Avelės

http://www.nationalsheep.org.uk/know-your-sheep.php

Kažkada Velse, vienos bažnyčios iškaboje perskaičius 'avelės, sekite savo piemenį', nelaužiau galvos kame kas, o paklausiau šalia ėjusio ar Velse aplamai piemenų yra, mat bandos avių šienaujančių pakrantę be priežiūros, kėlė nuostabą.
Man daug kas gyvenime kelia nuostabą, ypač žmonės. Jų žinios ir spragos. Jų tikslai ir rezultatai. Jų galimybės ir savivertė.
Keisčiausia, kad būdami tokie skirtingi, mes nūnai ieškome kituose bent mažiausio kabliuko, kuris tiktų mūsų laikikliui ir sukibę tos pačios minties ar panašaus požiūrio, tampame draugais. O gal avelėmis? Tarkim ilgavilnėmis. Puolam nagus lakuot tos pačios spalvos laku, geriam tokį pat viskį, pamėgstam tą patį prekės ženklą, nemėgstam to paties politiko, nors prieš tai gal net būtume už jį balsavę.
Norėčiau šiandien pasijuokt iš savęs.
Aš tikiu Dievu, savim ir mada. Man visada atrodė, kad mada visose srityse, su visom savo kryptim ir atšakom - didžiausia perspektyva, asmuo turintis talentą kurti daug ir viską - genijus, o laiku ir vietoje atsiradusi reklama - tarsi piemuo avelėms.. Todėl aš labai myliu kuriančius madą, verslus, darbo vietas, sąlygas, įstatymus, programas, eiles ir namus. (mėgstamiausia kompanija, kuri geriausiai ir laiku pristato niekuo neįpatingą produktą, bet visada labai kūrybingai ir madingai - LYNX)
Kokia šiandien mada?
Kone visi yra stilistai, fotografai, finansininkai, DJ, modeliai, visažistai, siuvėjai, teisėjai, blog'eriai, virėjai, direktoriai, kalbėtojai, žinovai, psichologai, verslininkai. Dar aktoriai, dainininkai, šokėjai ir astrologai. Dar kritikai bei dietologai.
Madinga yra būti kukliu ir nuolankiu. Veržliu ir siekiančiu. Kritikuojančiu ir neva žinančiu daugiau. Pamokančiu ir pasidalinančiu pastebėjimais. Atrodyti nepažeidžiamu ir bejausmiu, arba būti auka, ir palūžusiu. Dar sveikiau valgom, savo neišgirstą gyvenimo prasmę tatuiruojamės ant kūnų, o visus skaudulius, išgalvotus ar įkalbėtus paverčiam randais ant kūno, arba išprakaituojame ant bėgimo takelio. Dar tiesa madinga būti priklausomu. Nuo kvaišalų, nuo jausmų, nuo tėvų ar gerų dėdžių, nuo svorio, nuo pyragaičių, nuo oro, nuo pinigų.
Rodos, niekada pasaulyje nebuvo tokios atsvaros kokia yra dabar. Kiekvienam žmogaus poreikiui yra po gelbėtoją. Susirgus gripu yra ir gydytojas, ir psichologas, ir burtininkas, ir farmacininkas, ir draudimo agentas, ir mokytojas, ir guru, ir virėjas, ir muzikantas, ir mezgėjas, ir internetas. Ir visi jie gali padėti.
Rodos, niekada pasaulyje nebuvo tiek chaoso, kiek yra dabar. Kuo daugiau nesvarbu ką žinančių žmonių, tuo didesnis nepasitenkinimas. Kuo daugiau pamokslų, tuo daugiau neišmanėlių puolimo.
Einu, pavaikščiosiu pakrante.

Muah xx

Antidepresantai

Namie vėl per daug tylos.
Sėdima atskiruose kambariuose.

Katik peržiūrėjau 2 dalis savo nuostabiausio antidepresanto - Bridget Jones Diary.
Trečią dalį skaitau, bet kadangi šiuo metu atverstos 5 knygos vienu metu, įtariu, sulauksiu filmo.
Kažkada, labai garsiai juokdavaus iš jos naivumo ir situacijų, šykart suklusau.
Mums metų tiekpat. Ir figūros supanašėjo. Ir dialogai supaprastėjo. Ir naivumas išryškėjo. Ir norų padaugėjo.
Vidinis balsas, baimės, tam tikros situacijos atsirado ir pas mane. Ir nervingumas. Ir problemų ieškojimas, bei nepasitikėjimas vyrais. Vyrai, esami ir iliuziniai yra nebe paaugliškais veidais. Tie kurie įdomūs, netgi labai panašaus stiliaus ir charakterio.
O dar vos prieš porą dienų norėjau sparnų..
Tiek to. Graži aš ir be jų.

Muah xx

Trauka

Pirmą kart pastebėjau jį vesdama dukrą į darželį. Iš toli. Lydėjo vaiką į mokyklą.
Tam tikras atstumas leido vaizduotei nusipiešti jo veido bruožus, susigalvoti jo charakterio savybes, bei įsivaizduoti balso tembrą ir toną.
Aš dievinu aukštus, grakščius vyrus, tvirtą laikyseną, tvarkingą ir formalią aprangą, išraiškingus veidus, kuriuose pastebimas pasitikėjimas savimi. Iš toli, jis atrodė toks.
Norėčiau suklysti, bet, kaip aš jį apžiūrinėju iš toli, taip jis mane - iš arti, ir dar kažkodėl praeidamas tarsi žengteli arčiau, ko aš apsimetu, jog nepastebiu ir kalbinu dukrą žiūrėdama jai po kojomis.
Dėl to artaus prasilenkimo plačioje gatvėje, iš namų pradėjau išeidinėti 15 minučių vėliau, kad neduok die, kokį rytą neatsitrenktumėm vienas į kitą ir, kad nereikėtų pakelti akių atsiprašinėjant. Nenoriu sunaikint vaizduotės paveikslo..
Šiandien vedžiau dukrą iš priešmokyklinio darželio, kai tolumoj pamačiau jį, nešinu vaikišku šalmu. Paaugę plaukai, pamaniau.
Jei Eiprilė nebraidytų lapų krūvose, žingsniuotume daug greičiau, bet dėl šio jos (ir mano) pomėgio, mums teko prasilenkti, vėl. Jei Eiprilė nebūtų manęs truktelėjusi į šoną, mat reikėjo užminti kylantį lapelį, būtume susimušę alkūnėmis.
Sausį, mes vesim vaikus į tą pačią įstaigą, būtinai nurodytu laiku, tad vėluot nebegalėsiu.
Įsivaizduoju, kaip jis atrodo mokyklos kieme tarp visų susigūžusių cypčiojančių mamų ir pasimetusių raudonskruosčių tėvukų, laukiančių išleidžiamų vaikų.. Ačiū kūrėjui, kieme kartu nestovėsim..

.....................................................................................................

Pirmą kart pastebėjau jį vaikštinėdama prie bažnyčios. Iš toli. Brazdeno gitara grupelei dainuojančių merginų.
Tam tikras atstumas leido vaizduotei nusipiešti jo veido bruožus, susigalvoti jo charakterio savybes, bei įsivaizduoti balso tembrą ir toną.
Aš dievinau už save aukštesnius, grakščius vaikinus, tvirtą laikyseną, neformalią ir laisvą aprangą, išraiškingus veidus kuriuose pastebimas skausmas ir nepasitikėjimas savimi. Iš toli, jis atrodė toks.
Nenorėčiau suklysti, bet, kaip aš jį apžiūrinėjau iš toli, o kiek vėliau ir iš arti, jis į mane nepažvelgė, nes visa savo esybe atrodė atsidavęs kitai. 
Neilgai trukus mes susitikome vienos iš merginų vakarėlyje. Ta kita, jo dievinama,  akivaizdžiai jo vengė ir atstūminėjo, nors iš kalbų buvo aišku, jog jie draugauja jau ne vienerius metus, bet vis be atsako jam.
Tą vakarą mes užbaigėm kalbėdami iki ryto, paaugliškai mirksėdami ir slapta besibučiuodami.
Kelis mėnesius skraidžiau. Laukiau. Mėgavaus. Bijojau. Netgi dainavau tas dainas apie meilę, žinoma niekam negirdint.
Prie jo jaučiausi pakylėta. Ranka idealiai tiko jo tvirtame delne. Balsas skambėjo pasakiškai. Glėbys rodės išsiilgęs ir įtraukiantis. Žvilgsnis veriantis. Kelionės po miestą ar už jo idealios. Klausimai dominantys. Atsakymai aiškūs. Buvimas kartu - gyvas. Tyla - tobula. Man skirta muzika ir dainos - nepamirštamos. Laikas - neįkainuojamas. Nežinomybė - viliojanti.
Iki kol jo kaimynas leptelėjo, jog jo mama aplinkiniams šneka, kad sūnus kažką įsimylėjęs ir nebevaikšto ant žemės.
Ir, iki kol susitikus su jo ex išgirdau, kaip ji jo pasigedusi ir pagaliau nusprendusi, jog jai jo reikia labai labai.
Atsigavau iš ekstazės. Išsiskyrėm gražiai pokalbio metu, patys nežinodami gerai darom ar ne, apsimesdami, jog nė lašo neskauda. Atsiradę principai pasirodė viršesni. Ačiū kūrėjui, kad susitikom.

Muah xx

Renkantis vyrus

Atvykus į Angliją aš buvau tuščia ir be ambicijų. Palikau save Vedliui, galvojau, jis mane į vienuolyną atves - tada labai norėjau, arba paleis su vėju..
Aš nemėgstu pasimetusių žmonių. Tų, pastoviai ties kryžkele. Mat jie įpratę savęs negirdėti ir laukti, kol kažkas juos pastūmės į vieną, ar kitą pusę. Didžioji dalis mano gyvenime sutiktų žmonių tarsi stovėjo ir laukė kol aš ar kas kitas juos pastumtų, apeitų, nusivestų. Savo ruožtu, aš pati, daug laiko praleidau kryžkelėje..

