Sunday, 4 May 2014

Apie Mamą

Žinau, kad mama niekada neskaitė ir neskaitys mano blogo. Ir ačiū Dievui, nes bandytų taktiškai pastebėti, kokios slogios, neapgalvotos ir išbarstytos mano mintys. Todėl galiu drąsiai, tokia gražia proga aprašyti ją pačią.
Ji garsiai svajojo, kad užaugusi būčiau išsilavinusi, galbūt gydytoja, gročiau fortepijonu, padėčiau žmonėms, gyvenčiau didmiesty ir turėčiau protingą vyrą, bei vieną vaiką.
Aš visada ją jaučiau šalia. Mes visur buvome kartu. Ji niekada manęs neatstūmė kai sėdausi ant kelių apkabinti, net paaugusios. Gavau labai daug dėmesio ir be galo mėgau viską, ką darė ji.
Kadangi dirbo rajono architekte, mėgstamiausi mano žaislai buvo ne lėlytės ar pirmieji pliušiniai kiškiai, o plunksnakočiai, tušas ir įvairios liniuotės. Smagiausia atrakcija - galimybė po pamokų ateiti į darbo kabinetą, sėdėti jos kėdėje, atidarinėti stalčius, apžiūrėti savaržėles, popierius, pieštukus ir trintukus, bei projektus, klausytis tyliai veikiančio radijo ir laukti, kada nusives į bufetą, bei galėsiu išsirinkti želė. Bet buvo ir nesmagumų - negalėjimas pažiūrėt kokie pieštukai ir tušinukai kolegos stalčiuje, bei brėžinių kopijavimas savivaldybės rūsyje, kur stovėjo didžiulis kopijavimo aparatas 'Era'. Tam rūsy iš baimės sunkiai kvėpuodavau - atviros durys į tamsą, bei tyla, priviliodavo galvon įvairiausių minčių ir vaizdų iš paslapčia pamatytų tuometinių siaubo filmų.
Ji niekada ant manęs nerėkė, neparodė, kad galia yra jos, bei nestabdė mano saviraiškos.  Galėjau ir lankiau įvairius būrelius, ir visur patiko.
Niekada nemačiau jos girtos. Ir geriančios, nors būdavo popiečių su damutėmis prie saldainiais, kava ir vyšnių/kavos likeriu papuošto stalelio. Net per šventes/progas ji negėrė (gal tik prie manęs) ir už tai ją be galo gerbiu.
Labai dažnai girdėjau tėvą priekaištaujant mamai dėl netinkamo auklėjimo, mat jis siūlė diržu, o ji - žodžiu, dėmesiu ir pavyzdžiu.
Ji mane auklėjo tyliai, arba neauklėjo visai.
Kalbėjo, kad viešumoje reikia elgtis padoriai, kultūringai ir, pamačius, kad namie reikalai einasi nekaip, veždavo į parodas, muziejus, kavines Šiauliuose ar Vilniuje. Pamenu, kaip ilgai aikčiojusi ir verkšlenusi, visgi išmokau valgyti peiliu ir šakute ne kur kitur, o vieninteliam miestelio restorane, nes namuose mokyti mamai trūko kantrybė - žinojo, viešumoje jai gėdos nedarysiu.

Labiausia svaigino mamos kosmetikos kampelis ir rūbai. Viską jai nematant išsitraukdavau ir apžiūrėdavau kone kasdien. Juosdavausi diržus, matavausi švarkus. Čiupinėjau man įdomiausius karolius, grandinėles, klipsus ir auskarus, visą kosmetiką, kvepalus, purškiklius, prausiklius, kremus ir nagų lakus.

