Žolė žalesnė

Video tells such a good story..

Man niekada nerašydavo gerų pažymių už interpretacijas.
Bet, vimdo, jog santykiuose suauga tik moteris..
muah xx

Radybos

Gryžus namo po savaitgalio svečiuose, radau ranka rašytą raštelį:
"- 6am 5km run
- 10am farm
- 4pm cardio
- 7pm dog walk
this month no facebook, no take aways, no alcohol, no cigs, no chocolate, no giving up.
see u at 6am.
Ronnie. "

Nusviro rankos dėl bėgimo, fermos ir facebook.
Nesu bėgus daugiau 400m nuo mokyklos baigimo, ir, kad bėgimas yra mano silpnoji vieta, R. aiškiai išdėsčiau.
Kad bijau arklių, (ir visų kitų didelių gyvių) ir niekada prie jų neinu arčiau, nei leidžia aptvarai - irgi sakiau.
Kad facebook'e pralindžiu mažiausiai 2 valandas kasdien, irgi pasiguodžiau.
Kad mėgstu sustoti, nes atsibosta, arba sugalvoju, jog ne man - pripažinau kaip ydą.
Kad nerūkau, negeriu, nevalgau junk, jis greičiausia nenugirdo.
Niekada neturėjau asmeninio trenerio (tas, kažkada lankant kultūrizmą, nesiskaito). Tiesa, kreipiaus į jį išmokti disciplinos, susikoncentravimo ties vienu objektu, emocijų valdymo, bei rimties stresinėse situacijose viešumoje (čia, bijau galiu aplenkti jį patį). Jei tai pagelbės tirpdant 10kg per artimiausius 4 mėnesius, tik pridės taškų savimeilei.

Visą savaitgalį kirbėjo mintis, kad jis pradės būtent nuo tų dalykų, kurių nemėgstu arba mėgstu labiausiai.
Bring it on!

Muah xx

Kaimynas

Man patinka stiprūs žmonės. Ne išore, nors tvirtas sudėjimas niekam nepakenkė, bet vidumi. Kai priėjęs, ir bendraudamas jauti jų vidinę galią.
Vieni žmonės turi talentą, kiti turi šarvus. Gyvenime tokius sutikau tris.
Ilgai svarsčiau, jog galėčiau mados reikalą sportuoti, paversti rezultatu.
Nuo tada kai pradėjau atlikinėti 5 Tibeto pratimus, pasireguliavau mitybą, mano hipotirozės rezultatai po bandymo sumažinti vaistų dozę, yra normos ribose, ko pasekoje, tikėtina, kad sportas ir maistas gali tapti mano vaistas.
Turiu kaimyną, buvusį bokso čempioną, dabar - trenerį.
Porą savaičių kūriau monologus ir dialogus galvoje, kol išdrysau pabelsti į jo duris.
R.D. sunku suprasti dėl akcento ir tingios kalbos.
Jis paprašė įvardinti 5 psichologines silpnybes. Bent 3 baimes. Papasakoti apie savo nusivylimą. Apie reakciją į kritiką ir apibūdinti laimės pojūtį. Pasidomėjo kaltės jausmu ir siekiu atsikratyti ydų. Ko nemėgstu, kas erzina, kas skaudina, kaip įskaudina ir kaip kovoju.
Pati esu tokių dalykų klausus žmonių, bet absoliučiai visi atmetė mano klausimus motyvuodami nebūtais dalykais.
Bandžiau 8 kartus. Po visų jis tepakartojo 'dar kartą'.
Kankinausi 2 valandas, o jis ramiai glostė savo auksaspalvius retriverius.
Kai man pačiai atsibodo dėlioti viską paviršutiniškai, tapo šlykštu sėdėti it nusidėjėlei prieš pusamžį patenkintą buką senį ir kartu su žodžiais tarsi plėšti nuo savęs odą.
Tada jo žmona atnešė arbatos. Jam. Supratau tai kaip pabaigą. Jis pradėjo pasakot, kokie nuostabūs jo šunys, kaip jis kasdien juos veža į golfo laukus, kaip sėkmingai jo treniruojamas C. E. Jr skina laurus varžybose. Kaip neklauso sūnus nesekdamas jo pėdom. Ir kokia nuostabi jo gražioji žmona. Ją, tiesa, per 2 metus pamačiau pirmą kart.
Suskubau namo, nes staiga prireikė pasirūpinti dukra.
Išėjau nežinodama žais jis su manim ar ne. Jaučiau nusivylimą, ir galvojau įkalbėsianti G. parduoti namus, kad nematyt kaimyno, niekam nesu sakius apie save tiek daug, ir to, apie ką žmonės paprastai nešneka, nebent psichologams konsultacijose arba girtiems savo draugams.
Turėjau viziją, ateinu - gražiai paprašau pagalbos - pasakau ko tikiuos - pasiūlau sumą - sulaukiu teigiamo arba neigiamo atsakymo - padėkoju ir išeinu.
R.D. vyriškai išlaukęs 3 dienas atėjo paspausti man rankos, - 'pradėsim nuo galvos'.
Nuo pirmadienio.

