Naujametiniai atvirukai

Postcrossing.com užsiregistravau prieš 4 mėnesius, ir tiek laiko prašiau senosios Rusijos naujametinių atvirukų. Gavau iš ten apie 10 atvirlaiškių, bet jie visi su gamtos vaizdais arba matrioškom. Kelis gavau su sovietinio tipo naujametinėm markutėm, matyt jas lengviau gauti. Viena moteris atsiprašinėjo, kad šiandienos atvirlaiškiai nebėra tokie gražūs kaip anksčiau, todėl teko pačiai jų ieškot. Kažkodėl praeitais metais norėjau jų kuo daugiau dar kartą pamatyti. Palandžiojus internete, daugiausia pačiam postcrossing, susidėliojau albume 85 naujametinius atvirukus, kurių daugelis kvepia mano kartos vaikyste, kaukėm, karnavalais darželiuose, mokyklose, ir mamų darbuose, saldainių nameliais, popierinėm rengiamom lėlėm, ir puoštais eglišakiais ant rašomojų bei darbo stalų.
Visi jie štai čia.
Su Naujais metais!!!! Linkiu sutikt kuo mažiau gyvačių :)

muah xx

Išlydint senuosius

praėjo pms'ai ir pilnatis jau dyla, ir visos kalėdinės dovanėlės visai nieko paliko. Viskas kažkaip praeina, senieji metai jau va irgi tuoj tuoj pereis į kitą etapą. Didžioji dalis gyventojų ryt kelsis patinę, skaudančiom galvom, arba dar tik gryš namo, ir bus tokių, kurie naujųjų nesulauks. Visais tais atvejais beveik visi suokia tą pačią dainelę, kad reikia pamiršti kas buvo, visgi žengiam į rytojų, ir reikia tikėtis bei linkėt tik gero, daug  ir visko.
Prieš pamiršdama, nusprendžiau visgi prisiminti ką sau prieš metus žadėjau. Gal dar susidėliot varneles, kad pavadinčiau tai sėkmingais buvusiais metais.
Nevairuoju. Kelis kart įsėdus ir išgirdus, kad sudrošiu sankabą pasiunčiau vairavimą ir pakeleivį velniop.
Naujus sutiksiu sverdama 3 kilogramais mažiau, o čia jau šis tas, svarbu, kad ne daugiau, arne?
Save pamilau taip egoistiškai, kad atrodo, jog niekas kitas nevertas manęs mylėt, nes paprasčiausiai taip mylėt, kaip aš noriu, nemoka.
Deja prisidejavau kaip viskas nelabai gerai, ar ne taip kaip norėčiau turbūt daugiau kartų šiemet, nei per didžiąją dalį gyvenimo. Iš nuobodulio. Per jį net džiaugsmą viskuo jau  turimu praradau.
Mokytis būt gera mama visgi metų nepakanka. Vaikas jau visą savaitę kartoja naują žodį - ejoly (nenoriu)
Prisiminiau talentus, ir labai tuo mėgaujuos, bet kitiems metams 'išsinešu' daug pradėtų ir nebaigtų rankdarbių.
Majais (tiksliau visuotine propaganda) netikėjau, bet dar spalį kitų siunčiama informacija tikrai nepadėjo tam džiaugsmui, o kaskart pagalvojus, jog galėčiau išnykt su visu pasauliu ir daugiau nepamatyt mylimiausių žmonių iki šiol sukelia skrandžio skausmus. Galvojau po pasaulio pabaigos jie praeis, bet nešuos į kitus metus ir juos.
Horoskopas pranašauja labai nekokius ateinančius. Dar turiu kelias valandas džiaugsmams sugalvoti ir susidėliot pagal prioritetus kitų metų planus, bet čia gal rytoj, jei galva neskaudės.. Aš šiaip negeriu, bet laukiu nesulaukiu šampano taurės.

Lai ateina Naujieji!