Ir raudonavo mama dėl manęs ne kartą. Tada, kai buvo iškviesta į mokyklą pasiimti savo lakų. (Raudonai, antrą kart nusilakavau prieš porą mėnesių).
Tada, kai į duris paskambino muzikos mokyklos direktorius su specialybės mokytoja, ir pasakė, kad jau pusmetį neateinu į pamokas, nors pasak tėvų, į muzikos mokyklą išeidavau, ir pareidavau labai laiku. Jie drauge gražiai prašė mamos paimti diržą ir priversti mane mokytis, nes toks talentas (tiksliau klausa) yra retas, ir jie sutinka mane palikti antrais metais (?!), kad tik mokyčiaus. (Ji nieko nedarė, tik tyliai liūdėjo, mat, kad gročiau, svajojo nuo pat mano gimimo).
Tada, kai ėjo į mokyklą dėl nuolat dingstančios striukės pakalbėti su mokyklos direktorium, ir pastarasis ją tikino, jog ta sriukė ne mokyklai/ne šiam miesteliui, nes ją tikrai kasnors pavogs (gavom leidimą ją kabinti klasėje už spintos)
Kai vieną tetą mažybiškai pavadinau taip, kaip ji su tėvu ją vadindavo namuose niekam neįtariant (tikrai nežinojau, kad tai ne vardas)
Kai parsinešiau sulaužytą penalą (ok, pieštukinę), kokio klasėje dar neturėjo niekas, nes suolo draugė pamatė, kad jame yra mokytojos raudonas tušinis, bei skubėjo jai tai parodyti penalą grubiai atidarydama (ilgesnio moralo apie gėdą nesu girdėjus, ne dėl penalo žinoma)
Kai mėnesį nerodžius pažymių knygelės dėl pastabų už kalbėjimą per pamoką, bei neparuoštus namų darbus, vėliau ir pastabėlę už parašų nebuvimą, iškvietė į mokyklą, mat pasirašiau pati.
Tada, kai med. sesuo ligoninės priimamąjam plėšė nuo kojos pleistrą ir iš žaizdos traukdama vatą šūktelėjo, 'o Dieve, čia jau pūva', be išoperuotų žaislų, gydytoja buvau ir pati sau.

Ji mane išmokė pagarbos žmonėms, tolerancijos, kultūros ir poreikio menams. Tarsi genetiškai paveldėjau gebėjimą siūti, puošti, pastebėti kas gražu ir estetiška bei reikalui esant - iškalbą. Bet jos talento dailei, orentuotavimosi erdvėje, tiksliųjų mokslų išmanymo, bei užsispyrimo siekti ir būtinai pasiekti ko nori, matau, neturėjau, nors tėvas sako atvirkčiai, nutylėdamas apie tiksliuosius mokslus.
Anksčiau buvo sakoma, kad buhalterių ir menininkių vaikai yra geriausi pagal galimybių ir talentų skalę. Todėl mamos šiandien paklausiau, kodėl ji pasirinko suvirintoją iš gamyklos, vietoj inžinieriaus, jos maldavusio nemesti ilgos ir gražios draugystės..

Tėvai ėmė skirtis man būnant 13kos. Porą metų gyvenau pas krikštatėvį, kad skyrybos nepaliktų randų. Buvo 15ka, kai susipykau su mama pasakiusi, kad tikrai niekur su ja nevažiuosiu, praėjus vos porai mėnesių nuo mokslo metų pradžios naujoje mokykloje. Įpykusi leptelėjo, jog jai labai gaila, kad laukiantis nesuveikė vaistai persileidimui sukelti ir aš gimdama sugadinau jos gyvenimą. Tada aš, atidarius duris, paprašiau jos išeiti..
Po to nusprendžiau niekada neturėti vaikų ir mokytis psichologijos arba socialinio darbo. Nemačiau jos apie 8 metus ir visus juos klaidžiojau tarp pykčio ir gailesčio. Per tą laiką mamą išgedėjau. Per tą laiką perėjau visą įmanomą savo vidinį chaosą. Per tą laiką su manim didvyriškai kovojo kita tėvo moteris, dabar antra tėvo žmona.

