su atitinkama dovanėle nuo jų visų - tėvų, įseserės, įbrolio šeimų. Žiū, gal vieną dieną aplankys ir jausmas, jog esame viena šeima, be jokių 'tu geresnis, tu nelabai'.
Ir dar, jau kurį laiką kasdien prieš vidurdienį įsiamžinu savo rojų. Vaizdą, dėl kurio gyvent pasirinkom būtent čia. Jau metus gyvenam, o namai dar nėra namai, mat paveikslai po lova..

 Koks nuostabus kasdien dangus.

muah xx

prieš užaugant

Rytoj ta diena, kai vos prabudus veidrody ieškosiu naujų raukšlelių, bandysiu išjaust kokius nors pasikeitimus, maišysiu tešlą, tepsiu sumuštinius, pjaustysiu daržoves, ir dar nežinau, džiaugsiuos ar nelabai. Anksčiau išliūdėdavau savo gimtadienius, nes jie tokie visai ne gimtadieniniai būdavo, o dabar, kuo toliau, tuo labiau dzin. Todėl būtina kažką parašyt dar šiandien.
Nieko labai įspūdingo nenuveikiau per tuos beveik 32 metus, neįkopiau į Everestą, nenardžiau koralų rifuose, nepozavau žurnalų viršeliuose, nesavanoriavau Afrikos kaimuose, galų gale neaplankiau visų Europos šalių. Man būna, kad save pakandžioju už nesiektas svajones, kitų, o ne savo norų paisymą, pavirkauju, kad šiemet net neieškojau darbo ir nežiūrinėjau ką siūlo artimiausias bent jau koledžas. Tarsi metai praėję veltui.. Aš vaiko auginimą ir priežiūrą suprantu ne 'mamiškai', o žiūriu iš verslesnio atspirties taško, dėlko nesutariam su G, mat jo manymu aš turiu tupėt namie, o jis viskuo pasirūpins.
O apie turėjimus ir siekius, aš jau turiu visko gerokai per daug, ir daugelį dalykų darau ne dėl varnelių dėliojimo gyvenimo užduočių saraše, o dėl to, kad patinka. Arba nedarau visai, nes žiauriai tingiu.
Vakar buvo ta mėnesio diena, kai didieji naujų metų planai daugeliui iš mūsų pasimiršta. Arba atvirkščiai, pradeda matytis rezultatai. Aš iš nuobodulio net savaitės planus rašytis pradėjau, kaip kad moko verslius, nieko nespėjančius, man to reikia, kad aš kažką padaryčiau ar neužmirščiau :)
Kas gero?

aplankytos pro - pro tetos patikrinimui, ar galim turėt šunį

namų darbai

savaitiniai pasivaikščiojimai

geros kaimynės skolinančios roges

ten vis paieškau mūzos

Tiek mažai nuveikiau, o sausio ir nebeliko. Labiausiai įsiminė kelionė į Londoną traukiniu. Dėl inžinerinių darbų kelionė paprastai trunkanti valandą, truko keturias, su vaiku - amžinybę. Tėvo miegojimas kartu su dukra. Jis ją migdęs gal kokius 3 - 4 kartus, todėl kiekvienas kartas man yra didžiausia šventė akims ir širdžiai. Dar, gavau dovanų iš žmogaus, nuo kurio paprastai nieko gaut neturėčiau ir tėvo žmonos reakcija pamačius - 'kaip čia suprast, mes tai jai nieko nedovanojam'.. Oj, ta moteris, nusipelno knygos.


muah xx

Apie Postcrossing.com

Jau rašiau anksčiau, kad užsiregistravau Postcrossing.com. Tuoj tuoj, bus 5 mėn. Iš pradžių su nekantrumu siuntinėjau po 1ą atvirlaiškį, kad tik pati jų greičiau ir daugiau gaučiau, ir prieš Kalėdas atvėsau. Mat ilgiausiai laiškeliai keliauja į giliąją Rusiją. O kadangi atvirlaiškių siuntimo kiekis yra ribotas, tai sėdžiu ir laukiu, kol visi pasieks adresatus. Kantrumu aš nepasižymiu, o dar Eiprilė, kuri vis lėkdavo prie durų atnešt man laiškelių pastaruoju metu nuobodžiauja, tai užregistravau ir ją.
Labiausiai žinoma mane domina pašto ženklai. Anksčiau aš žiūrėdavau į markučių rinkėjus, kaip nuobodžiausius, neįdomiausius pencininkus (dažnai juk kolekcionieriai pagyvenę), o dabar pačiai patinka, ir neduok die kas pasakytų, jog tai nesamonė! Aš kolekcionuot jų nežadu, bet, kad kai kurie jų gražesni ir įdomesni už pačius atvirlaiškius - tikrai nemeluoju.
Dar labai įdomu - raštas. Gražus - negražus, vienus žiūriu ir stebiuos, kitus kone šifruotis reikia. Pati irgi, vienus kone dailyraščiu rašau, kitus pakeverzoju, priklauso nuo nuotaikos. Idomiausia dalis žinoma yra gavimas ir siuntimas. Kolkas. Įtariu, gavus tokį pat atvirlaiškį aš greit prarasiu motyvaciją, todėl kas mėnesį įrašau vis kitokį pageidavimą, ištrinu nebe pageidavimą.
Mano baba turėjo atvirlaiškių pilną stalčių. Aš, jai nematant ant jų pripiešdavau, mokiaus rašyt, ir labiausiai dievindavau tuos, kur šone, apačioj būdavo taškeliai indeksams - juos junginėdavau. Mama irgi savo gautų neišmesdavo, jų likimas panašus, jau rašiau apie tai.
Savo gaunamus atvirlaiškius aš registruoju, nufotkinu, ir keliu į svetainę. Kai kuriuos gražesnius fotkinu ir prieš išsiūsdama, gaila juk, jei kažkas juos gavęs taip ir neparodys niekam ;)
Aš noriu parodyt pašto ženklus. Per daug gražūs, kad liktų nepamatyti.

O čia keletas mano siuntimui:

kalėdiniai netyčia čia papuolė ;)

p.s. siuntimas iš Anglijos į atvirą pasaulį - 87 pensai. Kai kuriuose pašto skyriuose bando įtikinti, jog 87 į Europą, visur kitur £ 1.28. Nors ištiesų brangesnę markutę reiktų klijuot tik tuo atveju, jei atvirlaiškis sveria virš 40g. Daugelis atvirlaiškių tekainuoja simbolinius 25 pensus, ko pasekoje visas malonumas atseina svarą su trupinėliu. Man visa tai, pats pigiausias pomėgis.

Muah xx