muah xx

Dovanojimo menas

Jau rašiau apie dovanas. Privalau parašyt dar. Būtų žinoma geriau, jei rašyčiau angliškai ir atspausdinus bei įrėminus pakabinčiau matomiausioj vietoj namuose.
Boxing day Anglijoj yra pirmoji diena, kai prasideda žiemos išpardavimai, ir kitatikiai (na ir vietiniai)  lyg išprotėję lekia į parduotuves daiktų. Boxing day taipogi yra tų dienų, kai žmonės gali nešt nenorimas dovanas atgal į parduotuves, gražinimui.
G mama vos atvažiavus pradėjo džiūgaut, jog pagaliau išpardavimai, mat ji būtent išpardavimų laikotarpiu 'užsiperka' kitiems metams. Ir dovanas ir dekoracijas. Vadina ji tai 'buying something for free'. Vakar pirmą kart per 7 metus išėjau į parduotuvę pažiūrėt kaip tie žiemos išpardavimai atrodo, ir jei ne žmonių gausa, kuri mane dažniausiai atbaido, sutinku su tuo pirkimu už dyką. Visa kalėdinė atributika prieš šventes kainavusi keliasdešint svarų, dabar kainuoja vos kelis svarus.
Bet dabar apie dovanas. Nes jų gavau, ir neleidžiu sau atsilikt nuo kitų blogerių nepasigirdama. Kitamet teks sarašą papildyt, mat bent 3 dovanos dar laukia manęs kituose miestuose.
Radau straipsnį MK, ir daug panašių straipsnių iškart po Kalėdų, bet užkliuvo šis labiausiai, mat net ir dovanose populiarusis psichologijos mokslas bando įžvelgti vaikystės nuoskaudas.
Tarp kitko prasitarsiu, kad psichologiją studijavau 3 metus auditorijoj, o nuo tada, kai ji tapo populiari - savarankiškai, beveik pusę savo gyvenimo. Galiu drąsiai prisipažint, jog esu visokia, kokia tik norėtų mane žmonės pavadinti, bet šio straipsnio autorė vaikiškus kaprizus galėjo aprašyt kitoj temoj.
Gavau patalynės komplektą. Ne tokį dryžuotą ar taškuotą ar pilką ar žalią, kokius parduotuvėse nužiūrinėjau, bet žinojau, kad nauja patalynė namuose ne pro šalį.
Gavau rinkinį voniai, būtina dovana, kasmet pati sau dovanodavau, bet šį kart nereikėjo. Gavau aišku ne tokį, į kurį dūriau pirštu sakydama, jog jei dirbčiau, sau pasidovanočiau, mat ir pakuotė ir buteliukai ir aprašymai tiko akims, nosiai ir odai. Šie skirti jautriai odai, bet apsimesiu jog po truputį vystanti oda - jautri oda ir stebėsiu pokyčius.
Kiek anksčiau gavau visokių Kalėdinių dekoracijų, žvakių, lempučių, labai džiaugiaus, nes puošiau jais namus, ir galvojau, kad senelis protingas tokias dovanas įteikdamas iš anksto ir leidžiantis išvyniot, o ne laikyt po eglute ir laukt kitų metų, kad rakandėliais pasinaudot.
Apie šokoladus, saldainius, sausainius nepostringausiu, jie tinkama dovana visada ir bet kuriuo metų laiku, nors, saldainių dėžė su elniais, eglute ir snaigėm vasarą nesižiūrėtų, anyway..
Laikas perliukams.
Ponia C. žino mano nuomonę apie visas paundines, primarkus, pykoksus, ir kitas pigučių niekučių parduotuves. (Poundland, Primark, Peacocs, ir visos 'money saver' parduotuvės man yra kažkas nesuprantamo, nebent reikia vienkartinių lėkščių, kempinėlių indams ar maikelės vienam vakarui, ant kurios siūdinčiau aplikacijas) Nesu rūbų kaupėja, blizgučių garbintoja, bet visada matau iš kokio audinio rūbas siūtas, ir pati mieliau renkuos verčiau rečiau, bet geresnės kokybės audinį. Taipogi, ten pažiūrėjus į daiktus, norisi verkti nuo pigios beskonybės.
Kažkada su ponia C. vaikščiojom jos gimtam mieste po parduotuves, ir ji paprašė 'įkišt nosį' į kažkurią viskasviename salių. Pamačiau lentyną pagalvių, pamenu tariau, jog nė už ką tokios nepirkčiau, net jei ji ir tekainuoja svarą, net jei galėčiau pasiūt norimą užvalkalą. Nepirkau, tai gavau.
Dar toje pačioje parduotuvėje prie lentynų vaikams, sau murmėjau, jog akvarelė gal ir gerai, tuo labiau kai panelė keliaus į mokyklą, niekur nesidėsiu ir pirksiu pieštukus, sąsiuvinius būtent iš čia, tada pačiupinėjau kažkokį maišelį su labai neišvaizdžia bite, kurią reikia pasidaryt pačiam, pasakiau 'na ir kas tokios norėtų, baisu', ir nuėjau. Tokią gavau. Dar gavau kelias plastmasines sages - rožines pelėdas, nesvarbu, jog prieš porą savaičių ilgai ir nuobodžiai kartojau, jog jos jau atgyvena, dabar lapių ir zuikių metas, o kitamet maž avelėm dizaineriai užsikrės. 
Gavau dar kažką, dėl ko norėjosi verkt, bet labiausiai iš vėžių išmušė knyga - 'puošniosios močiutės' bei kaklo papuošalas skirtas 70metėms, na gerai gerai, jei ne joms, tuomet tikroms leidėms.Aš, jas gavusi 30metė, pasijutau nurašyta sena boba.
Nereaguočiau taip nedėkingai jei tuos perliukus būčiau gavus iš kitų žmonių, kurie nežino/negirdėjo, ko tikrai nenoriu. 
Prieš porą valandų mano bendramintė super miela klasiokė man pavirkavus feisbukke, pakomentavo tiesiai į dešimtuką:  'buna buna... ir ne tik per Kaledas. Sakai ko nori, kas idomu - negausi, sakai, ko nenori, kas nepatinka - tai butinai kas nors padovanos. Tai ir galvoji - ar zmogus taves nemegsta ar jam is tikruju tokia dovana tobula atrodo...' 
Jau prisiekiau, kad kitamet neimsiu dovanų, bet pagalvojau, jog įžeist žmones lengviausia, ypač tuos, kurie dovana už dovaną atsilygina, bei visada dovanų laukia ir dovanot nori. Tai bent paprašysiu ne pačių pigiausių šampūnų,  bent megztinius skalbčiau jo netaupydama. 
Dar ta tema virkavau tėvo žmonai, jos manymu:  D -'yra zmoniu kurie galvoja kam pirkti gera dovana jei pati gauni suda. taip kad reik pirma paciam dovanot gera o paskui is ko nors laukt. as niekada geru dovanu ir nelaukiu ka gaunu man gerai'