Kiek save pamenu, visada jaučiau trauką moksliukams, o vėliau ir visiems pasimetėliams, vietos nerandantiems, depresuotiems, nors pastarieji kiek gąsdino, bet visada atrodė kažką turintys. Su "geek'ais" būdavo labai paprasta, mat jie atrodė patenkinti galėdami pasakoti visas kvantines teorijas, kurių aš niekada nesupratau ir tiek jau tos, bet prie jų visada atrodė, jog jie stabdo mano blaškymąsi.  Jie kalbėjo aiškiai ir tikslingai, bei visada buvo tikėtina, jog tokie susikurs ateitį apie kurią visos pagyvenusios ir pavargusios moterėlės rauda prisimindamos, "kažkada draugavau su tokiu ir tokiu, bet buvo nuobodu, o dabar jis va toks ir toks, jo žmona baisi kaip mano gyvenimas, bet va, su kailiniais, o aš štai su šituo <...>". Po to visada seka gausa patarimų, ypač jaunąjai kartai, kokio vyro ieškoti. Dažniausiai siūlo turtingus, nes kailinių matavimasis yra labai svarbus reiškinys gyvenime.
Man moterys niekada patarimų apie vyrus negailėjo, todėl likau neskaičius skilčių, 'ko reikia vyrams iš moterų', žurnaluose.
Iš tos galybės patarėjų išsiskyrė vienos - pirmenybė vyrui su išsilavinimu. Kiek teko stebėti jos pačios pasirodymus, jos vyras su ja elgėsi it su deive. Ji turėjo galimybę puikti, nurodyti, pamoralizuoti, pagirti, pasididžiuoti ir kartu kažko siekti. Ji šeimoje buvo vedlys, ir rodės jai sekėsi. Jos sesuo lygiai taippat išmoko būti vedliu, tiesa su vyru be aukštojo, bet svarbu, labai turtingu, ir jos galėjo laisvai konkuruoti tarpusavyje kailinių gausa bei kokybe. O štai trečioji sesuo gyvenusi nei su turtingu nei su išsilavinusiu, ilgainiui patapo pavargusia moteriške apgailestaujančia, kad taip principingai kažkada prieš tą spuoguotą pasimetėlį užrietė nosį, ir pasirinko mandresnį.
Bandau prisiminti patarimus savo mamos.. 'Svarbu, kad būtum laiminga'.
Manau, jog išbandžiau visokio tipo ir kategorijų pretendentus į pasiglebėsčiavimus, pasirodymus viešumoje susikibus už rankų, pasėdėjimus kavinėse, bei pasvajojimus. Kada ateina pretendentai į gyvenimą? Kai nebeieškai? Ar kai pamatai, jog paieškos beveisės dėl gimusių vaikų, atsiradusių naujų kompleksų, bei neįgyvendintų tikslų? Kai sensti? Kai supranti, jog be reikalo vis dar dairais aplink, nes visi pažiūrintys atgal yra krentančiais dantimis, kamuoliniais pilvais, ar sužalotom širdim dar nuo paauglystės laikų?.. Ar jie yra tie, su kuriais žengi link altoriaus?

Mes brendam per vadinamąją 7 metų santykių krizę, jau beveik metus. Ilgokai tylėjom. Svetimėjom. Kol vieną dieną tariau, jog dar kiek ir nustosim sveikintis. Patariau jam įsimylėti, ir ėmiau dairytis į šonus pati. Tokiu susvetimėjimo metu nebesvarbi pagarba vienas kitam, atsiranda net mažiausių dėmelių, kurios ima erzinti. Nebeįdomu ir tai, kad jis vaiko tėvas, moksliukas, savo išvedžiojimais apie fiziką ir schemų braižymu, savo atsidavimu darbui ir anglišku mandagumu, nublankinęs kelis besisukiojančius didvyrius lenkus bei lietuvius.
Mes pamatėm, kad nebeturim bendrų interesų. Manęs nebežavi jo atradimai ir pasiekimai darbe. Nebekritikuoju jo brangiausių iki gyvo kaulo įkyrėjusių kolonkių, ir nebenoriu gyvent šiuose namuose, kurių jis nesiruošia remontuoti. Reikia reikalauti kelių minučių dėmesio dukrai. Jam negerai, jog nenoriu bėgioti, kaip kad jo naujai atrasta mūza. Dar negerai, jog niekaip nepamėgstu indiško kario, ir negalim kartu suktis virtuvėj jį ruošiant, mat man jis smirdi. Jis nesupranta kuo man blogas viskio kvapas, kai jo skonis ir pojūtis jo išgėrus, jam labai priimtinas ir malonus. Ir kaipgi aš nenoriu vakarėlių namuose su dj, kai visa aparatūra kone prašosi sujungimo. Ir tik dabar suprato, jog mums patinka skirtinga muzika.
Labiau patyrę reziumuotų, jog mes šlifuojamės kampus, kam anksčiau neturėjom laiko ir noro, nes abu buvom be galo tolerantiški vienas kitam.
Daviau jam ir sau porą mėnesių apsisprendimams ir vidiniams pasikeitimams, kad pamatytumėm ar mums vienas kito dar reikia. Ir abu stengiamės, kol pavargsim.

Vieną rytą Vedlys paklausė, ką daryčiau žinodama, jog turiu vos kelias dienas šiame kūne, mat nepadariau nieko, ko jis iš manęs tikėjosi. O ko tikėjosi, nesakė.
Žinau, kad vieną dieną verkčiau ir rašyčiau į lapus viską, ką noriu, kad dukra žinotų apie mane ir iš manęs. Visus mamos patarimus, pamokymus, nuogastąvimus su pastoviu skatinimu save mylėti ir pagirti. Už viską. Už gražias akis, padeklamuotą eilėraštį, pastebėjimus, pojūčius ir supratimus. Kad nesileistų stabdoma, ir nesustotų kryžkelėje iš baimės, o eitų būtent ten kur nori ir jaučia, kad bus geriau. Kad mokytųsi ir gerbtų žmones, bei jų nuomones, bet nebūtinai jiems paklustų, nes jų kelias - ne jos. Ir paprašyčiau, kad kažkas jai tai paskaitytų ar duotų pasiskaityti paaugus.
Dar žinau, jog savo santaupas nusineščiau į Hilton, ir leisčiau sau bent dieną praleisti geriausiame kambaryje žiūrint į jūrą, pusryčiaučiau bare po krištoliniais sietynais.
Likusį laiką praleisčiau vaikšiodama iš teatrų į muziejus, ir sielai pakilus iki begalybės padėkočiau visiems mylėtiems ir mylimiems už visas akimirkas kartu.
Galų gale tikėčiaus, jog Vedlys pajuokavo ir aš sau toliau galėčiau kelti vidines audras, mat kartais jos ir sudaro visą gyvenimą. 

Muah xx

Kibirkštis

Būna man gyvenime akimirkų, kai net ir skaisčiausia saulė neskaisčiai šviečia. Kai mylimi žmonės atrodo visai neverti meilės. Kai pati būdama mylima,  mylima nesijaučiu. Kai medijoj didelėm raidėm skalambija tokiu metu kažkuo užsiimti, bet rankos ir akys nieko liesti ir matyti nenori. Yra lengvesnių plūduriavimo atvejų, kai trunka vos kelias dienas ar savaitę, bet sunkesnė forma mane kamuoja ir mėnesį ar du. Į savąją aš įklimpau dar balandį gryžus po viešnagės Londone, kai operavo tėvą.
Įvyko tarsi lūžis giliai sieloje. Man beliko tą lūžį surasti ir pabandyt sulipdyt.
Tokiu metu aš ieškau. Nežinau ko, bet ieškau. Akių. Rankų. Knygų. Žodžių. Grožio. Dievo. Nepatinka man būt pasimetus kryžkelėj, ir galvot kas man būtų geriau.
Tiesa, tokie lūžiai manyje vyksta, kai jaučiuos išduota ir atstumta. Kai lyg ir nuoširdūs pokalbiai jokios galios neturi. Kai pokalbių nėra visai. Kai ten, kur turiu būt savas asmuo, tesu svečias. Kai emociškai pavargstu.
Atostogavau Lietuvoj. Pamačiau žmones, kuriuos privalėjau, beveik visus, kuriuos norėjau. Sugryžus namo įsižiebė maža viltis. Dar ne visiškai atskirta.
Ir dar aplankė moteris - mūza.
Ji nuo pat pirmos akimirkos sutikta, man atrodė tarsi nežemiška. Turėjo kažką nepaaiškinamo ir aš visada ja žavėjaus. Kartais ją tuo gąsdindama. Tiesa, girdėjau daug juodinančių žodžių iš aplinkinių, ypač, jei prasitardavau, kokia ji nuostabi. Yra tekę matyt ir jos prigesimą, tuomet užtekdavo pašnekesių, įvertinimų, mažų nesusipratimų ir istorijų išgirstamų ne paraidžiui, bei pasisveikinimų ilgai nesimačius. Pilstymo iš tuščio į kiaurą.
Ir štai, ji čia, geria su manim arbatą, kalbina mano dukrą, grožisi savąja. Ir spindi. Vėl. Beveik taippat, kaip pirmą kart pamatyta prieš beveik 8 metus. Beveik visada pabuvus su ja aš noriu labiau pasitempti. Pasipuošti ir mylėti save.
Šiandien save visą dieną myliu. Tikiuos taip bus ir rytoj.