Dabar turiu dvi mamas. Abi be galo skirtingos, su manim buvusios skirtingais augimo etapais. Abi iškentusios panašius mano išbandymus joms. Užtai vertinu abi. Abiejų žodžiai iki šiol vienodai skaudina ir guodžia. Kadangi realiai esu vienturtė ir nemoku dalintis, noriu visų pasaulio mamų tik sau. Bet dviejų - labiausiai. 

Ačiū Mamoms!

Muah xx 


Wednesday, 16 April 2014

Avelės

http://www.nationalsheep.org.uk/know-your-sheep.php

Kažkada Velse, vienos bažnyčios iškaboje perskaičius 'avelės, sekite savo piemenį', nelaužiau galvos kame kas, o paklausiau šalia ėjusio ar Velse aplamai piemenų yra, mat bandos avių šienaujančių pakrantę be priežiūros, kėlė nuostabą.
Man daug kas gyvenime kelia nuostabą, ypač žmonės. Jų žinios ir spragos. Jų tikslai ir rezultatai. Jų galimybės ir savivertė.
Keisčiausia, kad būdami tokie skirtingi, mes nūnai ieškome kituose bent mažiausio kabliuko, kuris tiktų mūsų laikikliui ir sukibę tos pačios minties ar panašaus požiūrio, tampame draugais. O gal avelėmis? Tarkim ilgavilnėmis. Puolam nagus lakuot tos pačios spalvos laku, geriam tokį pat viskį, pamėgstam tą patį prekės ženklą, nemėgstam to paties politiko, nors prieš tai gal net būtume už jį balsavę.
Norėčiau šiandien pasijuokt iš savęs.
Aš tikiu Dievu, savim ir mada. Man visada atrodė, kad mada visose srityse, su visom savo kryptim ir atšakom - didžiausia perspektyva, asmuo turintis talentą kurti daug ir viską - genijus, o laiku ir vietoje atsiradusi reklama - tarsi piemuo avelėms.. Todėl aš labai myliu kuriančius madą, verslus, darbo vietas, sąlygas, įstatymus, programas, eiles ir namus. (mėgstamiausia kompanija, kuri geriausiai ir laiku pristato niekuo neįpatingą produktą, bet visada labai kūrybingai ir madingai - LYNX)
Kokia šiandien mada?
Kone visi yra stilistai, fotografai, finansininkai, DJ, modeliai, visažistai, siuvėjai, teisėjai, blog'eriai, virėjai, direktoriai, kalbėtojai, žinovai, psichologai, verslininkai. Dar aktoriai, dainininkai, šokėjai ir astrologai. Dar kritikai bei dietologai.
Madinga yra būti kukliu ir nuolankiu. Veržliu ir siekiančiu. Kritikuojančiu ir neva žinančiu daugiau. Pamokančiu ir pasidalinančiu pastebėjimais. Atrodyti nepažeidžiamu ir bejausmiu, arba būti auka, ir palūžusiu. Dar sveikiau valgom, savo neišgirstą gyvenimo prasmę tatuiruojamės ant kūnų, o visus skaudulius, išgalvotus ar įkalbėtus paverčiam randais ant kūno, arba išprakaituojame ant bėgimo takelio. Dar tiesa madinga būti priklausomu. Nuo kvaišalų, nuo jausmų, nuo tėvų ar gerų dėdžių, nuo svorio, nuo pyragaičių, nuo oro, nuo pinigų.
Rodos, niekada pasaulyje nebuvo tokios atsvaros kokia yra dabar. Kiekvienam žmogaus poreikiui yra po gelbėtoją. Susirgus gripu yra ir gydytojas, ir psichologas, ir burtininkas, ir farmacininkas, ir draudimo agentas, ir mokytojas, ir guru, ir virėjas, ir muzikantas, ir mezgėjas, ir internetas. Ir visi jie gali padėti.
Rodos, niekada pasaulyje nebuvo tiek chaoso, kiek yra dabar. Kuo daugiau nesvarbu ką žinančių žmonių, tuo didesnis nepasitenkinimas. Kuo daugiau pamokslų, tuo daugiau neišmanėlių puolimo.
Einu, pavaikščiosiu pakrante.