A - 'as butent tokiu principu ir dovanoju. uz suda sudu atsilyginu, jus irgi ta pati darot. jusu kokia drauge ta pati daro, taip ir susidaro ratas. as nesitikiu mandru dovanu, tokias pati galiu nusipirkt. man daug geriau kai nieko nedovanoja, tada nereikia vertint sudas ne sudas.'

Štai tokie šūdini reikalai su tuo stebuklų metu. 

P.S. Kai atvykau į Angliją mažai apie ją žinodama, visažiniai porą metų čia gyvenę tautiečiai aiškino, jog boxing day - diena kai žmonės išneša iš namų nenorimus daiktus ir sudeda ant šaligatvio. Kiek gyvenu, nieko ant šaligatvių nesu mačius. Anglų teigimu, boxing day likusi iš tų laikų, kai ponai savo kalėdinio maisto likučius, sudėdavo į dėžes ir atiduodavo tarnams. Kaip ten yra iš tikrųju, tuoj pat 'pagūglinsiu'.

P.P.S. http://en.wikipedia.org/wiki/Boxing_Day

Muah xx

Kalėdukės

G mama ėmė kosėti apie 6tą ryto, taip leisdama suprasti, kad ji nekantrauja pažiūrėt, ką atnešė senelis. Ji žinoma pažadino Eiprilę, kuri, pažadino mus.  G pykdamas ant mamos už tokį ankstų rytą ilgai nesirideno iš lovos, ko pasekoje, tėvai į kambarį įžengė apie 9tą, bet tada reikėjo pusryčiaut, ruošt kalakutą ir daržoves. Mačiau kaip jos laukimo ugnelė akyse vis silpniau dega, tad teko paskubinti G, pasisukti virtuvėj, bei aprengti dukrą. Maisto ruošime absoliučiai jokio streso nebuvo, viskas buvo pašauta orkaitėn laiku, visų įgeidžiai patenkinti, ruoša ir tvarkymas pasidalinta.
Senutė kaimynė keletą dienų prieš tai pasiguodė jog nėra pakankamai užtikrinta savimi eiti į svečius, bet neatsisakytų kalėdinių pietų. Todėl apsiskaičiavom viską taip, kad įpareigoti pietums, neužsisėdėtume prie eglutės ir pietūs netaptų vakariene.
Tuo metu, kol namus tvingdė kepamo kalakuto kvapas, mes išvyniojom dovanas.
 Galiu paverkt? Aš suprantu, jog dauguma dovanų buvo supirkta vyresnės kartos, ir kad galbūt tie žmonės kai kuriuos daiktus pirkosi sau, bet namie išpakavę neliko patenkinti, tad perpakavo man. Garbės žodis kitamet jei kas ką dovanos, atiduosiu atgal net nepažiūrėjus. Bet juk Kalėdos, stebuklų metas ir aš neturiu teisės burbėti. Tiesa, išvyniojus kelias dovanas leptelėjau, kad pavasarį visgi važiuosiu į bagažinių turgų (car boot sales) pardavinėt visų tų daiktų, mat per kelis metus jų jau prisirinko ne vienas, o nuotraukų kur man ant kaktos susimeta raukšlės bei lūpų kampučiai nusvyra tai žemyn tai dar kažkur, nei pačiai žiūrėt, nei kitam parodyt. Užtai dukra liko viskuo patenkinta, kas man visgi yra svarbiausia.
Be visų tų ašarų dėl bereikalinio žmonių uždarbių švaistymo, man Kalėdos visai patiko. Ramios, be galo sočios, tipiškos angliškos, kai labai svarbu atitinkamas kiekis visako lėkštėj, kai didžiausia dilema - užpilo gausa. Svarstymai koks padažas pas dukteris ant pudingo ir ar aplamai jos pudingą valgė. Spėliojimai, kaip, kuri ir kada išsikepė kalakutą, ar gerai iškepė. Karalienės kalba ir krakerių plėšymas, angliško humoro žinutė viduje, kurio aš matyt niekada nesuprasiu. G mamos prašymu, kalėdinėj aprangoj turėjo būt raudona detalė, puoštis jokiu būdu ne valia, nes juk Jėzulis gimė ne mados namuose, o ir kaip visi anglai sako, maistas yra Kalėdų esmė (food - that what Xmas is all about) ir žinoma planavimas, kada ir kokias parduotuves aplankyt  išpardavimuose.