Linkiu sutikt kuo daugiau gražių žmonių!

mwah xx

Šiektiek apie anglų gydymo įstaigas

Nenoriu kurt anekdotų apie anglų sveikatos sistemą, mat mano pačios atveju kvailų situacijų nėra daug buvę, ir gydytojai manęs paracetamoliu negydo, beigi aš ir pati pas juos einu tik tada, kai jau visai visai nekaip.
Pusantros savaitės praleidau Londone, vertėjaudama per/po tėvo ausies operacijos. Aš vis dar gyvenu principu, kai po narkozės, ar operacijos žmonės porą dienų atsigaudinėja, bet pagal planą, tėvas po narkozės ir 2jų pjautinių žaizdų, turėjo eit namo, vos už poros valandų. Jam deja iš ausies ėmė lašėti kraujas, todėl palaikė per naktį. Nieko įdėmiai neapžiūrėję, paleido namo. Vakare sukilo temperatūra, kitą dieną ausis, pusė galvos, po akim sutino, todėl su greitąja keliavom ieškot pagalbos. Nepostringaujant, kad telefonu operatorius juokavo, jog jam čia nieko, jis matęs labai daug ištinusių pooperacinių žmonių, gal lai lieka namie, tėvo dar ir ligoninėj nelabai norėjo, mat operuotas ne čia. Galų gale jis visgi buvo apžiūrėtas, pripumpuotas antibijotikų, kas iškart nuėmė tinimą nuo veido, bei paguldė nusprendę, jog komplikacija.. Per porą dienų jam užpūliavo išorinė žaizda, o iš ausies vidaus ištraukė siūlus, nors tą turėjo padaryt už poros savaičių. Pasakė, kad taip reikia. Perkėlė į ligoninę kur operavo. Įkišo gabalą binto po žaizda, kad išbėgtų visi po tinimu susirinkę skysčiai. Šiandien, po to, kai dvi dienas iš eilės gydytojas stovėdamas kojūgaly sprendė, jog jis gerai atrodo ir gali eit namo, išrašė. Neapžiūrėję žaizdos. Nepaaiškinę jam kaip (ar) sugis ausies viduje. Ar atsiradęs apkurtimas išnyks.
Tėvo žmona būdama namie, nežinioje, kone rovėsi plaukus sakydama, jog Lietuvoj ji žinotų viską, iš kur, kas, kaip, kodėl, kada, kiek. Čia mes galėjom mandagiai klausinėti visko, bet ne per daug. Kasdien ėjo skirtingi gydytojai, dažnai pasimesdavom ar vistik gydytojai, ar asistentai, ar šiaip pakeleiviai, be kortelių, be aprangos, be žinių. Visi angliškai mandagūs, visi nekonkretūs, neužtikrinti, apart seselių ir personalo -su jais į pasaulio galą drąsiai. Tikiuos tėvas pagis be pakartotinių vizitų į priimamuosius.
Kol globėjiškai sėdėjau prie tėvo, mirė kaimynė.
Prieš kelias savaites jai nukritus, paramedikai išvežė patikrint ar kur nesusitrenkė. Sekančią dieną paleido. Į moters skundą, jog skauda palei klubus nuramino, jog todėl, kad krito. Visgi po savaitės jos kasdienių skambučių nusprendė patikrint - rado lūžųsį dubens kaulą. Kol suruošė operacijai (kas čia vyksta lėtai) moteris laukė, operuojant išėjo.
Būnant ligoninėse, rodės jog žmonės čia eina aukso. Būriais, nesustodami. Daugiau įeinančių, nei išeinančių. Visi su emocijom, liūdesiu, viltim, ir lūkesčiais, pažeisti ir įžeisti. Visi su ligom, bet ne jų priežastim.
Antrą vakarą prieš miegą skaitinėju 'Secret'. Man žinomam užtenka senų veikalų ta pačia tema, bet knyga 4 metus pragulėjus lentynoj pagaliau sulaukė savo valandos.
Ko čia palinkėjus..
Ramybės.

muah xx

Atmintis

Kad ir kaip vienas garsiau už kitą skalambytume, jog vakarykštę dieną reikia pamiršti, niekam nesibėdavoti ir šiaip nesidalint liūdnom mintim, juk kam čia įdomu, beto užkrečiama, visgi žmogus yra sudėliotas iš prisiminimų. Iš to, ką išmoko. Iš to, kas užgavo. Iš to, kas prikėlė. Iš to, ką mato, girdi, uodžia, liečia, jaučia. Yra tam tikra dalis žmonių kurie kasdien linkę kišt pirštus į ugnį, nes neprisimena, ką toji daro, tiesiog yra graži, ryški, kviečianti.. Tokiems net ir žodis sugalvotas abibūdinti - neįgalus, su tam tikrom medicininėm išvadom ir visais kitais žodžiais neįgalumui išskirti.
Bet sukasi mintis apie įgalius, ar bent jau norinčius tokiais būti. Nes esam 'sveiki', prasmės, naujovių, jausmų, gerovės ir pragyvenimo ieškotojai. Absoliučiai visi su prisiminimais. Ir gražiais, ir juodais, ir gydančiais ir traumuojančiais. Nuo jų priklauso, kuo esam dabar. Kiek ir ko siekiam, kaip ir ko norim. Dar žinoma, tam įtakos turi charakterio personažai sėdintys ant pečių, bei tėvai/vaikai ir vėjas, jei teisinga kryptim pučia.
Štai mano baba būdama 80ies nebeprisimena savo gyvenimo, apart to, kai buvo vaikas. Ji nebežino kur ir kuo buvo pastaruosius 70 metų, diegiamos informacijos, darbų, ką ji mylėjo, ko laukė, ko neturėjo, kiek kentėjo, ką palaidojo.
Augdama mačiau, jog ji kažkur laikė graužiantį kirminą, užaugino 3 sūnus, vieną jų mylėdama labiausiai, nes priminė mylimą vyrą. Turėjo begalę 'draugų', visa kas madinga ir viso to netgi per daug. Visaip stengėsi būti ta, apie kurią aikčiojo kaip gi jai sekasi, iš kur, kaip ji tiek, kai kiti vos vos.. Ir tie visi garsiai sakydavo, jog jai niekas nerūpi apart jos pačios ir tų visų daiktų. O štai išmirė draugai, sugriuvo namai, atslinko vienatvė, ji nerado sau vietos, užsisėdėjo prie serijalų, ir šiandien nebežino kaip gryžt namo vidun vos išėjus laukan.
Aš dažnai dėkoju Kūrėjui, jog nematau to kasdien. Jog nežinau visų istorijų. Nors, mane būtent jos ir traukia. Ne kartą esu klausinėjus apie žmonių gyvenimus. Apie jų vaikystę, pirmas meiles, pirmus kartus, praradimus, kodėl kaip ką darė ir stebėjus, kaip atmintis keičia jų veidus. Klausinėjau ir babos, ir tetų ir tėvų, kol vieną dieną pamotės buvau 'nuvyta' šalin su tokiu žinių troškimu, mat čia ne mano reikalas, ne mano gyvenimas, o ir tėvas yra jos, tetoms grindis plaut galėčiau vietoj to, kad čiauškėt, ir aplamai aš turiu savo draugus, berną - kurių tokių nesamonių ir galiu klausinėt.
Štai mano tėvas privalo girdėt viską kas namie sakoma, todėl jam tiesiogine prasme užpūliavo ausis. Jo moteris niekada nepatikės, jog čia dėl to, kad ji per daug aukština savo aplinką, prikišdama, kad jo aplinka ir nuomonė yra nieko verti.
Mano kaimynė kuri pavasarėjant paskambinus atsiprašė, jog neskambinės, mat kiekvieną pavasarį ji išgyvenanti vis naują nervinį sukrėtimą. Kažkada pavasarį mirė sesuo palikdama 2metį sūnų.Vėliau, pavasarį mirė vyras. Dar vėliau, pavasarį mirė sūnus, ir kažkiek pavasarių po to, nusižudė ir kitas. Pasidalinus savo istorija ji lyg ir pasijuto geriau dėl užpuolusios agrofobijos, bet per pastarąsias pora savaičių ji kelis kartus žaidė su likimu nusiimdama 'varpelį'. Praėjusią savaitę nukritus, ji nesugebėjo atsistot, ir pragulėjo porą valandų, kol netyčia užėję svečiai ją tokią rado ir iškvietė greitąją. Ji man yra prasitarus, jog savo minčių ir prisiminimų bijo labiau, nei mirties.
Savo aplinkoje turiu kelis tiesiog patamsėjusius žmones nuo nenoro ir negalėjimo susidraugaut su prisiminimais. Jų galvose visi nenorimi prisiminimai užrakinti dėžutėse ir nustumti į kampą, apdėti kitom dėžutėm, ir jie jų tiek prisideda, kad tamsiausiu periodu neturi kur apsisukti.
Vienas dėstytojas yra lyginęs galvą su kompiuteriu, failais ir informacijos rūšiavimu. Iš kompiuterio nebereikalingą informaciją ištrinam paspaudę mygtuką. Galvoje deja, tokio nėra. Bet iš naivios patirties galiu pasakyt, jog ta informacija išsitrina ją įvardijus. O mes juk šnekam, šnekam, šnekam, bet labai retai apie ką norim, o dar rečiau išties pasakydami.
Man įdomu, jei sulauksiu senatvės, kas mane apleis - regėjimas ar klausa, kartais rodos, pastebiu, kas neparodoma ir girdžiu, kas nutylima.
Važiavau atostogų į Suffolk'o grafystę. Ten jaučiaus kaip namie. Lygumos, pušynėliai, vienkiemiai. Tam tikrais keliais pasukus aikčiojau, nes rodės jog važiuoju Palangon, o štai anas kelias priminė kelią į Nidą. O kaimelis kuriame apsistojom buvo tipiška Juodkrantė su akmenėliais vietoj smėlio pajūry, bei saule besileidžiančia už nugarų. Be ryšio, interneto ir nuolatinių žuvėdrų klyksmų. Rodos, jos visos suskrido į Braitoną ir minta birdfeeder'ės kitapus gatvės duona.
Gryžus radau pluoštą atvirukų ir laikraščių su antraštėm apie sprogimus Bostone, vietinio leidinio padėkas už labdarą mirusio maratono metu bėgiko šeimai paremti, feisbuką perkrautą nusižudžiusio Šapranausko nuotraukom, bei visų bulvarinių skaitalų nuomones kodėl tai įvyko, bei populiarių blogerių išvadas apie kūrybinę tamsą iš kurios niekas maestro nesiteikė ištraukti.
Atmintis sugražino mane į tą tamsų vakarą, gerą dekadą atgal, kai perpildyta priekaištų iš visų mylimų ir artimų žmonių, neradau nė vienų atvirų durų, balkone siurbčiojau vyną, vijau virvę, tegalvojau jog vienintėlė išeitis yra paprasčiausias viso to palikimas. Tada nebeliko jokios graužaties, jokios abejonės, jokių prisiminimų, jokio rytojaus, jokios meilės, jokio noro būti reikalinga, ir nieko reikalingo. Tiesiog vientisas, vos įžvelgiamas, tuščias virvės pynimas, dar tiesa, menka baimė ar nesulaužysiu ne savo turėklo.. Kai išnyko baimė ir aš mintyse su visais atsisveikinau, suskambo telefonas. Tarsi pažadino. Kitapus kažkas nedrąsiai vapėjo, jog nežino kodėl skambina, bet nori su manim pašnekėt. Tas balsas ir atsiradęs gailestis, jog jam galbūt blogiau nei man, sugražino mane atgal į kambarį, į gyvenimą, į planą 'B'. Ar sakiau, jog tikiu angelais sargais ir ženklais?
Žmogų žudo priekaištai. Ir aplinkinių įrodymai, jog turi gyventi/galvoti/norėti/daryti kitaip. 
Linkiu visiems susidraugaut su savim.
 