Muah xx

Antidepresantai

Namie vėl per daug tylos.
Sėdima atskiruose kambariuose.

Katik peržiūrėjau 2 dalis savo nuostabiausio antidepresanto - Bridget Jones Diary.
Trečią dalį skaitau, bet kadangi šiuo metu atverstos 5 knygos vienu metu, įtariu, sulauksiu filmo.
Kažkada, labai garsiai juokdavaus iš jos naivumo ir situacijų, šykart suklusau.
Mums metų tiekpat. Ir figūros supanašėjo. Ir dialogai supaprastėjo. Ir naivumas išryškėjo. Ir norų padaugėjo.
Vidinis balsas, baimės, tam tikros situacijos atsirado ir pas mane. Ir nervingumas. Ir problemų ieškojimas, bei nepasitikėjimas vyrais. Vyrai, esami ir iliuziniai yra nebe paaugliškais veidais. Tie kurie įdomūs, netgi labai panašaus stiliaus ir charakterio.
O dar vos prieš porą dienų norėjau sparnų..
Tiek to. Graži aš ir be jų.

Muah xx

2014!

23:59 išėjus lauk iššauti šampano prapliupo lyti. Įsisiautėjo vėjas ir pylė kaip iš kibiro porą valandų. Taip atėjo Naujieji.
Šiandien, kai visos šventės pasibaigė, pagalvojau, jog norėčiau užbaigti ir blogą. Arba rašyti kitaip.
Praėję metai buvo išbandymų metai. Vedlys, matydamas, kad yru savo sultyse, ėmė mane gelbėti laužydamas viską aplink. Dar niekada vienu metu nelūžo/negędo tiek daug daiktų ir dalykų. Aš ėjau į jo buveinę dėkoti, apgalvoti, aukoti ir spėlioti, o jis man siuntė žmones, kurie dalinosi savo lūžiais, bei tiesė rankas it gelbėjimo ratus.
Atsisakiau 4-ių darbo pasiūlymų, išvaikščiojau 10kg, nustojau reaguoti į dviejų įtaką darančių asmenų nuomonę.
Ir atradau labai daug. Pasekmėm dalintis dar nenoriu, bet viskas į gera. Labai gera.
Tiesa, visa tai susisuko per 3 pastaruosius mėnesius.
Į Naujus atsinešu naujus ratus, naują galvą, tęstinumą kaitos, sumažintą vaistų dozę, juoko raukšles, ir kelias neperskaitytas knygas.
Horoskopas pranašauja nuostabius, kūrybingus, veiklius ir meilės kupinus metus. Pagaliau!
Norėčiau šiemet:

• vėl gerti daug vandens
• prisiimti atsakomybę tik už savo gyvenimą
•  susipažinti iš naujo ir naujai
• gražinti skolas

Su Naujais Metais!