Pas kaimynę sugužėjom nešini padėklais, garuojančiu maistu, Eiprilė įteikė krakerį, jos kartu jį perplėšė. Moteris gyrė nesustodama kaip ji gražiai atrodo, o vėliau skambinėjo dėkodama, jog tai buvo patys skaniausi kalėdiniai pietūs, pudingui išgirt ji nerado žodžių, kas labai sušildė G mamos širdį, ir žinoma patiko mums, nes kažkam pabuvom geri. Dar norėčiau jai pasiūlyt naujametinius pietus, jei niekur neišbėgsim.

kiek kas suvalgė? Visi viską (oh oh oh)

Po Kalėdų taip paprastai viskas nesibaigia, ir nelabai mandagu lėkt kažkur į svečius ar svaičiot apie šopingus, mat G gimęs tarpšventiniu laikotarpiu, ir kasmet verkia, jog jo vienintelio pasauly gimtadienis yra nuobodžiausias, nes visi kalėdoja pas tėvus, visi ruošiasi naujiems, o va jo gimtadienis taip ir lieka nepastebėtas. Šiemet dovanojau jam  Vairo dainą - 'Gimiau nei per anksti, nei per vėlai, gimiau pačiu laiku', ir paprašiau iki kitų metų išsiversti žodžius.

Laikas ruoštis naujųjų sutikimui.
Gražių švenčių!

muah xx

Iki Kalėdų

Supykau iš tiesų ant pasaulio pabaigos. Taip linksmai lėkiau į labdaryną padovanot segtukų, parbėgus išsidžiovinau plaukus, susirinkau įdomiausius Eiprilės žaisliukus, įsijungiau G aparatūrą muzikai, ir belaukdamos kažko vis atsidurdavau virtuvėj, indus rikiavau kriauklėj ir prie jos, viskas buvo dzin, taip linksma, puošnu, namai žibėjo, mirgėjo, mes žaidėm, krykštavom, šokom, iki G gryžo namo. Tada supratau, kad visgi teks susiplaut indus, siurbliuot kilimus, ir laukt ne pabaigos, o G tėvų ir sekmadienį aplankyt savo tėvą su šeima.
Tėvams, kaip ir mums pirmos šventės savo namuose. Prieš tai jie gyveno pas kažką, su kažkuo, vėliau su sesers šeima, ir pagaliau atskirai. Jų butas tipinių lietuvių. Lietuviški baldai, dekoras ir atmosfera. Net maistas šaldytuve lietuviškas. Tarsi jie niekada nebūtų išvažiavę iš ten. Jausmas lyg gryžčiau namo.
Sesers dukrai 2. Taip džiaugiaus spėjanti susiruošt, kad pamiršau fotoaparatą namie. O jis pasirodė labai svarbi švenčių dalis, nes fotografija telefonu beveik prilygsta anų laikų, kai tėvai pyškino saulutės fotikais, ir užsidarę voniose ryškindavo nuotraukas. Skirtumas tas, kad yra spalvų ir begalė fotkių, iš kurių gali rinktis, užsimerkęs, atsimerkęs, kramtai gumą, žiovauji ir gražiai atrodai.

prie senelių žaisliukų

pas princesę, kurios grožiui išryškinti trūko kad ir muilinuko

oro gėrėjos. (Eiprilės skardinė tuščia, aš tų mamų, kurios neskuba 'duoti vaikui visko pabandyt')

jau tapo tradicija, visada, kai visos 3 susitinka, baba privalo pasportuoti.