Muah xx

Kai žiema amžina

Keista naktis buvo. Vos užsimerkiu ir matau kaip vienas broliukų iš vampyrų dienoraščių žada man aukso kalnus, parsiveda namo, pas ex'o tėvus, kambarin antrame aukšte. Vis atlekia palot keturkojis, ex'o mama nešina skalbinių krepšiu renka kojines nuo grindų, jis man vis žada amžiną meilę, burkuoja į ausį, glaustosi..
Prabundu. Pykteliu, kad nepamačiau kaip kas toliau vyko ir vėl užmiegu.
Matau, kaip kitas broliukas parsiveda mane į tą patį kambarį, ir žada, burkuoja, meilinasi dar labiau ir šilčiau, o man kaip ir nebejauku, nes 'vakar' su jo broliu čia gulinėjau..
Prabundu.
Taip gal kokius 6 kartus, kol paryčiui pamačiau jog tam kambary esu viena, o atėjus ex'o mama mandagiai bando išprašyt mane lauk, nes čia nebe mano namai..
Kažkokioj stoty susipažystu su gauja metalistų ir visi mes sėdę į japonišką 'bullit' traukinuką, važiuosim kažkur. Dar spėju pamatyt atbėgančius brolius išsigandusiais ir išsiilgusiais veidais, lyg ir norisi išlipt, bet jei negaliu pasirinkt vieno, tada geriau nei vieno.. Traukinukui pajudėjus metalistai išsitraukė gitaras ir aš prabudu išgirdus žadintuvą.
Po tokių sapnų, jaučiuos kaip trenkta. Tokia, pusę gavus, kitą pusę atidavus. Kvaila šypsenėlė net lietui lyjant, mintys..
O serijalo jau porą mėnesių nemačiau. Ir ex'o namuos porą metų nebuvau, o realių brolių, kuriuos labai mėgau jau  8 metus nemačius, nors, su vienu jų kartkartėm virtualiai paburkuojam..
Turėčiau išsitraukt Jungo raštus ir paskaitinėt kur ir kas mano sapnuos slepiasi, bet aj..
Oj tiesa, šviesa. Saulėta per pastarąjį mėnesį buvo 3 kartus. Vieną tokią saulėtą dieną keliavau atgal pas gydytoją nešina savo depresijos testo rezultatais. Nėra, sako, tau depresijos. Per mažai taškų surinkai. Keistai jie šiais laikais ligas nustatinėja.
Man labai trūksta saulės, kirba mintis emigruot kur šilčiau. Dar trūksta nutrūkusių kambariokų ir kaimynų, kurie prie laužo gitarom brazdena, bei garsiai svajoja.

Muah xx

 

Kaip išmokt suktis?

Ne apie šokius aš šiandien, ne apie geziukų prasisukimą pro mašinas, rankinukus bei butus, o šiaip moteriškai patarškėsiu apie tai, ką nugirdau.
Apie apsipirkimus.
Tema ne man, nes iš manęs apsipirkinėtoja nekokia, o ir visada atsiras toks, kuris pasakys 'durna gal, ten ir ten galima taip ir anaip'.
Bet aš iš savo varpinės skambinsiu taip, kaip man išeina.
Turiu mūzą, kuri ne vienus metus pradirbo XX įstaigoj, koordinuojančioj madų žurnalus. Tai, ką jų departmentas atranda, porą metų rašo angliškas Elle ir Vogue. Netikėjau iš pradžių ir sarkastiškai vis bandydavau leptelt ką nors netinkamo, bet vėliau išsiauklėjau ir tapau tarsi šeimos narių, kurių kažkuris dirba VSD, ir tą dirbantį reikia išlaikyt kaip paslaptį. Dabar moterėlė namų šeimininkė, augina raudonstkruostę mažylę, bet, dėl to labai gailisi (na ne vaiko savaime suprantama), mat išėjus iš tokio darbo ji jaučiasi palaidojusi save. Patikėjo dirbt ir jas išlaikyt pasiruošusiu vyru, pardavė namus, išsikėlė gyvent link Mančesterio, bei  man, vos ne kaip draugei skambinėja vakarais pasipasakot dienos įvykių, kai anksčiau net pasisveikinimą vos išstenėdavo. Kad moku siūt ir šiaip esu mėgėja krapštytis prie niekučių, ji taipogi tik dabar pastebėjo, ir vis kalbina susikurti 'brand'ą'.   
Ji visada žinojo kokios drapanos atsidurs kurioje parduotuvėse, vardijo  (ne tik rūbų) dizainerius jų darbus, ir visus įmanomus madingus/mados renginius, bei jautėsi žvaigždė, kuriai apmaudu, jog jos šeimos nariai nėra serai ar lordai, o paprasčiausi kuklūs žmogučiai.
Ji labai džiaugėsi galimybėmis su komanda atrasti naujus menininkus, klausyti idėjų, ir nuspręsti bus jų darbai madingi ar visgi dar palauks šiltesnių vėjų. Kaip sakant, darbas ieškoti madų.
Ankčiau ji mane išmokė neišlaidaut žurnalams,  pirkt tik spalio bei kovo numerius (elle arba vogue, mat šie visų kitų žurnalų vedliai), nes tik šiuose yra naudingiausia sezonų informacija.
Parodė, kaip reikia būti stilingu gamtoj, avikailiai bei margingiausi aplotai palapinėje yra privalumas. Šviestuvai, termosai, piknikų krepšiai ir komfortas neatsiejama dalis. Pradžioje man, atvykusiai iš Europos provincijos atrodė keista, kai ji atvykusi į svečius susigabendavo visą savo mantą. Spėliodavau, kuri iš gražiai supakuotų dėžučių, kurias ji traukdavo iš dar gražesnių tašių, yra dovana man, bet ji tik parodydavo kas viduje, pasakydavo iš kur gavo, užskaitydavo mano pavydų žvilgsnį, ir dėdavo atgal. Per tiek metų supratau, kad dovanų iš jos galima laukt tik kalėdoms, ir tik simboliškų, todėl šiemet pati liko nustebinta per šventes išvyniojus tik lūpų balzamą su pakabuku raktams.
Vėliau ji bandė išmokyt mane prekintis. Visą dieną slankiot po parduotuves (vienoj galima užtrukt visą dieną, nes viską apžiūrėt reikia) prisirinkt visokių gražių brangių dalykų, gryžus namo išsidėliot, išsimatuot, išsimaivyt ir jei niekas nepasakys, kad labai puiku, nešt atgal. (Laukt kol kažkas daiktu žavėsis ji nemokė, tiesiog šiaip ją stebėdama tai atradau, nes, ne kiek daikto popinimo reikėjo, kiek aikčiojimų dėl jos tobulo skonio ir pasirinkimo) Kažkada ji prasitarė, jog vaikystėj prisiklausė pastabų už teskinius (pigius) rūbus, ir kaip svarbu dabar tokių neturėti. Man pačiai nepatinka teskinės ir primarkinės medžiagos. Visada jas atpažystu, ir pati sau niekada neperku, mat mano odai jos brrrrr..
Aš bloga mokinė, man nepavyksta išlaikyt daiktų su etiketėm visą mėnesį, po to drąsiai nešt parduotuvėn, mandagiai besišypsant pasakyt jog ne(be)tinka dydis, o keist nenoriu. Atgavus pinigus vėl kažką pirkt iš tos pačios parduotuvės, nešt namo ir suktis tam pačiam 'nešiu atgal' rate.
Aš visada perku tai ką įsimyliu, iškart nulupu etiketes, nuglostau, visaip išmyliu ir pamirštu kitiems parodyt. Beje, perkuos kelis kart pusmetyje, todėl niekada nežinau, kokios naujos šmutkės kokioj parduotuvėj, kur pigiau, ir aplamai kur kokia atsidarė/užsidarė.
Šiandien ji vėl mane mokė taupyti. Top Shop'as (jos mėgstamiausia iš 'pigiųjų') užsisakiusiems virš 100 svarų, į namus pristato nemokamai. Aiškino, jog visai nesvarbu patinka ar ne, svarbu užsisakyt už tą sumą, o kai ateis prekės, išsirinkt tą vieną, kurios norėjai, bet gailėjai mokėt už siuntimą, o likusius siūsti atgal, pažymėjus jog netinka dydis ar spalva - nemokamai. Pritariau jai, jog tikrai gerai taip, nereikia pardavėjams žiūrėt į akis, dar pasportuoji nešdamas viską į paštą, ir už nukainuotą maikutę tesumoki 5 svarus be kitų 5 už siuntimą/benziną/autobuso bilietą. Reiks pabandyt.
 Gaila tik, aš savo beveik šimtuką prieš porą dienų išleidau atvirukams ir pašto ženklams. Bet shhh.. dabar sėdžiu ir graužiuos, jog Eiprilei vežimo vasarai reikėtų, ir prieš 10 minučių G išmuštas prakaito už šildymą 500 sumokėjo. Gal visgi nešt atgal..