muah xx

Trauka

Pirmą kart pastebėjau jį vesdama dukrą į darželį. Iš toli. Lydėjo vaiką į mokyklą.
Tam tikras atstumas leido vaizduotei nusipiešti jo veido bruožus, susigalvoti jo charakterio savybes, bei įsivaizduoti balso tembrą ir toną.
Aš dievinu aukštus, grakščius vyrus, tvirtą laikyseną, tvarkingą ir formalią aprangą, išraiškingus veidus, kuriuose pastebimas pasitikėjimas savimi. Iš toli, jis atrodė toks.
Norėčiau suklysti, bet, kaip aš jį apžiūrinėju iš toli, taip jis mane - iš arti, ir dar kažkodėl praeidamas tarsi žengteli arčiau, ko aš apsimetu, jog nepastebiu ir kalbinu dukrą žiūrėdama jai po kojomis.
Dėl to artaus prasilenkimo plačioje gatvėje, iš namų pradėjau išeidinėti 15 minučių vėliau, kad neduok die, kokį rytą neatsitrenktumėm vienas į kitą ir, kad nereikėtų pakelti akių atsiprašinėjant. Nenoriu sunaikint vaizduotės paveikslo..
Šiandien vedžiau dukrą iš priešmokyklinio darželio, kai tolumoj pamačiau jį, nešinu vaikišku šalmu. Paaugę plaukai, pamaniau.
Jei Eiprilė nebraidytų lapų krūvose, žingsniuotume daug greičiau, bet dėl šio jos (ir mano) pomėgio, mums teko prasilenkti, vėl. Jei Eiprilė nebūtų manęs truktelėjusi į šoną, mat reikėjo užminti kylantį lapelį, būtume susimušę alkūnėmis.
Sausį, mes vesim vaikus į tą pačią įstaigą, būtinai nurodytu laiku, tad vėluot nebegalėsiu.
Įsivaizduoju, kaip jis atrodo mokyklos kieme tarp visų susigūžusių cypčiojančių mamų ir pasimetusių raudonskruosčių tėvukų, laukiančių išleidžiamų vaikų.. Ačiū kūrėjui, kieme kartu nestovėsim..

.....................................................................................................

Pirmą kart pastebėjau jį vaikštinėdama prie bažnyčios. Iš toli. Brazdeno gitara grupelei dainuojančių merginų.
Tam tikras atstumas leido vaizduotei nusipiešti jo veido bruožus, susigalvoti jo charakterio savybes, bei įsivaizduoti balso tembrą ir toną.
Aš dievinau už save aukštesnius, grakščius vaikinus, tvirtą laikyseną, neformalią ir laisvą aprangą, išraiškingus veidus kuriuose pastebimas skausmas ir nepasitikėjimas savimi. Iš toli, jis atrodė toks.
Nenorėčiau suklysti, bet, kaip aš jį apžiūrinėjau iš toli, o kiek vėliau ir iš arti, jis į mane nepažvelgė, nes visa savo esybe atrodė atsidavęs kitai. 
Neilgai trukus mes susitikome vienos iš merginų vakarėlyje. Ta kita, jo dievinama,  akivaizdžiai jo vengė ir atstūminėjo, nors iš kalbų buvo aišku, jog jie draugauja jau ne vienerius metus, bet vis be atsako jam.
Tą vakarą mes užbaigėm kalbėdami iki ryto, paaugliškai mirksėdami ir slapta besibučiuodami.
Kelis mėnesius skraidžiau. Laukiau. Mėgavaus. Bijojau. Netgi dainavau tas dainas apie meilę, žinoma niekam negirdint.
Prie jo jaučiausi pakylėta. Ranka idealiai tiko jo tvirtame delne. Balsas skambėjo pasakiškai. Glėbys rodės išsiilgęs ir įtraukiantis. Žvilgsnis veriantis. Kelionės po miestą ar už jo idealios. Klausimai dominantys. Atsakymai aiškūs. Buvimas kartu - gyvas. Tyla - tobula. Man skirta muzika ir dainos - nepamirštamos. Laikas - neįkainuojamas. Nežinomybė - viliojanti.
Iki kol jo kaimynas leptelėjo, jog jo mama aplinkiniams šneka, kad sūnus kažką įsimylėjęs ir nebevaikšto ant žemės.
Ir, iki kol susitikus su jo ex išgirdau, kaip ji jo pasigedusi ir pagaliau nusprendusi, jog jai jo reikia labai labai.
Atsigavau iš ekstazės. Išsiskyrėm gražiai pokalbio metu, patys nežinodami gerai darom ar ne, apsimesdami, jog nė lašo neskauda. Atsiradę principai pasirodė viršesni. Ačiū kūrėjui, kad susitikom.