Gryžus namo turėjau kvailų norų išsivirt bent kisieliaus, bet padarė man arbatos ir dingo norai. Kitadien G mama pasakojo, kokios nervingos visada būna Kalėdos, kaip reikia daug ruoštis, kaip viską daryt kaip visko tiek daug, šitiek streso, tai patariau pradėt ruoštis anksčiau. Tariau sau, jog, šiemet tiek to, apseisiu be 12 patiekalų, apseisiu be tradicijų ir Kūčių, o paklausysiu pasakų apie dovanas,jų laukimą (G mama prisiekiu, dovanų laukia labiausiai) kaip anglai (tiksliau G šeima) švenčia, ko tikisi, ką veikia ir žinoma, kiek suvalgo.
G pažadėjo, jog kitamet šventes švesim su mano tėvais.

Eiprilės Kūčios

Senelio Šalčio belaukiant.

 

muah xx

Kai trūksta gėlių

Ant palangės baigia sudžiūti 2 paskutiniai gvazdikai. Jau pamiršau kokie jie gražūs ir daug metų gėrėjaus laukų bei kiemo gėlėm, kol vieną vakarą G gryžo iš parduotuvės nešinas glėbiu raudonų, didelių gvazdikų, tokių, kokius mūsų mamos gaudavo per gimtadienius. Todėl juos iš naujo įsimylėjau.
Prieš kelis metus, aš išgyvenau gėlių badą. Niekas jų nedovanojo, pati neauginau, aplink neaugo, o parduotuvėse žinoma pirkdavau, bet jos netraukė nei spalvom, nei kvapais ( Anglijoj gėlės bekvapės). Tuo metu R pradėjo siūti gėles. Į atlapus, į plaukus, į ausis. Turiu pakankamai ir jomis puošiu garderobą bei papildomus aksesuarus.

Gėlės iš Dollzz Home

Dollzz Home - dviejų kūrybingų seserų kampelis. Su viena jų kartu mokėmės siūti. Man patiko jos stilius, plonumas, laisvės pojūtis ir žiedai. Dar patiko, kad abiejų bernai gyveno Vilniuj, ir porą kartų teko draugiškai sėdėt traukiny, važiuojant į svečius. Kurį laiką gyvenom kas sau, bet nuostabiojo interneto dėka atgijo ryšys, turim bernus anglus, ir kas man kelia juoką, abu iš to paties miesto, nors vienas kitą vargu ar pažįsta. Kartu laukėmės, planavom kartu lauktis ir ateity, bet aš užsisvajojau, ir nespėjau į naujųjų nėščiųjų gretas.
Atsiradus vaikui R pradėjo siūti ir vaikiškus rūbelius. Ėmė kurti kone puokštes galvos juostoms, žiūriu, ir laukiu savosios. 
Kai sudėliojau savo pirmuosius segtukus, labiausiai žinoma jais grožėjausi pati, kai kurie svečiai ir vaikų centro savanorės. Dar Eiprilė. Ji taip ilgai savąją nešiojo, kad ta gėlelė tapo vargingesnė už gvazdikėlius ant palangės, o ir prieš mėnesį  nuplyšo žiedlapis. Tada toptelėjo, kad laikas karpyti naują, o gal geriau kelias iš karto, kad galėčiau jomis pasidalinti. Nežinau ar kas tokių gėlių pasaulyje prisėjęs, bet tikrai  nesu pirmoji. Antrąją gėlytę sėkmingai nešioja Eiprilės pusseserė Mančesteryje. Ir nešioja labai dažnai, nes, pasak G mamos, kažkas gatvėje juos sustabdė paklaust, kur pirko, kas be galo sužavėjo Jude, todėl, kaip ir kažkada rašiau, ji labiau įvertina darbą, kai jis giriamas ir norimas.
Žieminės gėlės (geriausiai jos atrodo ir nešiojasi žiemą, kirptos iš  ecofi veltinio (ekologiško poliesterio, išgauto pergaminant naudotus plastikinius butelius)

Mano geros nuotaikos sutinkant pasaulio pabaigą, žiedai:

Muah xx

Ruošiamės, puošiamės

Oj, pamiršau, kad rašau dienoraštį.
Nebuvo apie ką bėdavot, nebuvau namie, o ir užsikrėčiau šventinėm nuotaikom. Su G ir dukra puošėmės namus, planavom prisiplanavom visokių gerų dalykų ateičiai, pasijuokėm, jei bus pasaulio galas už kelių dienų, bent jau namai tam paruošti :) mes patys žinoma, nepasiruošę, todėl ir planuojam.
 Pirmos šventės savo namuose!
Ta proga atvažiuoja jo tėvai, ir visi kartu sėsim Kalėdinių pietų, pagal angliškus papročius (įpročius). Dėl tokio apsisprendimo teko ilgai ginčytis su tėvais, mat jie nori visų vaikų Kūčioms, nori tikros pilnos šventės, o aš atsisakau. Nuo tada, kai tėvai atvyko į Angliją, Kūčioms važiuodavom pas juos, Kalėdų rytą važiuodavom pas G tėvus pietų, laiku žinoma nespėdavom, ir šventės tapdavo pykčių proveržiais, kai nori ir reikia visur būt, o niekur nespėji laiku, nes abiejų tėvai gyvena 200 mylių atstumu. Šiemet pirmą kartą išgirdau replikas 'taip būna, kai gyveni su anglu'.
Pamenu, lygiai toks pats šventinis procesas būdavo kasmet gyvenant su lietuviu, skirtumas tas, kad gyvenom pas vienus iš tėvų, tad arba važiuodavom į svečius arba gryždavom namo, bet mano tėvų atmintis, pastebėjau, prastėja, ir mano tėvas bus tas, nuryjantis gėlą, kad jo žmonos vaikai mielai švenčia kartu, o jo dukra (palaidūnė) kepa kalakutą kitiems (iš tiesų ir pačiai dėl to liūdna, bet, kad G tėvai norėtų atvažiuot žinojom dar tada, kai mano tėvai svajojo važiuot šventėms Lietuvon). Žinoma pamatysiu savuosius prieš šventes, mat sesers dukra gimė dieną pries Kūčias, ko aš praleist sau neleidžiu, ir jau sekmadienį dundėsim Londonan padalint ir pasirinkt dovanų ;) Sėdžiu ir ruošiu save priekaištų atakai :)
Taigi, šventinė nuotaika..
Aš stengiuos neašarot dėl nušautų vaikų Amerikoj, stengiuos nepamiršt kalbos, kai kasdien paskambina senutė kaimynė atsiprašinėdama, jog šiemet neparašys mums kalėdinės atvirutės, mat labai sunkiai serga, ir neina niekur iš namų. Turiu planą chuliganą, atsivest ją pas save, nes žinau, kad šias šventes ji gali praleist viena.
 Dienomis kai Eiprilė miega lankstau krepšelius kalėdiniams saldėsiams, vakarais siuvu gėlytes - segtukus, kurių dalį  penktadienį nešiu į mėgstamiausią labdaros parduotuvę, o kitą siūsiu ex grupiokei, su kuria palaikom itin šiltus ryšius. Turiu kvailą svajonę, kad bent 10 mergaičių kartą juos įsisegtų, o (Dollzz ) taptų tam padedančia terpe.
Ir žinoma žiūrinėju, kaip kas pasipuošė namus. Visi skirtingai, kiekvienas savaip, vieni super puošniai, kiti paprastai. Šiemet mums didžiausia dilema buvo lempučių spalva ant eglutės. Visgi likom ištikimi mėlynoms, geltonas išornamentavę ant lango miegamąjame.
Kaimynai priešaky visas kiemo 'lubas' apraizgė lemputėm, kurios kasdien iki 00.00 žybčioja. Jei ne jie, vakarais plaudama indus, pro langą matyčiau juodą kiaurymę. Reiks padėkot.
 Trečios Eiprilės Kalėdos. Jai vis dar nesvarbios nei šventės, nei dovanos, bet kaskart pamiegojus ir įžengus į kambarius taria 'uaaaauu' ir, jei savo kambary - kankina daiktelius ant stalelio, jei sėdimąjam - tampo aplikacijas, bei vis 'nusiskina' kokį burbulą. Ir valgo šokoladines monetas.

Laikas kept sausainėlius, pakuot likusias dovanėles, susitvarkyt namus, sukabint likusias dekoracijas,vakarais mėgautis šviesom, gert imbierinę arbatą, ir sulaukt datos.

