Pagaliau pabaigiau

   Esu iš tų žmonių, kurie kažką pradėję, ne visada pabaigia. Mano gyvenime į pradėtųjų-nebaigtųjų sarašą įeina beveik visi būreliai, muzikos mokykla, santykiai su vyrais, draugystės su moterimis, vienos iš studijų, apie kurias ilgokai svajojau, pažadai ir žinoma rankdarbiai. Šykart apie pastaruosius.
   Turiu dar mokykloje pradėtų mezginių, siuvinių, siuvinėjimų, piešinėjimų, rašinėjimų ir kitokių darbelių, kurie kažin ar kadanors pataps tuo, kuo turėjo tapti.
   Tėtis kiekvieną vasarą man atveža vis po dalelę mano mylėtos ir turėtos praeities. Neseniai išsitraukus dėžutę su niekučiais aptikau dar 8oje klasėje mamų dienai siuvinėtą servetėlę, kurios pusė išsiuvinėta, kitą pusę atidėjau ir nepabaigiau. Prieš savaitę gavau 'tašę' su, vėlgi savo praeities niekučiais, ir ten gulėjo 11oj klasėj pradėtas megztinis, nugara ir pusė priekio. Išardysiu greitu laiku ir megsiu ką nors nauja, nes siulai to verti.
Šiandien, atidarius spintą, lygiai taippat galėčiau traukt čia Anglijoj pradėtus rankdarbius. Nebaigtus. Tai laiko pritrūko, tai fantazijos, tai noro.
Netgi savo bloge jau turiu 8 įrašus juodraštyje, nes trūksta pradžios, arba pabaigos.
Tuos darbus, kuriuos pradedu ir niekieno netrukdoma galiu jais mėgautis visada baigiu. Tuos, kuriuos įpusėju, ir staiga reikia pradėt kažką kitą, arba jei aptingstu porai dienų, arba negaliu tęsti dėl žaliavos trūkumo, galiu drąsiai vadinti niekadadarbiais, ir turėčiau labai susiimt, kad juos pabaigt. Taip vos nenutiko siuvinėjimui kryželiu. Radau piešinėlį, visas reikalingas priemones, ir, kol Elmira buvo kompiuterio šeimininkė, aš 3 savaites vakarais nuoširdžiai siuvinėjau (kryželiu - pirmą kartą). Tą dieną, kai ji išvažiavo, pabaigiau siuvinėjimą, buvo likę apsiuvai, karoliukai ir lyginimas (vieno vakaro darbas) bet aš, atgavus teisę į kompiuterį darbelį gražiai sulanksčiau ir pasinėriau į raminamąjį virtualųjį gyvenimą. Per tą laiką sugebėjau įrėmint porą pavaikslų Eprilės kambariui, pasiūt jai patalynės komplektą, išardyt kėdę, kuri vargšelė dabar laukia, kol iš spintos išsitrauksiu medžiagų jai apvilkti, beigi pradėjau megzti megztuką. Kažkurią dieną ėmė maust širdį, ir mane pakalbino sąžinė. Po dialogo, aš ant popieriaus susirašiau dalį akis badančių nebaigtų darbų sarašą ir pasikabinau ant šaldytuvo, kad iš jo išsitraukus reikiakažkapakramtyt kaskart prisiminčiau, jog reikia ir kažką užbaigti. Taip aš užbaigiau siuvinėjimą. Jis jau rėmuose ir dukros kambary. Ir širdy malonu ten įėjus.