muah xx

Pasvajok

9 klasė. Pamoka. Užduotis: sukurti rašinį laisva tema  Kas aš būsiu, kai užaugsiu. Štai aš ir namie. Su pieštuku rankoje ir švariu sąsiuvinio lapu ant virtuvės stalo: Kai aš užaugsiu, būsiu toks, kaip Pabedinskas. Būsiu žurnalistas, važinėsiu nauju aštuntuku po miestus ir kaimus šnekindamas žmones.... Ir aplankė mane mūza. Pagavo ir pakilojusi mestelėjo link debesų. Jaučiausi Ikaras ir Dedalas vienu metu. Pieštuko valdovas, nebijantis atverti giliausių sielos rūsių lobynų, nevengiantis aštriausių svajonių vingių.
Darbas perrašytas dailyraščiu ir priduotas. Darbų rezultatų laukiau visą savaitę. Pirmą kartą gyvenime nuoširdžiai laukiau lietuvių kalbos pamokos... LAUKIAU...
Diena išaušo, pamoka užgulė klasės sienas, prislėgdama kiekvieną kitaip... Mokytoja įžengė į klasę su žavia šypsena ir gniužulu svajonių rankose. Mūsų svajonių. Smagus šurmulys ir pradedam  pristatomi geriausieji rašiniai. Kelios citatos, prisodrintos epitetų. Kelios pedagoginės pastabos iškalbingesniems rašinių autoriams.
Na, o dabar  klasės perliukai. Matau, kaip mokytojos rankose lieka vienas sąsiuvinis pasigardžiavimui  mano svajonės žaliame aplanke. Širdis daužosi, nes nežinau, kas dabar bus. Čia juk aš ir mano vidinis pasaulis. Mokytojos lūpos išspjauna pirmuosius sakinius. Braukdama juoko ašarą, pasitelkdama intonaciją, ji perskaito mane visai klasei... Visi plyšta juoku. Mokytojo skatinamų patyčių gyvenime dar nebuvau ragavęs. Klasės sienos čia susitraukia čia išsiplečia iki beribės erdvės. Gėdos stulpas auga. Akyse temsta ir galvoje ūžia...
Mano atvirumas sutryptas ir paniekintas... Mano vaizduotė plikai išrengta ir paleista bėgti per kaimą. Kad viešai užjuoktų...
Niekada nebūsiu Pabendiskas! Niekada neturėsiu namo, šalia kurio puikuojasi aštuntukas, niekada nebeisiu į žurnalistinę medžioklę ir nebūsiu karate meistras! Ir niekada... niekada niekada neberašysiu!!! Niekada nebeskaitysiu ir nebesvajosiu

Kai man suėjo dvidešimt, gavau darbą Kauno žiniose. Po pusmečio buvau pakviestas dirbti televizijos žiniose. Būdamas dvidešimt vienerių rengiau ir vedžiau laidą apie automobilių sportą. Dabar Baltijos televizijoje vedu laidą Žiema 100%. Ekologiniai sprendimai.

Kaip aš tai padariau?

Čia ne apie mane. Aš nesu tų, kurie augdami nešiojosi tą 'aš jums dar parodysiu', o užaugę atsitiesia, ir rodo. Mano norus ir svajones lygiai tokiu pačiu principu trypė mylimas tėtis bei giminės. Neseniai George paklausus kokios mano svajonės, mat jis nieko prieš kokią nors išpildyt, atsakiau, jog daugelis jų šiuo metu guli karsteliuose ir kaskart vis labiau užberiami žemėmis.
Aš buvau ir esu svajotoja. Kartais prisvajoju net per daug ir iš to išeina nenusakomi pojūčiai ar postūmiai. Mano svajonės nėra batukai, rankinukai, kokie kursai ar lankytina vieta, nes nuėjai nusipirkai, nuvažiavai, pasimokei. Dar vienas labai mielas žmogus kažkurį vakarą lygiai kaip ir G. sugalvojo, jog idomios jam mano svajonės, nes savąsias jis jau visas išpildė, tai dabar gali padėt pildytis kitų. Man žinoma irgi lengviau ir patogiau pildyt kitų norus nei savo, ypač tuos paprastus ir buitinius. Esmė ta, jog mano 'svajonės' (tos paprastos) pildosi ir dažnai, bet dažniausia, kai esu viena. Kai gyvenu viena. Kai gyvenu sau. Kai nėra atsakomybės, jog galbūt per brangu, savanaudiška, visokių 'o kai su juo/ja?' Nes dažniausiai mano svajos nėra susijusios su partneriais ir kitais, kurie mane sažinės pavidalu laiko. Su jais būdama tegaliu viltingai pasakyti, 'kaip norėčiau Kūčias švesti Lietuvoj', arba 'kaip noriu su tuo ar anuo gert vyną va ten ir ten ir pratęst tą nebaigtą temą', arba dar banaliau 'kaip noriu bronzinio nissan 350z. Šalia esantys tada motyvuoja 'tai važiuok, daryk, pirk', nesvarbu jiems, kad važiuot Kalėdų nėra kur, šeima iširus, visi kas sau. O to žmogaus su kuriuo mielai šnekėčiau nebėra, kad gryžusi gimtinėm, užsuku pasėdėt ant jo/jos asmeninio suolelio ties akmens pamiklu.  Ir kad tas nisanas, o dar ypač bronzinis, kurį man žinoma turėtų pirkt mylimas vyras, pasak jo, yra ne ką geriau už ford mondeo, jame variklis toks ir toks, detalės tokios ir tokios, ir aplamai ji nieko gero. Tikrai nepulsiu aiškint, jog svajonės nesipildo, jų nėra ar jos nereikalingos, nes visada esu ten, kur kažkada pagalvojau, jog noriu būti, visada gavau to ko noriu, (kartais su kaupu, kartais ne to ko noriu, bet kiti žmonės nesigilina į noro grožį). Na yra ir tų, kurios kaip ir sakiau, guli karsteliuose.
Oj prirašiau jau per daug. Šiandien eilinį kartą susvajojau, jog jei kur važiuodama pamatysiu laukymėj stovintį vienišą medį, sustosiu ir nueisiu iki jo žingsnius skaičiuodama.

 Rašinys viršuj vogtas iš [čia]. Autorius ne vieną saviugdos/saviįtaigos knygą perskaitė. Šaunuolis. Būtų įdomu paklausyt jo vedamų paskaitų, visgi jis kažką su žiniomis nuveikė.

muah xx

Kaip gyveni, tuo ir sergi

arba
Išgyveni, todėl ir sergi
Kokie tavo draugai, toks esi tu.
Tu esi, ką tu valgai.
Su kuo gyveni, toks pats patampi ir tt.

Palyginimų 'kas tu, tas tu' yra galybė. Nuosprendžių - taippat. Kiekvienas savaip lygina, savaip sprendžia, savaip supranta, tiki bei priima ir sureikšmina. Iš savo kiemo galiu stebėt kaimynų pjautą ar nepjautą žolę, girt ar moralizuot, bet kol kartu su kaimynu nesėdžiu ant to paties fotelio, toj pačioj skūroj, mano nuosprendžiai tėra bereikalingas laiko švaistymas. Bet vistiek kartais švaistau jį, kaip ir likę kaimynai, su kuriuo nuomonė sutampa, jau gali vadintis draugu. Bent tam kartui.

Aš, matau, nusidedu tipiškam lietuvių blog'erių klanui, nes vis rašau apie save ir apie savus. Reikės taisyt padėtį ir visgi pliotkint apie kitus.
Kažkada, kai domėjaus vienos moters bėdom, ji pagiežingai rėžė, jog turiu žiūrėt savo bėdų. Kai kitą kart į jos tą pačią problemą numojau ranka, ji mane išvadino egoiste ir kone apsiverkė, kokia aš bejausmė ir žiūriu tik savęs. Dar kitiems apšmeižė, nes turi tokį įprotį. Ir taip daug kartų, nes moters problemos tos pačios, tik norai skirtingi. Kaskart įkvepiu - iškvepiu ir laukiu momento, kad pamatyt, ko gi tuo metu jai labiau reikia - paguodos ar skatinimo ar tiesiog klausytojo. Pasisekė jai, kad yra privalomųjų pasisveikinti rate, antraip nuo tokio žmogaus palaikyčiau nemenką atstumą.
Daug tokių, nuo kurių nusisukt negalėjau/nemokėjau mano gyvenime. Mama mokė gerbt vyresnius ir aplamai žmoniją, kai kuriais atvejais netgi rodė pavyzdį atlaidžiai šypsodamasi, jei kokia giminaitė ar draugė tą dieną 'jautėsi nekaip'. Kiek daug vyresnių jautėsi galingi ir dėjo savo virusinę informaciją į mažą galvą? Kiek kartų teko kaip kempinei sugert vyresnėlių pagiežas dėl nesėkmingų jų gyvenimų, bei klausytis pamokymų jog turi būt taip ir ne kitaip, ir jei tu vaike pasielgsi šitaip, bus va taip.
Mano tėvų pagrindiniai ginčai buvo garsūs svarstymai kaip mane auklėti. Tėvui netiko, kad mama nebara, kad atlaidi, kad moko tokių nesamonių kaip kultūra ir menai. Mama baisėjosi jo paaiškinimais - 'gaus į kailį ir pasibaigs/išmoks/padarys'. Dėl visų mano klaidelių ir gyvenimo, kaip kad noriu, tėvas paironizuoja, jog jei būtų davęs kailin, būčiau tokia, kaip visi.
  Kartais naiviai pavydžiu žmonėms, kurie nekankina savęs egzistenciniais klausimais, kuria šeimas, nenukrypsta nuo susikurto kelio, arba kelio neturi visai ir mažai ko ieško gyvenime. Užaugo, įstojo (jei) kažkur pasimokyt, įsidarbino, įgijo namus, arba užėmė tėvų, užaugino vaikus, paseno ir numirė. Rodos, taip ir reikia, bet vieni tai daro su polėkiu ir ramiai, antri priešinas, treti visą gyvenimą ieško ir nerimsta, kiti nusirita kažkur žemyn, dar kiti lipa kuo aukščiau, o dar dar kiti neatlaikę įtampos pasislepia, suagresyvėja arba dar blogiau, nusižudo. Ir viskas tik dėl supančios aplinkos, dėl žmonių, kurie kažkada kažką pasakė.
Daug kur rašo, aiškina, tikina, kad nešiotis praeitį negerai, nes per ją neišeina gyventi dabar.
Ir tame dabar, atsikeli tyras lyg šaltinio vanduo, ir dienos pabaigoj gali skaičiuot kiek tokių pat tyrų sutikai, kas kiek kokių srutų įpylė, kas atsigėrė, kas rankas nusimazgojo, kas vagon akmenį įmetė, kas tiesiog stebėjo, kas grožėjosi. Kitą dieną vėl taspats. Aš jau beveik išmokau prieš miegą išsivalyt visas drumzles, bet kiek yra tokių, kurie kaskart atsikelia vis labiau užteršti?
George prieš porą savaičių manęs paklausė: 'Aura, why i hate people so much?'