Muah xx

Dovanos

Kažkurią dieną su viena mergička bėdavojomės, kokie mūsų bernai nesusipratėliai (šis įrašas ne apie juos). Prisidejavom iki materialybių, ir pabaigai ji man atsiuntė straipsneliuką, kuris skaniai prie arbatos susiskaitė, o komentarai  (šitie) tapo kone desertu.
Prapoguojantiems pozityvų mąstymo būdą, patarčiau mano blogo neskaityt :) nes tuoj tuoj imsiu verkt ir bijau, galiu užkrėst.
Yra posakis - 'jei nori tobulai atlikto darbo, atlik jį pats'. Aš jį pritaikau absoliučiai visur, dovanose taippat. Gyvenime yra buvę momentų, kai už paskutinius centus pirkau kažką panašaus, ką girdėjau žmogų norint. Buvę ir tokių, kai nešiau kažką absoliučiai nereikšmingo, nereikalingo 'bile' kad nunešt. Buvo atvejis, kai asmuo padovanojo, o aš neturėjau ko dovanot atgal, tad nieko neaiškinus užriečiau nosį ir trenkiau durim . Kai galėjau pasirūpint savim, atsirado ir kitoks požiūris į dovanas. Nebe tie laikai kai gavęs šokolado šokinėji iš laimės, visgi dažnai tikiuos kažko ne prasto, galbūt žmogui kažką reiškiu, galbūt jis girdėjo, galbūt pastebėjo ką matant žiba akys, galbūt žino, ko tuo metu ieškau ar kolekcionuoju.
Esu įsitikinus, kad bent 80%  žmonių gavę dovanas jaučiasi nekaip. Žinoma, tai priklauso nuo KO tos dovanos. Esu gavus jaukių dovanėlių nuo simpatijų, labai mielų, ir meilių nuo pažįstamų, bet visa tai dovanota be progos. O kai gauni kažką be progos, iškart kitaip dangus nusispalvina, tada ta dovanėlė, kad ir menkiausia, pigiausia, nereikšminga ar nereikalinga įgauna kitokią reikšmę, ji visada tik šildo, ir ją laikai kuo arčiau savęs.
Apie gimtadienius ir žiemos šventes aš paverkt noriu. Sakiau, kad nemėgstu gimtadienių? Nemėgstu ir žiemos švenčių. Na, ne šventinės nuotaikos, pompastikos, ir šviesų bei dekoracijų. Nemėgstu dovanų, dovanojimo ir svajojimo apie dovanas, nes, jei ko noriu, tenka pirktis pačiai ir žodis dovana, man tampa bevertis. Galėtų jį pakeist į kokį 'įkeitis' už vietą, kompaniją, vaišes, muziką, ar tiesiog nesureikšminti mandagumo ir būtinumo kažką įteikti ateinant.
Sako, dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Bet, kam man tas arklys, ir kur man jį dėti?
 Visą savo vaikystę norėjau dviračio. Kasmet man jį žadėjo, kasmet jam taupė (dažniausiai tam taupydavau ir pati, nes kasnors vis duodavo rublį, kitą). Kai laukiamos dienos ateidavo, man tekdavo pasitenkint knyga, lėlėm, ir saldainiais. Mano taupyti kažkur išnykdavo. Pirmąjį dviratį dovanų gavau besilaukdama Eiprilės, stovi garaže paremtas į sieną, G vis primena, kad galėčiau pasinaudot juo, bet mano noras dviratukui išnyko kartu su vaikyste. 
Kažkada garsiai reiškiau norus fotoaparatui, žiūrinėjau, čiupinėjau, pratinausi, rodžiau ir vizijose juo fotkinau, taupiau, bet anksčiau laiko gavau muilinuką. Kai po kurio laiko išdrysau vėl pakniaukt, kad noriu fotoaparato, išgirdau, 'turi gi, kas su šituo blogai'? Po poros metų nusipirkau aparatą kokio norėjau pati, pareiškus, jog apie jį svajojau, o ne apie visus kitus. Ir nuoširdžiai suprantu žmones, kurie kitų akimis nevertina gauto daikto, jiems paprasčiausiai jo nereikia, nes jie norėjo kitokio (tą dažnai daro vaikai, nes dar nemoka slėpti emocijų) Paprasta, kaip ir žmonių santykiai, arba gyveni ir tenkinies betkuo, arba ne..
Iš tiesų prasčiausias dovanas gaunu iš artimų giminių ir (ne)draugų.
Rodos nueinu į svečius, aikčioju koks gražus daiktas, giriu, seilę varvinu, pasako, jog tas ir anas padovanojo. Nuryju nusivylimą, nes tas ir anas man atneša šlamštą.
Arba pusmetį kankina klausimais ko noriu, ko reikia, dažnai netgi parodau pirštu, kad nereiktų galvos žmogui sukt, ir ieškot, bet vistiek išpakuoju kažką kitą.