Muah xx

Renkantis vyrus

Atvykus į Angliją aš buvau tuščia ir be ambicijų. Palikau save Vedliui, galvojau, jis mane į vienuolyną atves - tada labai norėjau, arba paleis su vėju..
Aš nemėgstu pasimetusių žmonių. Tų, pastoviai ties kryžkele. Mat jie įpratę savęs negirdėti ir laukti, kol kažkas juos pastūmės į vieną, ar kitą pusę. Didžioji dalis mano gyvenime sutiktų žmonių tarsi stovėjo ir laukė kol aš ar kas kitas juos pastumtų, apeitų, nusivestų. Savo ruožtu, aš pati, daug laiko praleidau kryžkelėje..

Kiek save pamenu, visada jaučiau trauką moksliukams, o vėliau ir visiems pasimetėliams, vietos nerandantiems, depresuotiems, nors pastarieji kiek gąsdino, bet visada atrodė kažką turintys. Su "geek'ais" būdavo labai paprasta, mat jie atrodė patenkinti galėdami pasakoti visas kvantines teorijas, kurių aš niekada nesupratau ir tiek jau tos, bet prie jų visada atrodė, jog jie stabdo mano blaškymąsi.  Jie kalbėjo aiškiai ir tikslingai, bei visada buvo tikėtina, jog tokie susikurs ateitį apie kurią visos pagyvenusios ir pavargusios moterėlės rauda prisimindamos, "kažkada draugavau su tokiu ir tokiu, bet buvo nuobodu, o dabar jis va toks ir toks, jo žmona baisi kaip mano gyvenimas, bet va, su kailiniais, o aš štai su šituo <...>". Po to visada seka gausa patarimų, ypač jaunąjai kartai, kokio vyro ieškoti. Dažniausiai siūlo turtingus, nes kailinių matavimasis yra labai svarbus reiškinys gyvenime.
Man moterys niekada patarimų apie vyrus negailėjo, todėl likau neskaičius skilčių, 'ko reikia vyrams iš moterų', žurnaluose.
Iš tos galybės patarėjų išsiskyrė vienos - pirmenybė vyrui su išsilavinimu. Kiek teko stebėti jos pačios pasirodymus, jos vyras su ja elgėsi it su deive. Ji turėjo galimybę puikti, nurodyti, pamoralizuoti, pagirti, pasididžiuoti ir kartu kažko siekti. Ji šeimoje buvo vedlys, ir rodės jai sekėsi. Jos sesuo lygiai taippat išmoko būti vedliu, tiesa su vyru be aukštojo, bet svarbu, labai turtingu, ir jos galėjo laisvai konkuruoti tarpusavyje kailinių gausa bei kokybe. O štai trečioji sesuo gyvenusi nei su turtingu nei su išsilavinusiu, ilgainiui patapo pavargusia moteriške apgailestaujančia, kad taip principingai kažkada prieš tą spuoguotą pasimetėlį užrietė nosį, ir pasirinko mandresnį.
Bandau prisiminti patarimus savo mamos.. 'Svarbu, kad būtum laiminga'.
Manau, jog išbandžiau visokio tipo ir kategorijų pretendentus į pasiglebėsčiavimus, pasirodymus viešumoje susikibus už rankų, pasėdėjimus kavinėse, bei pasvajojimus. Kada ateina pretendentai į gyvenimą? Kai nebeieškai? Ar kai pamatai, jog paieškos beveisės dėl gimusių vaikų, atsiradusių naujų kompleksų, bei neįgyvendintų tikslų? Kai sensti? Kai supranti, jog be reikalo vis dar dairais aplink, nes visi pažiūrintys atgal yra krentančiais dantimis, kamuoliniais pilvais, ar sužalotom širdim dar nuo paauglystės laikų?.. Ar jie yra tie, su kuriais žengi link altoriaus?