Šiandien facebook'e - Knygų klubo statusas - 'Įrašykite: knyga, kuri įkvėpė mane keistis ............... .'
Iš komentarų matosi, kad komentavę yra/buvo sužaloti ir ligoti, ir kokiose knygose ieško/jo išsigelbėjimo bei atsakymų. 
Aš susirgau, po vieno egzamino, tada grupiokai vieni kitus gąsdino, jog jį išlaikyti pavyksta ne visiems, o apie geresnį vertinimą - pasvajot. Kai man iš visų pusių aiškino kaip reikia gyventi, kad reikia tuoktis, nes 'dabar' aš kaip ir be statuso. Kai porinau, kad mano ne tokie tikslai, kad nematau savęs, kaip kad kiti norėjo, besikapstančios daržely prie namo, su vaikais, su tuo vyru gyvenant darniai ir taikiai, kad dar ne laikas, likau nesuprasta. Rodės jog nieko gyvenime nesu padarius taip, kaip reikia. Kitiems.
 Beveik metus neišlindau iš poliklinikų, skaudėjo visur, kasdien vis kitur. Vienas daktaras kraipydamas galvą leptelėjo, jog man 'atchodai', nors su narkotikais nieko bendra neturėjau. Kažkas 'pasufleravo' jog matyt vėžį įsitaisiau, bet kita įtakinga moteris nuramino, jog apkūnesni vėžiu neserga (tada viršsvorio nešiojaus gal 5kg). Po jos tokio nuraminimo, svoris krito žaibiškai, atsirado baimė mirčiai, negalėjau miegot, dar dar kiek, ir būčiau papildžius išprotėjusių gretas. Nuėjau pas psichologę. Visada jas neigiau, bet tuometinė psichologijos dėstytoja buvo tokia šauni, jog išdrysau. Moterėlė pajuodusiais paakiais davusi porą testų pareiškė jog man depresija, ir puolė klausinėt kokie vėjai man neduoda ramybės. Jos veidas vis keitės ir keitės, lyg ir išvargo nuo mano svarstymų, pabaigoj paklausė - kaip aš viską išgyvenau. Tada toptelėjo, kad tie, kuriems išties sunku, neina pas jas, nes atsakyt, kaip tai išgyvena, nesugebėtų. Kitą kart pas ją keliavau klausinėt apie žmones, kurie mane supa. Atsakymų ji neturėjo, pusvalandžiu anksčiau baigė seansą, bei užsiprašė didesnės sumos. Vėliau po kelių apžiūrų, kita mano mylima gydytoja atgailaujančiai reziumavo - 'vaikų nebus, tik labai didelis stebuklas padėtų. Gal'. Po to su jokiais diplomuotais psichologais bendrauti neteko, išsitraukiau D. Melano - 'Individuali psichoterapija ir psichodinamikos mokslas' knygą, ir šiap ne taip pusę iveikiau. Per pusmetį. Per tą patį pusmetį perskaičiau daug. Knygų, straipsnių, mokslinių darbų, bet jie tik dar labiau 'parino'. Kai daviau šansą paskutinei gydytojai, ji vos įpusėjus mano ašarojimams, vietoj tablečių išrašė knygą. Labai pykau, bet nusipirkau, visgi 'receptas'. Pradžia, apie vėžiu sergančią moterį padėties tikrai nepagerino, tik dar labiau suerzino. Prisigalvojau, jog gydytoja tikriausiai žino, kad man vėžys, ir išrašė knygą, kad su liga susitaikyčiau. Neilgai trukus pradėjom sutvirtinimo kursus bažnyčioj, susitaikiau su mama (ilgai ant jos pykau), ėmiau rimti. Ir atsiverčiau knygą. Ji apie atleidimą, rašyta psichologo ir kunigo. Labai tiko atsiradus bažnyčiai. Po jos sekė daug įvairios literatūros, tik aš jau rinkausi kas tinka, kas ne. Jau rašiau, kad bažnyčioj gijau. Supratau, jog norint visiškai pasveikt, turiu pakeist absoliučiai viską - darbą, namus, žmones, galbūt miestą. Pradėt viską iš naujo. Užtrukau apie metus.
Anglijoj sirgau porą kartų - peršalimai, pakosėjimai, slogos. Po gerų 6 metų, sutiktų žmonių su naujom nuorodom, aš vėlgi keičiau (ne dėl sveikatos šį kartą, tiesiog atsiradus progai pasakiau, 'yes, of course'). Darbą, žmones, namus, miestą. Turiu vaiką. Stebuklo būdu. Nepakeičiau tik bambančio pesimisto, save vadinančio realistu - vyro. Nes jis kasmet pažada keistis. Po vaiko gimimo per pusmetį įgijau antsvorio ir skydliaukės sumažėjimą. Pažadėjau sau iki kitos vasaros pasveikti.

muah xx 

p.s. jau gyriaus, kad turiu porą knygų, kuriose ligos kilmė tapatinama su mąstymu ir savijauta.

- antsvoris - baimė, apsaugos poreikis. Bėgimas nuo jausmų. Nesaugumas, savęs atmetimas. Pasitenkinimo troškimas.
- skydliaukė - auka. Jausmas, kad žlunga gyvenimo planai. Nepasitenkinimas tuo, kas pasiekta. Įsitikinimas - 'man niekuomet nepavyks padaryti to, ką noriu. Pasidavimas. Jausmas, kad esi beviltiškai įklimpęs.
  

Tikiu Dievą, tėvą, visagalį..

Vakar Eiprilė žaisdama ant pagalvių sumąstė pasispardyt. Man žinoma daugiausia kliuvo, iš pradžių žaidimo forma kojas gaudžiau, kad per daug neįsijaustų, galų gale pasakiau, jei dar taip darys, gaus atgal, akis už akį. George nugirdęs:
 - tai mes ją auginsim kaip musulmonę?
 - o tai geriau ją augint kaip krikščionę, kai ji skriaudžiama vistiek turėtų šypsotis? - paklausiau,
 - žiūrint kokią krikščionę - teatsakė.

aš be religijos. Tėvai į bažnyčią nevarė, ir patys nėjo. Kažkada mažą, močiutė kaime nusivedė į bažnyčią. Ten buvo taip gražu, kad aš tik dairiaus ir šypsojaus. Turėjau dar ir jurginų puokštelę, kad pašventintų. Bet vietoj to, kad močiutė gražiai paaiškintų, kad reikia susikaupt, pasiklausyt ką pasakoja ar dar kažką, ji tik piktai murmėjo, kad jai darau gėdą, kad negalima šypsotis, negalima dairytis nes visi tik į mus žiūri, ir kad daugiau niekad nesives čia. Tada net prie bažnyčios saldainio nenupirko, greičiau parvedė namo visą kelią bambėdama kokia aš bloga ir kad jai dabar nebus kur akių dėt. Mano močiutė iš tų sekmadieniais mišių nepraleidžianti, bei prieš miegą poterius šnabždanti.
Gimtam mieste niekas iš giminių ar pažystamų į bažnyčią nevaikščiojo. Paauglė būdama pirmą kart ten nuėjau, nes bažnyčia šventė kažkeliašimtmetį, ir mokiniai galėjo joje budėt. Visą parą. Kas porą valandų pasikeisdami. Nepaliko labai didelio įspūdžio, nes sintetinės baltos staltiesės dengiamos visur, bei plastmasinės gėlės, man yra kažkoks nesusipratimas (kaip ir ugg'sai bei crog'sai). O ten jų buvo daug. Patiko freskos, sietynai, žvakės, ikonos. Dar kažkada viso miestelio norintys mokiniai galėjo eit a la kryžiaus kelią, nešt kryžių už miestą į kryžių kalną. Žinoma ėjau ir aš, kad tik nesėdėt pamokose. Auklėtoja tada ironiškai traukė per dantį, maždaug iš kur tokia jau tikinti, nes rūkymas, makiažai, mados, bėgimas iš pamokų prie to nederėjo.
Mane be tėvų žinios giminaičiai pakrikštijo, mat mama niekaip nerado pakankamai turtingų giminaičių tokiam žygdarbiui.
Su bažnyčia susipažinau, kai prieš vestuves reikėjo gauti sutvirtinimo sakramentą. Kai reikėjo kelis mėnesius vaikščiot į pamokėles, po jų dar laukė jaunavedžių pamokėlės. Tuomet aš gerą pusmetį buvau beveik hipochondrikė pati to nežinodama, ir jaučiau, kaip man geriau po katechetės pamokėlių. Būtent tada supratau, kad nenoriu vestuvių, nenoriu tos šeimos, nenoriu numirt iš liūdesio ištekėjus už žmogaus su kuriuo nesiejo nieko bendra. Bažnyčia padėjo man išgyti. Joje sutikau nuostabų jaunimą, įžengiau į bendruomenę, džiaugiaus nauju gyvenimu, išsivaliau širdį. Niekas nebarė kai šypsojaus, ir nepeikė, kad atėjau tik pasidairyt. Po savaitės stovyklavimo Pažaislyje aš gryžau laisva. Nes D. ten suprato kaip nuodijo man gyvenimą ir kaip man reikia žmonių. Man bažnyčia buvo išsigelbėjimas, jam skaudulys mus išskyręs. Bet abu gavom dėmesio, ir gana daug. Tuometinėse jaunimo dienose nutarėm, beveik 6, kartu praleisti metai nuėjo veltui. Dėl neivykusių vestuvių jo šeima kaltino mane, tai galbūt sužadėtuvių žiedas nepatiko, tai matyt įsimylėjau jaunesnį D. brolį, kitiems dėl to bažnyčia liko kalta, mano tėvas pareiškė, jog man kito b***o prireikė, jo žmona irgi kažką apie pinigus kalbėjo. Ir tik vos keletas žmonių lingavo galvas matydami kaip mes viens kitam netinkam. D. vedė mergaitę iš bendruomenės, mes visi gražiai bendraujam šeimomis. Dar kažkurį laiką ėjau į bažnyčią dėkot už pasikeitimus, vėliau tai dariau ne tik bažnyčioj, dabar - prieš miegą, jei prisimenu.
Aš neskaičius viso testamento, nesuprantu visų simbolių reikšmės ir iš to daromo spektaklio, nepažystu visų šventųjų, nedalyvauju bažnytinėj veikloj, nežinau kada kokia šventė, ir, kai atliekant pirmąją išpažintį kunigas patarė pagalvot, ar man reikia Dievo, jei iki tol gyvenau be jo, gal ir toliau taip turėčiau. Nespyrė jog būtina ar kad privalau.
Aš įžengus į bažnyčią, kažkieno namus ar širdį, jaučiu, šalta ten ar ne. Ne visur, kur sukurtas nuostabus interjeras, kur nėra tuščių erdvių dėl statulėlių, simbolėlių, kur užklotais kuriamas jaukumas iš tiesų yra šilta ir jauku. Ne visose madingose ir gausiose bažnyčiose yra gera ir ramu. Tai priklauso nuo žmonių. Yra tokių, kurie nieko neturi (arba turi), savo atvira širdim ir šiltu žvilgsniu tarsi leidžia pasilikti ilgiau. O kiti vos įžengę/us, nešiojamu pykčiu, įsitikinimais ir barjerais viską aplink sustingdo/ę.
Esu rašius rašto darbą apie budizmą, bei taipogi daug skaičius apie kitas religijas, kai reikėjo pasirinkt, apie kurią noriu rašyt. aš be religijos, bet viešumoje, kartu su religingais klaupiuos ir stojuos, mušu į krūtinę bei paaukoju. Niekas neskiria, ar aš tik šiandien tai išmokau, ar visą gyvenimą tai dariau. Kiek mūsų tokių yra? L a b a i daug. Esu iš tų, kurie niekada nekariaus dėl to, kad Dievas knygelėj gražiau aprašytas.
Anglijoj religijų kiekvienam mieste bent po 6ias (čia šiaip, iš galvos ištraukiau). Labiau nuskriausti dalyvauja veikloj, labiausiai nuskriausti apart religijos nieko nemato, o tie, kuriems neaišku, daug apie tai diskutuoja. Nežinau, kiek ir ko moko mokyklose, bet pastebėjau, jog labiau išsilavinę, susipažinę ar supažindinę po kiek laiko pabrėžia ir savo tikėjimą. Kai kuriems pažintis tuo ir pasibaigia. (dar pastebėjau, jog olimpinių žaidynių uždarymo transliacijos metu, visi iki vieno draugai anglai su masters degree feisbuke piktinosi dėl to, ano ar šiaip dar ko. Visi su Bhs spaudė laikus, o tie 'be nieko' džiūgavo spice girls pamatę ir prisiminę jaunas dienas).
George manęs klausinėja kas bus Eiprilė, o tegaliu atsakyt, jog dar nežinau. Galbūt leisim rinktis pačiai (G. tėvai susipažinę bažnyčioj, visą gyvenimą gyveno/a su bažnyčia, G. kamavosi ten vedamas, nes ne viskas, kas buvo sakoma, jam tiko ir patiko, todėl jis taipogi liko be religijos)
Reikia tik padėkot už tai, jog tikint viskuo ir niekuo tuo pat metu, niekas dar neveda ant laužo, ir jei kada ateis laikai, kai reikės vieną dieną dieną tikėt kažkuo, kitą - kitakuo, sugebėsim tai daryt.