muah xx

Odė miesteliui

Iš Velso išsikėlėme praeitų metų gegužės gale. George principo vedamas užkibo už naujo darbo pasiūlymo. Įniršęs kartojo, jog čia tikrai nesėdės, ir visiems nušluostys nosis, jei gaus darbą kompanijoj, apie kurią svajojo dar studentaudamas. Man nebuvo svarbu kur gyvent, mat mano įsitikinimu, jei esi laimingas, tai ir miške, ar kaime, ar mieste ar kitam pasaulio gale, būsi lygiai toks pat laimingas ir atvirkščiai. Darbas manęs nelaikė, draugai visada širdyje, tad susipakavom, atsisveikinom ir išvažiavom.
Visus tuos metus George periodiškai, kad neužmirštų, vis paverkšlendavo, jog matyt padarė klaidą išvažiuodamas, mat ir draugai ten ir darbas įprastas, nesvarbu, kad beveik visi draugai, tiksliau bendradarbiai išsivažinėjo kas sau, kas į Kiniją, kas į Vokietiją, kas į Škotiją, liko tik pora, kurie deja, irgi norėjo pabėgt iš skęstančio laivo, bet šeima, namai ir įvairios kitos duoklės vis dar laiko juos arčiau žemės. Aš pati kartais užsikrėsdavau jo liūdesiu, nes ten liko nemažai patirtų emocijų, mat miestelis visgi buvo pirmas į kurį atvažiavau prieš beveik 7 metus.
Šią savaitę George buvo porai dienų pakviestas į senąją kompaniją darbo reikalais. Pasiūlė kartu važiuot ir man. Kelias dienas džiūgavau, mat tikrai pasiilgau gatvių, tam tikrų žmonių, kainų keliose parduotuvėse ir galbūt deja vu.
Keletą valandų prieš kelionę aš apsigalvojau. Nespėjau tvarkytis, pakuotis, ruoštis, o dar vaizduotė piešė George veido išraišką, mat jis norėjo išvykt iškart po darbo, ne vėliau, kas praktiškai neįmanoma, nes aš labai retai žadinu Eiprilę tada, kada pati noriu, o ne ji.
Jo išraiška buvo tokia, kokios tikėjaus. Kai gryžo vis dar maitinau vaiką, o ne laukiau pasipuošus ir sėdinti ant čimodanų. Kai po kiek laiko ėmė bambėti, pasakiau kad perskaitytų žinutes, mat aiškiai parašiau   'decited not to go'. Po įkalbinėjimų ir pažadų nebambėti, mes visgi susiruošėm ir išvažiavom. Neaprašinėjant visų spūsčių, uždarytų kelių mat Sussex'as tam tikra prasme skendo, naujų kelių ieškojimų, pykčio proveržių bei 'viskas, važiuojam namo' šūkaliojimų, važiavimų per ežeru virtusį kelią, kai mašina vandeny vos ne iki pusės ir primąstymų, jog, kadangi nenorėjau važiuot, dabar likimas pats mums kiša pagalius į ratus, visgi pasiekėm miestelį.
Per tas 2 buvimo dienas turėjau tikslą pamatyt porą veidų, pražygiuot išmintomis gatvėmis, užbėgt į krautuvėlę ir stebėt savo emocijas.
Kai ryte išėjau iš namų ir įsukau į pagrindinę gatvę džiūgavau kaip vaikas, gavęs saldainį. Anksčiau čia puvimu dvokusi nupjauta žolė, dabar kvepėjo džiūvimu, norėjos visiems šypsotis, akimis ieškojau matytų veidų, sugėriau visus triukšmus ir tylą, grožėjausi tolumoje sugulusiom kalvom, spalvom, ir saule, nes miestelyje, kurį kažkada keikiau dėl pilko dangaus, dabar ji švietė. Džiaugiaus, kad čia atitinku savo svorio kategoriją, mat Brighton'e dienos metu dažniausiai matau visus perlysusius stileivas, transvestitus ir skubančius darbo žmones, o šičia gi visi vaikščiojantys burgeriai. Tiesa, labai daug debiliškų veidų, kurių anksčiau tiek daug nemačiau (aš apie tuos kurie gyvena kažkur tose kalvose, apart miestelio toliau nenuvažiuoja, kuria šeimas su giminėm, kalba kirstais žodžiais kuriuos kažin ar patys supranta nebent visus fu*k, cu*t, ir in'it, baigę duok die pradines mokyklas, yra išlaikomi valstybės nes niekur negauna darbo, dienas stumia ieškodami pigaus kokaino ar sugėrovo, apsiperka tik poundland'e ir sport direct'e, demonstruoja prakiurusias šypsenas ir draugiškumą visiems kitam miestelio gale esantiems draugeliams sava kalba susišūkaudami). Pasibuvau su merginom, atsišnekėjau metams į priekį, kiek paliūdėjau, nes norėjau dar bent vienos dienos ir susiruošėm atgal.
George į seną darbą atvažiuoja bent dienai kas tris mėnesius, ir dabar pirmą kartą pasakė, jog nori namo. Jog pagaliau jaučia, kad miestelyje yra svečiuose, ir tas jausmas, kad gryžo namo kažkur išnyko. Kad nepatiko senąjam darbe, atsibodo, ir, kad jis visada įsivaizdavo sistemą besikeičiančią, o ji pasirodo tokia pat, kokią jis paliko. Pagaliau ištarė, jog jis laimingas ten kur esąs, ir belieka melstis, jog ta naujoji vieta nesugriūtų, mat jis pamatė kiek daug čia atvažiavęs patobulėjo. Ir, kad, kažin ar benorėtų čia gyventi.
Apvažiavę miestelį ratu abu sutikom, kad grožio palikto čia (bažnyčios ant kalno, kelio link jūros, avelių ant kelio, griuvėsių, kalvų aplink, skardžių) niekas nepakeis, pasukom namų link...