Mes brendam per vadinamąją 7 metų santykių krizę, jau beveik metus. Ilgokai tylėjom. Svetimėjom. Kol vieną dieną tariau, jog dar kiek ir nustosim sveikintis. Patariau jam įsimylėti, ir ėmiau dairytis į šonus pati. Tokiu susvetimėjimo metu nebesvarbi pagarba vienas kitam, atsiranda net mažiausių dėmelių, kurios ima erzinti. Nebeįdomu ir tai, kad jis vaiko tėvas, moksliukas, savo išvedžiojimais apie fiziką ir schemų braižymu, savo atsidavimu darbui ir anglišku mandagumu, nublankinęs kelis besisukiojančius didvyrius lenkus bei lietuvius.
Mes pamatėm, kad nebeturim bendrų interesų. Manęs nebežavi jo atradimai ir pasiekimai darbe. Nebekritikuoju jo brangiausių iki gyvo kaulo įkyrėjusių kolonkių, ir nebenoriu gyvent šiuose namuose, kurių jis nesiruošia remontuoti. Reikia reikalauti kelių minučių dėmesio dukrai. Jam negerai, jog nenoriu bėgioti, kaip kad jo naujai atrasta mūza. Dar negerai, jog niekaip nepamėgstu indiško kario, ir negalim kartu suktis virtuvėj jį ruošiant, mat man jis smirdi. Jis nesupranta kuo man blogas viskio kvapas, kai jo skonis ir pojūtis jo išgėrus, jam labai priimtinas ir malonus. Ir kaipgi aš nenoriu vakarėlių namuose su dj, kai visa aparatūra kone prašosi sujungimo. Ir tik dabar suprato, jog mums patinka skirtinga muzika.
Labiau patyrę reziumuotų, jog mes šlifuojamės kampus, kam anksčiau neturėjom laiko ir noro, nes abu buvom be galo tolerantiški vienas kitam.
Daviau jam ir sau porą mėnesių apsisprendimams ir vidiniams pasikeitimams, kad pamatytumėm ar mums vienas kito dar reikia. Ir abu stengiamės, kol pavargsim.

Vieną rytą Vedlys paklausė, ką daryčiau žinodama, jog turiu vos kelias dienas šiame kūne, mat nepadariau nieko, ko jis iš manęs tikėjosi. O ko tikėjosi, nesakė.
Žinau, kad vieną dieną verkčiau ir rašyčiau į lapus viską, ką noriu, kad dukra žinotų apie mane ir iš manęs. Visus mamos patarimus, pamokymus, nuogastąvimus su pastoviu skatinimu save mylėti ir pagirti. Už viską. Už gražias akis, padeklamuotą eilėraštį, pastebėjimus, pojūčius ir supratimus. Kad nesileistų stabdoma, ir nesustotų kryžkelėje iš baimės, o eitų būtent ten kur nori ir jaučia, kad bus geriau. Kad mokytųsi ir gerbtų žmones, bei jų nuomones, bet nebūtinai jiems paklustų, nes jų kelias - ne jos. Ir paprašyčiau, kad kažkas jai tai paskaitytų ar duotų pasiskaityti paaugus.
Dar žinau, jog savo santaupas nusineščiau į Hilton, ir leisčiau sau bent dieną praleisti geriausiame kambaryje žiūrint į jūrą, pusryčiaučiau bare po krištoliniais sietynais.
Likusį laiką praleisčiau vaikšiodama iš teatrų į muziejus, ir sielai pakilus iki begalybės padėkočiau visiems mylėtiems ir mylimiems už visas akimirkas kartu.
Galų gale tikėčiaus, jog Vedlys pajuokavo ir aš sau toliau galėčiau kelti vidines audras, mat kartais jos ir sudaro visą gyvenimą. 

Muah xx