muah xx

Kiek mažai žinau..

Eiprilė atsikėlus visada lekia svetainėn, pasiima 'pultus' ir bando įsijungt televizorių. Pati ją prie to pripratinau, kad galėčiau atsimerkt, įjungt virdulį arbatai, pašildyt jai pieno.. Šiandien įdomumo dėlei sugalvojau įjungt kitą kanalą (pastoviai žiūri Disney Junior (draugiaškų išgirtas, tai kur aš to paties nedarysiu)). Įjungiau CBBC berods, jį labai gyrė George sesuo, bei daugelis tų, kurie teturi kabelinę, kur be to cbbc daugiau nieko vaikams ir nerodo.
Šį įrašą, dėl savo pačios gerovės turėčiau nutylėti, bet tada turėčiau sutikt ir su George teiginiu, jog tokio dalyko, kaip žodžio laisvė - nėra. (na, jo ir nėra, ir į minties laisvę seniausia ketinamąsi)
Rodė, kaip vienarankė moteris kastuvėliu prisemia įsivaizduojamo smėlio į kibirėlį, apverčia, skėsčioja sveikąja bei kita, puse rankos, pasakoja, kaip įdomu paplūdimy, ir ar nenorėtumėt dabar ten būt ir jūs? Eiprilė pažiūrėjo į savo rankas, jos, savo, į mane, vėl į jos.
Po to sekė programėlė su klounu, kuris šnekėjo ir ženklų kalba, bei leidosi į kelionę su 3 neįgaliais vaikais. Nežinau kokie tų vaikų sutrikimai, bet tik vienas jų bandė leist garsus, kiti vartė akis, purtė galvas bei rankas ir žiobčiojo. Juos rodė iš labai arti, kiekvieną atskirai, Eiprilė inkšdama atbėgo pas mane į glėbį, stipriai apkabino, ir vos vos akies krašteliu žiūrėjo toliau, nes fone grojo klasikinė muzika. Eiprilei vakar suėjo metai ir 9 mėnesiai, ir į muziką ji visada atsisuka.
Perjungiau kanalą, kur rodė jos jau įprastus meškučius, bitutes bei mikimauzus, ir aš jai tapau nereikalinga, nulėkė šnekint jų.
Dar prieš pusamžį vaikų, ar šeimos narių su negalia, Anglijoj niekas į lauką nevedė. Jie gyveno savo kambariuose, palėpėse, rūsiuose, būdavo atskirti, niekad nesėdėdavo prie bendro pietų stalo. Jei šeima pasiturinti, pasamdytas prižiūrėtojas. Šeimos gyveno lyg niekur nieko, jų rimtuose veiduose niekas neįskaitydavo skausmo, niekam nesigirdavo, nesiskųsdavo, antraip rizikuodavo būt visuomenės išjuoktais, nors kaimynai susišnibždėdavo, jog namie gyvena dar ir šeimos gėda (kaip anksčiau buvo vadinami neįgalūs žmonės galima pasigūglint).
Dabar juos lyg niekur nieko rodo per televizorių, integruoja į visuomenę nuo pat mažų dienų, taip jie nesijaus kitokie, o ir kiti prie jų pripras. Žmonės stengiasi šypsotis visiems vienodai, nors anglų šypsenų šypsenomis nepavadinsi, jie ištreniruoti išsiviept, reikia nereikia.
Aš nepostringausiu apie tuos, kurie be rankos, ar kojos yra savaip genealūs, rašo knygas, baigia universitetus, nori gyventi labiau už sveikuosius (šiuo žodžiu matyt ir nusikliedėjau, nes kažin ar tokių aplamai yra), bei skiriasi tik tuo, jog jiems reikalinga dalinė pagalba. O apie tuos, kuriems priežiūra reikalinga nuolatos.
Ką sakysiu dukrai, kai ji paklaus, kas tiems žmonėms? Kodėl jiems taip, už ką, kas padarė? Dar nežinau..

Augau vidutiniam šalies miestely (1980 užregistruota ~20 tūkst. gyventojų). Kol buvau maža, mama mokė nesijuokt iš kitokių žmonių, padėt vargšams, bei tiems, kam pagalbos reikia. Gatvėse kitokių buvo vos vienas kitas (kas su kuprele, kas su savim šnekėjo, kas vežimėly) beje, visi pagyvenę. Nusivežus į Vilnių būtinai vesdavo prie Aušros vartų, kad įdėčiau į kepurę išmaldos prašančiam. Jie ten kažką panosėj sau sumurmėdavo, persižegnodavo, man keldami nuostabą. Nejaukiai jausdavaus, kai kokiam traukinio kupė tekdavo sėdėt priešais kitokius bendraamžius (bent taip atrodė). Kad kitokie, išduodavo jų veidai. Užtekdavo porą sekundžių į juos pažiūrėt ir jie nenuleisdavo akių visą likusią kelionės dalį. Dar bandydavo kalbint, pamatę, kad nekreipiam dėmesio blaškydavos, imdavo mėtyt į rankas įduotus žaislus, rėkaudavo man sukeldami išgastį,aš išpūstom akim žiūrėdavau į mamą, ji ramiai man tenusišypsodavo. Kol eidavom namo paaiškindavo, kad 'tokiems' patinka dėmesys, tad jei nenoriu būt nužiūrima ir patekt į nemalonią padėtį, turiu jų nepastebėti. Kaip jų nepastebėti? Mama tuomet turbūt žinojo tiek pat kiek ir aš.
 Tokių atvejų buvo ne vienas mano gyvenime, ir su tuo susigyvenau kai perėjau mokytis į vietos mokyklą, kurioje buvo klasė kitokių vaikų. Nedaug jų, gal 10 - 15. Juos prižiūrėjo 2 mokytojos (tiksliau, mokytoja ir seselė) kartą ar porą išleisdavo juos į pertrauką (ne visus, vos kelis). Tada aš buvau 16os, jau rūpėjo kiti dalykai, o ne vaikai.
Atvažiavus į Angliją, mano pirmas darbas buvo neįgaliųjų mokykloje. Jų ten per 300. Visokių. Viena aš iš ten būčiau išėjus pačią pirmą dieną, bet kadangi buvo dar 2 lietuvės, jautėsi palaikymo komanda, nes visos pirmą kart gyvenime pamatėme tiek daug kitokių. Beto, be kalbos, be patirties, be galimybės paklausti patarimo ar atsakyti paklaustos, ir pačios buvome kitokios. Personalui greičiausia niekuo nesiskyrėm nuo vaikų.
Dirbau su autistais. Jų daug, paskirstyti po 5-7 į klases, pagal amžių, pomėgius bei stadijas. Kiekvienam vaikui po prižiūrėtoją. Visi turėjo geras sąlygas. Pačią įstaigą/mokyklą galėčiau tik girti, didžiulis pastatas vaiduokliškas viduramžių, patalpos vaikams, žaidimai, terapijos jiems, apmokymai dėl jų, programos sudarytos dėl jų, kasdieniniai stebėjimai, pasitarimai ir organizuotumas minučių tikslumu. Darbuotojai kasdien vilkėjo vis kitos, bet tos pačios spalvos uniformas, vaikai visame kame orientavosi vos pažvelgę į paveikslėlius, žodžiu, tokiu jų užimtumu bei darbuotojų gausa stebėjaus (super draugo mama prašė atsiūst nuotraukų, vildamasi, kad parodžius jas vietos mokyklos valdžiai, galbūt pagerėtų sąlygos ir ten prižiūrimiems).
Darbuotojai kasdien juokdavos iš visokių kurjoziškų situacijų bei vaikų veiksmų, o mes išsigandusios pasakodavomės ką tadien patyrėm, ir kaip su darbu susitvarkėm. Mamos mokymo neužteko, aš gavau didžiausią savęs išmėginimą. Nekreipt dėmesio į paauglį autistą, kuris priėjęs be perstojo šnabžda 'will you suck my dick?', o jį to primokę prižiūrėtojai kikena sau į delnus stebėdami mano reakciją tikrai ne kasdienė situacija. Arba kieme, grotuotam garde priėjęs triigubai didesnis dvylikmetis priremia prie tvoros ir spaudžia, kol atbėgę 3 vyrai jį šiaip ne taip nutempia, aš perbalus iš išgąsčio, dėkoju Dievui, kad vaikis visgi netrenkė, nors jis dažnai taip darė (tuo naudojosi darbuotojai, nes gaudavo kompensacijas). Vyrai mane ramindami atsiprašinėjo ir jau juokėsi iš vaikinuko besimasturbuojančio gardo gale, bei myžčiojančio sau ant kitos rankos. Prisižiūrėjau, ko jokiame filme nerodė, ir jokioj knygoj nerašė. Kasdien eidavau į mokyklą galvodama kas manęs tą dieną laukia, kas vakarą gryžus namo verkdavau į pagalvę, nes buvo labai gaila vaikų, kurie be ateities. Labiausiai gailėjau tų, kurie nuo gimimo nėra patys pajudėję, neišsivysčiusiom galūnėm, maitinami per zondą dėl organizmo neatliekamų funkcijų, neaišku ar ką nors suprantą, į nieką nereaguojantys, jų atvažiavę pasiimti tėvai ansčiau laiko pasenę, bet gyvybingi ir linksmi. Tuo metu buvau socialinės pedagogikos trečiakursė, galvoje skambėjo, neduok die tokį darbą visą gyvenimą bei pagarbiai lenkiau galvą už stiprybę bei ištvermę pasirinkusiems tokį kelią/darbą ne dėl pinigų. Studijomis* bei darbu** deja, mėgavaus neilgai, vėliau dėl to tik džiaugiausi, bet įspūdžiai liko visam.Dažnai pagalvodavau kurie visgi buvo sveikesni - prižiūrėtojai ar prižiūrimi.
Kol laukiaus Eiprilės, kas antras sutiktas žmogus buvo neįgalus, darbe rodės specialiai tekdavo kartu dirbt su kūdikio netekusia (sutikusia su aboru dėl galimų būsimų apsigimimų) mergina, kuri mane guodė kalbomis apie kančią, ir kaip man pasisekė, jog aš laukiuos, maždaug 'nebijok, tau taip nebus'. Kaskart su ja dirbant, pilvą tarsi spazmuodavo. Tuo metu rodės jog mane kažkas tarsi specialiai ruošia, kamavo mintis, jog jei mokykloj nebuvau stipri, tai teks sustiprėt pagimdžius kitokį vaiką. Pirmą kart pamačius Eiprilę pagalvojau, ji tobula, nors neseniai dar dvejojau, jei ji būtų kitokia, ar jos neatsisakyčiau. Pakalbėjus su viena buvusių bendradarbių auginančia vaiką išaiškėjo, jog tokiomis baimėmis besilaukdama gyveno ir ji.
Aš sunkiai tikiu, jog moteris susilaukusi kitokio vaiko ramiai į jį žiūri, ir džiaugiasi motinyste. Yra tam tikri barjerai, kuriuos peržengt reikia pastangų, bei žinių. Na, nebent moteris augo tokioj aplikoj, ir kitokio vaiko ar gyvenimo neįsivaizduoja. Labai įtikinantys yra atvejai, kai moteris negali turėt vaikų arba turimas merdėja, tokiu atveju nebesvarbu koks jis..
 