Pakeliui namo svarsčiau, kodėl nepajutau jokių deja vu, ir prasvajojau apie moterį.

muah xx

Į praeitį

Jubiliejinis savaitgalis

Planų turėjom begalę. Ir Braitone į gatvės vakarėlį, ir kaimynai bandė organizuot. Galų gale, kaip mums pastoviai su George nutinka, į jo vakarėlį su vaiku nenorėjau trenktis aš, o į kaimynų, kitaip sakant manajį, į kurį visai mielai būčiau nužygiavus, irgi nenuėjom, mat kai nėra ko kaltint dėl tingėjimo ar tiesiog nenorėjimo, imi kaltint mažiausią šeimos narį, tai bus per garsi muzika, tai jai pietų miegas, tai jai nakties miegas. Visi esam tipiški naminukai, net skauda kartais.

muah xx

Senose vėžėse

Sugryžom į senas vėžes. Išvežėm Elmirą į Deal'ą, salotų laukus, pas draugą. Atkentėjom 4 valandų kelionę ir gryžus apėmė jausmas, jog per tas 3 savaites nieko neįvyko. Nebuvo jokio svetimo žmogaus, jokios atsakomybės, jokios pažinties. Viskas po senovei. Beliko paskambint į nuovadą ir pasakyt jog mūsų saugot nebereikia. Viena, kas liūdina (labai negražu apie tai net galvot, bet.. ) Elmira mums kainavo. Neskaičiuojam maisto, vandens, šampūnų, šilumos ar laiko skirto jai ir dėl jos, o tik benziną, saskaitos papildymus, bilietus autobusui ir cigaretes - iš mūsų visų taupyklių pasišalino ***  svarų.  Tai reiškia, jog kelionės į Švediją, kurios laukiau kone pusmetį, ir kur reikėtų keliaut jau šio mėnesio pabaigoj, teks atsisakyti, mat kaip tyčia tuo pat metu reikia draust auromobilį ir mokėt už šildymą ir elektrą. Kažkur giliai viduje visada galvojau, jog būtinai nutiks kasnors tokio, kad tik ten nenuvažiuotume, bet bent pastaruosius porą  mėnesių atsisakiau visiškai visko, kad tik pakankamai turėt kelionei. Nei juoktis nei verkt, tiesiog taip yra..

muah xx

Anglijos oras

Pastarąją savaitę oras lepino. Išjungėm šildymą!!! Aš kepti saulėje nebemėgstu, bet be galo džiaugiausi žydru dangumi.