Muah xx




Friday, 7 February 2014

Žolė žalesnė



Video tells such a good story..

Man niekada nerašydavo gerų pažymių už interpretacijas.
Bet, vimdo, jog santykiuose suauga tik moteris..
muah xx

Sunday, 2 February 2014

Radybos

Gryžus namo po savaitgalio svečiuose, radau ranka rašytą raštelį:
"- 6am 5km run
- 10am farm
- 4pm cardio
- 7pm dog walk
this month no facebook, no take aways, no alcohol, no cigs, no chocolate, no giving up.
see u at 6am.
Ronnie. "

Nusviro rankos dėl bėgimo, fermos ir facebook.
Nesu bėgus daugiau 400m nuo mokyklos baigimo, ir, kad bėgimas yra mano silpnoji vieta, R. aiškiai išdėsčiau.
Kad bijau arklių, (ir visų kitų didelių gyvių) ir niekada prie jų neinu arčiau, nei leidžia aptvarai - irgi sakiau.
Kad facebook'e pralindžiu mažiausiai 2 valandas kasdien, irgi pasiguodžiau.
Kad mėgstu sustoti, nes atsibosta, arba sugalvoju, jog ne man - pripažinau kaip ydą.
Kad nerūkau, negeriu, nevalgau junk, jis greičiausia nenugirdo.
Niekada neturėjau asmeninio trenerio (tas, kažkada lankant kultūrizmą, nesiskaito). Tiesa, kreipiaus į jį išmokti disciplinos, susikoncentravimo ties vienu objektu, emocijų valdymo, bei rimties stresinėse situacijose viešumoje (čia, bijau galiu aplenkti jį patį). Jei tai pagelbės tirpdant 10kg per artimiausius 4 mėnesius, tik pridės taškų savimeilei.

Visą savaitgalį kirbėjo mintis, kad jis pradės būtent nuo tų dalykų, kurių nemėgstu arba mėgstu labiausiai.
Bring it on!

Muah xx





Friday, 31 January 2014

Kaimynas

Man patinka stiprūs žmonės. Ne išore, nors tvirtas sudėjimas niekam nepakenkė, bet vidumi. Kai priėjęs, ir bendraudamas jauti jų vidinę galią.
Vieni žmonės turi talentą, kiti turi šarvus. Gyvenime tokius sutikau tris.
Ilgai svarsčiau, jog galėčiau mados reikalą sportuoti, paversti rezultatu.
Nuo tada kai pradėjau atlikinėti 5 Tibeto pratimus, pasireguliavau mitybą, mano hipotirozės rezultatai po bandymo sumažinti vaistų dozę, yra normos ribose, ko pasekoje, tikėtina, kad sportas ir maistas gali tapti mano vaistas.
Turiu kaimyną, buvusį bokso čempioną, dabar - trenerį.
Porą savaičių kūriau monologus ir dialogus galvoje, kol išdrysau pabelsti į jo duris.
R.D. sunku suprasti dėl akcento ir tingios kalbos.
Jis paprašė įvardinti 5 psichologines silpnybes. Bent 3 baimes. Papasakoti apie savo nusivylimą. Apie reakciją į kritiką ir apibūdinti laimės pojūtį. Pasidomėjo kaltės jausmu ir siekiu atsikratyti ydų. Ko nemėgstu, kas erzina, kas skaudina, kaip įskaudina ir kaip kovoju.
Pati esu tokių dalykų klausus žmonių, bet absoliučiai visi atmetė mano klausimus motyvuodami nebūtais dalykais.
Bandžiau 8 kartus. Po visų jis tepakartojo 'dar kartą'.
Kankinausi 2 valandas, o jis ramiai glostė savo auksaspalvius retriverius.
Kai man pačiai atsibodo dėlioti viską paviršutiniškai, tapo šlykštu sėdėti it nusidėjėlei prieš pusamžį patenkintą buką senį ir kartu su žodžiais tarsi plėšti nuo savęs odą.
Tada jo žmona atnešė arbatos. Jam. Supratau tai kaip pabaigą. Jis pradėjo pasakot, kokie nuostabūs jo šunys, kaip jis kasdien juos veža į golfo laukus, kaip sėkmingai jo treniruojamas C. E. Jr skina laurus varžybose. Kaip neklauso sūnus nesekdamas jo pėdom. Ir kokia nuostabi jo gražioji žmona. Ją, tiesa, per 2 metus pamačiau pirmą kart.
Suskubau namo, nes staiga prireikė pasirūpinti dukra.
Išėjau nežinodama žais jis su manim ar ne. Jaučiau nusivylimą, ir galvojau įkalbėsianti G. parduoti namus, kad nematyt kaimyno, niekam nesu sakius apie save tiek daug, ir to, apie ką žmonės paprastai nešneka, nebent psichologams konsultacijose arba girtiems savo draugams.
Turėjau viziją, ateinu - gražiai paprašau pagalbos - pasakau ko tikiuos - pasiūlau sumą - sulaukiu teigiamo arba neigiamo atsakymo - padėkoju ir išeinu.
R.D. vyriškai išlaukęs 3 dienas atėjo paspausti man rankos, - 'pradėsim nuo galvos'.
Nuo pirmadienio.