Iš tiesų, daug minčių įeina-išeina berutuliojant temą apie negalią. Ne aš viena buvau mokoma nepastebėti. Visa karta tokia. Tie, nemokyti akivaizdžiai tyčiojosi (esu girdėjus), tie, nematantys dėkojo likimui už netobulus, bet pasak jų, sveikus vaikus. Tie, auginantys ar šalia augantys, nuriję savą širdgėlą ėjo šalia kitokio nuleistom galvom, kad 'negaudyt' žvilgsnių. Visi išmokyti tylėti, apie tai nekalbėti, ir geriau išvis negalvoti. Prieš išvažiuojant buvo taip. Per tą laiką, tikiu, daug kas pasikeitė, nes vis daugiau ir daugiau lietuviškų nuomonių apie negalias, bent jau forumuose ir straipsniuose. Problema nebėra tokia didelė ir tokia skausminga kai ji garsiai įvardijama, ir vėliau tai traktuojama kaip patirtis, kaskart vis lengvesnė.
Anglijoje, jei į kitokį pažiūrėjai, tai ir kalbink, sakyk koks jis šaunuolis, gražuolis, linksėk klausydamas mamos pasakojimo, kiek daug jos vaiko laukia, koks jis laimingas ir būtinai šypsokis. Jei nepažiūrėjai, gali būt išvadintas ignoruojančiu susiraukėliu. Ir mamos, nors ir atrodo vyresnės pagal savo amžių, eina iškeltom galvom, nes valstybė joms garantavo gerovę, nesvarbu su kokiu gėdos jausmu joms reikia taikytis, ir kiek daug jos turėjo atsisakyti.

Aš į SP specialybę stojau ne todėl, kad perspektyvu, kad kur nors įsitrinsianti patogiai ir spręsčiau, kam duot nemokamą maitinimą, o kam ne. Ne todėl, kad gaila vaikų ir norėčiau jiems padėt, įsiklausyt į jų dabar rodos tokias mažas problemėles, kurios ytakos jų ateitį. O todėl, kad buvo nemokama vieta, aš turėjau begalę klausimų išsiskyrus tėvams, o be to, vienas artimas žmogus, visą gyvenimą gyvenęs kone idealiai, vieną dieną visko netekęs, išprotėjo. Mano noras buvo išmokt su juo bendraut, nebijot ir bent dalinai žinot ko tikėtis, bei, kaip elgtis vienokioj ar kitokioj situacijoj būnant šalia.

Darbas su autistais išmokė, jog būnant tarp jų negali jausti. Emocijos juos trikdo. Kaip sakė vienas labai 'užknisęs' darbuotojas - visus rūpesčius, svajones ir mintis reikia palikti už mokyklos vartų. Ateini pas juos tuščias, šiek tiek išprotėjęs, būni lygus su jais, antraip jie drąsko, tampo, nesusikoncentruoja, tarsi bijo..
Išties tas pamokymas labai praverčia auginant dukrą, nes po darbų užsiparinęs tėvas jos ant rankų paimti negali, ji spardosi, muistosi ir lekia pas mane, ir jam aiškink neaiškinęs, jog vaikai jaučia nuotaikas.

Susipažinau su George kol dar dirbau mokykloj. Aš jam karpytais žodžiais guosdavaus, kaip man gaila, kad tokių žmonių tiek daug, nes turbūt visoj Lietuvoj jų tiek nėra, kiek buvo mokykloj. Jis jautriai reaguodavo, ir aš galvodavau, koks jis nuostabus žmogus, ne toks, kaip mūsų stuobriai tik ir laukiantys kada galės pasireikšt užgauliodami ar skaudindami vieni kitus.

Ilgai teko laukt, kol George supažindino su savo tolimesne gimine. Viena jo tetų (jai ~60) nuo gimimo kitokia. Būtent tokia, kaip aprašiau 3 vaikus vaikiškoje programėlėje. Tetos mama po jos gimimo 25 metus buvo kamuojama depresijos, vėliau susirgo sunkia tuberkuliozės forma ir mirė. Tetos brolis tik 10  savo gyvenimo metų buvo laimingas vaikas, gimus sesei viskas apsivertė. Muštynės dėl išlikimo su neišmanėliais kiemo draugais bei klasiokais, pasitikėjimo savim stoka, paguodos ieškojimas bažnyčioje, pas gimines ir svetimus, bei skubėjimas palikti namus, dabar - nuolatinė sesers priežiūra, net jei ji spec namuose. George augo matydamas tetą dažnai, todėl neįsivaizduoja, jog galėtų būt kitaip.

Man išties netrukdė ir netrukdo joks kitoks žmogus. Nežinau, kuri dalia sunkesnė - žmogus su psichine, ar su fizine negalia, nes visiems esantiems šalia reikia laiko su tuo susigyventi. Šiuo metu labai erzina George tėvai, kaskart atvažiavę lygindami Eiprilės pasiekimus su tetos L. Pastarasis jų mane nuginklavo:

-Katik palyginau Eiprilės pirštus su L, ir tik dabar pamačiau, kokie L pirštai nesusiformavę. <...> O, Eiprilė geria pro šiaudelį, L niekaip neišmoksta.

Tuomet prisigalvoju, jog tik tokius palyginimus ir tegirdėjo augdami visi 3 jų vaikai, ir kaip sunku/gėda/nesaugu/baugu buvo gyventi, kol tėvai patys kovojo su nežinojimu, kai teta vos ne kaip palikimas atiteko jiems.

Kartais pavydžiu žmonėms, kurie gyvenime su niekuo nesusidūrė, ir tarkim 6 namų kieme visi buvo didelė šeima. Visų kitų nelaimės už kiemo ribų, ne jų problema, ir jie be reikalo neašaroja.
Man visada buvo gaila išmestų kažkieno žaisliukų, nuskriaustų šuniukų, kačiukų, paukščiukų, nelaimingų ir liūdnų kaimynų bei kai kurių žmonių poelgių. Net jei tai su manim visiškai nesusiję. Tėvas sakydavo, jog mažai gavau kailin, užtai ir pergyvenu dėl niekų. Nors, kai šiais laikais kas 15tas yra šizofrenikas ir kas 20tas - autistas, gal tikrai be reikalo pergyvenu.. 


muah xx

* Iš studijų mane išmetė nes 'pasikeitė valdžia',kartu pasikeitė ir vidaus įstatymai (leido mokytis sutartiniu grafiku, bet po poros savaičių apsigalvojo) po tokios žinios aš ilgai neradau sau vietos, nes pranešta staiga, tuo metu kai rikiavau mintis naujam rašto darbui.
** Iš darbo irgi išmetė nes išvažiavau į Lietuvą rašyt prašymo dėl sutartinio studijų grafiko.