namai - ne namai

Turėti namuose lyg iš dangaus nukritusį žmogų, man asmeniškai yra tikrų tikriausias įššūkis. Kai nutari padėt įsikurt pažystamui, giminaičiui ar draugui, bent turi laiko moraliai pasiruošti pats, ir paruošti namus. Jei turėčiau laisvą kambarį žinau, jog pašalinis žmogus man gal ir neužkliūtų, bet Elmira - žmogus iš niekur, neplanuotas, nepažystamas, nelauktas, nesitikėtas. Iš vienos pusės įdomu užmegzt naują pažintį, nebepriekabiaut prie vaikino, moteriškai pasiplepėt, ir pasijaust dieviška, nes kažkas tokioj absurdo situacijoj manim labai pasitiki ir klauso, bei klausia. Aš už ją kalbu telefonu su ne rusakalbiais, su ja einu tvarkytis dokumentų, jai padedu gaut, kad ir menką, bet darbą, kuris užtikrins, kad galima atsidaryti banko sąskaitą, bei jaučiu įsipareigojimą policijai, nors kažin ar turėčiau. Iš kitos, neigiamos pusės, man kliūva, jog svetainė nebėra mūsų svetainė, bet taipogi nėra ir jos miegamasis. Tiek jai trūksta privatumo, tiek mums laisvės sėdėti prie televizoriaus iki išnaktų. Be to, jai nesvarbu, jog George kalba telefonu, vaikas žiūri savo mikimauzus, ima garsiai juokauti ar pyktis iki ašarų su likusiais namie. Savaitę tuos pykimųsis tvėriau, bet jau imu bambėt jog išjungsiu internetą jei išgirsiu dar bent vieną barnį, mat tokie dalykai nejučia persiduoda ir man. Yra posakis, koks žmogus esi, tokius ir prie savęs trauki. Taip stipriai tuo tikiu, jog vis raminu save, jog ne aš Elmirą 'prisitraukiau', jog ją man įpiršo kažkuris iš šių. Aš nieko rodos prieš ją neturiu, bet nustebino tai, jog naujam darbui reikėjo juodų kelnių, maikutės, o ji nieko tokio neturėjo. Važiavo dirbt i laukus, fermas, o lagamine atsivežė kaip pati rodė mini sijonėlių, trumpų suknelių, trumpiausių šortukų, ryškių trumpų maikučių, nėriniuotų apatinių, segamų kojinių, bet visiškai nieko darbui kieme. Pasak policijos, kurie periodiškai skambinėja klausti kaip Elmira, kur, ką ir su kuo daro, moteris ją vežė i namus, kurie miestelyje žinomi kaip viešnamis, nors Elmira prisiekinėja to nei žinojusi, nei tikėjusi. Su ja galbūt sutinku, ne kiekviena ryžtųsi palikti keturmetį vaiką bei sugyventinį namie ir važiuot ieškot laimės dirbant viešnamy su vizija, jog visai netrukus ten pat galės susivežti ir likusią šeimą.
Jos pasakojimai apie vyrus kurie jai patinka kartais mane šokiruoja, mat visi jie vietinės reikšmės chuliganėliai, visos jos nupasakotos draugės ir nedraugės kažkodėl vadinamos 'šalavom', visi kadanors jai nutikę įvykiai vėl gi nėra Dievo dovanos, nors, gal.. Vakar po n-tojo pasakojimo apie 'tusofkes' leptelėjau, jog kadangi gyveno tokį gyvenimą, užtat ir prisišaukė moterėlę kuriai matyt reikėjo būtent tokios kaip ji, bet dievulis pagailėjo ir davė naują šansą.
Neturiu teisės jos burnot ar teist, mat jaunystėje kažin ar kitų akimis stebint kuo skyriausi nuo Elmiros, bet, po to kai išėjau iš namų, ir nebereikėjo bendraut su tais, su kuo privalėjau prie tėvų, viskas tarsi savaime susitvarkė. Tikiuos susitvarkys ir jai. Beje, kažkoks jų bendras draugas dirba ne per toliausiai laukuose, ir tiek jis, tiek ji labai nori gyventi ir dirbti kartu, kas man ne labai arti širdies (panašiu būdu praradau 2 geriausius savo draugus vyrus, apie kuriuos parašysiu kadanors vėliau). Jai darbą laukuose siūlo ir buvusi klasiokė, bet užkibo už noro važiuot pas 'Aksiutą', nes arčiau manęs, bei tas draugas galimai pirmom savaitėm bent paskolins pinigų. Pasielgsiu protingiau pasilaikydama visas užklydusias galvon versijas sau, nors jas Elmirai jau išsakiau, bet tik sukėliau juoką. Kasdien atakuoju fermerius emeilais, paverčiau Elmirą su Aksiuta giminėm, prigiriu kokia ji nerūkanti (tuoj pripratins ir mane rūkyt), negerianti, ir kaip tikra Baltijos šalių atstovė, nebijanti juodo darbo. Kartais nenoriu, kad ji išvyktų, bet kartais negaliu sulaukt, kada gi ji pagaliau išvyks.

muah xx