Muah xx




Thursday, 23 January 2014

Dėlionė

Užsirašiau kognityvinės terapijos kursui. Senokai. Jau baiginėjasi.
Ant naktinio stalelio guli 5 atverstos knygos: 'A Biography of Paulo Coelho', "Women who loves too much', 'The Feeling Good Handbook', Brown'o 'Meteoritas' ir 'Raidos Psichologija'. Lengviausiai skaitosi apie nelaimingas moteris ir visus jų nelaimėlius vyrus.
Nuo naujųjų pradžios kankina nemiga. Zombėju ir nebesuprantu, kokio dėmesio pritrūkau.
Vieną dieną pirmasis susižavėjimas Anglijoj, pranešė, jog darbo reikalais atvyksta į miestą, vos už 5 mylių, ir pasiūlė susitikti. Sutrikau žinoma, bet po gan nuoširdaus pasiplepėjimo nepatikėjau, jog 9 valandų kelionė yra darbas, o ne savaip suprasti reikalingumo signalai. Nėjau. Pasiūliau užsukt į svečius, mat jis ir G kažkada buvo geriausi draugai, bet atsisakė, 'I wanted you all for myself" pranešė, sudarydamas barikadą tolimesniam, gilesniam bendravimui.
Mano traukos objektas, po pažinties ėmė tarsi specialiai lysti į akis. Einu su vaiku į parką, ateina ir jis. Anksčiau niekada nemačiau, nors su vaiku jame trinuos jau porą metų. Rodos šneka tik tai, ką noriu girdėti. Netikiu, kad taip būna ir net labai labai norėdama, nežiūriu į akis. Vieną dieną prasilenkiant prie mokyklos sustojo, padavė kortelę su savo duomenimis ir įtaigiai  pasakė 'call me, today'.
Aš esu tų kvailų moterėlių išalkusių dėmesio, bet ne per greit, ir ne taip. Neskambinau. Ir ėmiau išeidinėti iš namų vėliau. Galvojau sutikusi nepasimetųsį vyrą. Dominuojantį. Tą, kuris moka viską pakreipti sau tinkama linkme. Tą, kuris moterį apakina. Nesu pasiruošus apakti, todėl ėmiau save įtikinėti, kad jis niekam tikęs. Nors, iš tiesų, labai malonu, kai nereikia vyro drąsinti bendraujant. Beveik visi sutikti vyrai laukė, kol bet kokį žingsnį žengčiau pirma, todėl jie liko palikti.
Tą rytą aš labai atsainiai su juo pasisveikinau, ir be susidomėjimo pažiūrėjau.
- 'Aurelija, looks like you trying to avoid me. You don't have to. I'm gay, and you are very very pretty' <...>, pasakė ir aš akimirksniu pajutau kaip traukia palei skrandį. Likau nesupratus, ko jis į mane taip veriančiai žiūri.. O sūnus.. Dar tiesa, pakvietė į drag šou miesto centre, kartu nueiti pažiūrėti, mat jo kažkuris geriausių draugų lipa ant scenos. Manau eisiu. Ir nuo šiol galėsiu jį be jokios gėdos ar kaltės apžiūrinėti.  
Prisiminiau dar rudenį prašiusi vedlio siūsti man tik gražius žmones, tik tuos, į kuriuos žiūrėdama aš norėsiu būti graži. Tik tuos, iš kurių lūpų skries gražūs žodžiai. Tik tuos, kurie telpa į frazę 'grožis papildo grožį'. Nebuvo svarbu, ar tai sielos, veido ar rūbo grožis. Vedlys, rodos, išgirdo.
Įdomu, kurią knygą pirmą pabaigsiu.

Muah xx



Friday, 17 January 2014

Dar vienas G.

   Kaskart su juo prasilenkiant jaučiuos lyg tiksinti bomba. Net jei jis tėra susikurta iliuzija realaus vyro pavidale, aš susigėstu savo noro juo grožėtis. O juk grožiuos viskuo - garsais, moterimis, rūbais, dangum, pasakom, kitais vyrais, bet JIS - tabu. Vis neatrandu kodėl. Nes prieina per arti? Nes jaučiu, kaip žiūrėdamas tarsi išrakinėja po kaulelį? Ar todėl, kad jis man pačiai per gražus ir sąmoningai vengiu bet kokio kontakto, nes paprasčiau tarp paprastų? Visa jo pozyva išduoda, jog jis radęs vietą po saule, tuo didžiuojasi ir dabar tiesiog pramogauja.
   Šiandien, kelio sankirtoj Eiprilė sustojo ir ėme reikalaut, kad palauktumėm jos draugo. Aš akivaizdžiai dairytis nemėgėja, bet ji parodė ko turime laukti. Jo vaikas bėgo link mūsų..
- First crush*? - paklausė.
- Second.. - išsprūdo.
- I'm Gabriel - tiesė ranką pasisveikinti.
- Oh, the fallen angel or the messenger? - nesusilaikiau leptelėjus, ir jau norėjau prasmegt žemėn, kada aš išmoksiu normaliai šnekėti?
- Whichever you'ld prefer. I'ld choose the fallen one. Who are you?
- I'm her mom, Aurelija. - laukiau, kaip susinepatogins ir pradės kalbą apie emigraciją..
- Oh, the golden one (!!!!), can I call you Aurum? - nuginklavo.
-  No, call me Aurelija please.
- Nice to meet you Aurelija - aiškiai, lyg daug kartų repetavęs**, pasakė.  - What was her first...?
- Tom... <......>
Dar persimetėm keliom mandriom frazėm apie nieką, pasišypsojom vaikams ir žiūrinčioms mamoms, nusistebėjom, kodėl vaikai nusprendė būti draugai, ir prie vartų pasukom kas sau, jis mokyklon, aš priešmokyklinėn. Kartą atsisukom tuo pačiu metu, daugiau nedrįsau. Eidama namo jaučiau, kaip pūkuojasi augantys sparneliai.
   
P.S. Neieškau santykių, svetimų vyrų, tuo labiau anglų, bet dėmesys ir pažintys padeda augti. O  man reikia augti, kad galėčiau eiti pati.
 *  Žodis, kurio labai nemėgstu, mat reiškia 'to fall in love, but not really'.
 ** Anglijoj, per 8 metus, 2 asmenys aiškiai ištarė mano vardą iš pirmo karto - gydytoja ispanė ir jis.

muah xx