Geriau žmonės artimi ar tolimi, neneštų nieko. Nereiktų veidmainiškai dėkot ir atsipirkt tuo pačiu. Pastebėjau, jog tiems, kurie man neša bet ką, pati tą patį nešu. Taip ir keičiamės š**u, kaskart vis kreivai pasišypsodami.
Man daug mielesnė yra kompanija su kartu verdamais makaronais, plepalais, bei pasėdėjimais. Dievinu idėją - susirinkti ir kartu kažką nupirkti ar atnešti ir paaukoti tam, kam gali prireikti.
Bet žinau žmonių, kuriems dovanos svarbu. Dažnai jie kviečiasi žmones, kurių šiaip nemėgsta, mat šie arba gausiai apdovanoja, arba įteikia pinigų. Kai kurie išmokė nenorimą daiktą perdovanot. Tą beje, išbandžiau, per porą metų ratas apsisuko ir tą pačią dovaną gavo G. Guli giliai spintelėj, ir laukia naujos aukos. Man ją dovanojęs irgi iš kažko tai dovanų gavo. Dar žinau kelis, kurie dievagojasi, jog jiems visiškai nesvarbu, kas ką dovanoja, nes kiekvienas daiktas jų namuose randa vietos, bent trumpam, po to siunčia į Lietuvą giminėms ar draugams ir laukia padėkų. Dar žinau moterį, kuri galvoja, jog idealiai parenka dovanas ir nesvarbu, kiek mėnesių ar metų vėluoja dovanodama, ji žūtbūt turi matyt žmogaus veidą dovaną gavus. Bet, jei pačiai nepatinka išvyniota dovanėlė, ji nesiaikštija, o prašo pakeisti kažkuo kitu. Pati, pastaruoju metu darau kaip ir kaikurie - paduodu liepdama iki tada ar tada neatidaryti. Nesvarbu, kada atidaro, svarbu, nematau, kaip nusivilia.
Tiesa, turiu pažįstamą, kuri kartais būdavo mano veidrodis. Kol nuotaikos nėra nekenčiam, nuotaika yra - padraugaujam. Su ja man pavyko (tiksliau man patiko) keistis dovanom. Kad ir š.., bet visada su potekste. Dovanėlė - tarsi simbolika. Kažkas todėl, kad kažko nedarom, arba darom per daug. Priminimas. Paskata. Aš tokias dovanėles paskutinę dekadą dovanojau kitiems ir labai didžiavaus išradingumu, net jei tai atrodė sarkastiška.
Beje, jei negyvenčiau Anglijoj, nebūtų kilus mintis rašyt apie dovanas. Būtent čia labiausiai ir nusivyliau dovanotojų abejingumu.
 Blogiausios dovanos?
 Esu dovanojus žmogui, nemėgstantčiam plautis rankų - rankšluostį su užrašu 'o dabar nusiplauk rankas'. Gerai, kad nereikėjo stebėt reakcijos.
 Esu gavus kažkokius ratukus su varžteliais, ir po pusvalandžio galvos kasymo, kas čia tokio, išgirdau, kad man beliks išsirinkt patinkančią lentą, tada, prisukus ratukus varžtais turėsiu riedlentę ir galėsiu mokytis 'vėžintis'. (?!)
Geriausios?
Esu gavus mažutę papuošalų dėžutę nuo vaiko, kuris ją pamatęs pasakė 'tetai Aurai' ir nepajudėjo iš vietos, kol jos jam nepardavė, mat ji buvo paskutinė. Jam siūlė kitokių, panašių, brangesnių ir pigesnių, siūlė paieškot kitur, bet jis nesitraukė. (beje pirkimo istoriją sužinojau daug vėliau, bet ta dėžutė nuo pat pirmos akimirkos užgožė visas kitas dovanas)
Dar negaliu nepaminėt vienos - sesers, su buteliu vyno. Jei ne ji, vienas mano gimtadienis būtų praėjęs absoliučioje vienumoje, nes buvo vėlu, ir tais metais daugeliui nesvarbu.
O ar esu ką davus geriausio, nežinau.
Pabaigai savęs klausiu, nejau dovanos vertė priklauso nuo žmogaus vertinimo? Tiems, kurių nuomonė svarbi, kurie populiaresni, kurie turtingesni ir tuo metu draugiškesni - ieškai kažko, kad įtiktum ir patiktum. Kitiems nelabai mylimiems, broliams/sesėms, pašaliniams, nepasiturintiems, kažką bereikšmio įduodi ir numoji ranka 'aj, jiems ir tas bus gerai'. Ar patys gavę įvairias dovanas jaučiamės vertinami?
Jaučiu, kad žengiu prie ribos, kai dovanų per šventes nebereikia. Labiau noriu pažvelgt į tam tikrus veidus, pamatyt šypsenas ir kartu pasiurbčiot arbatos . Jokia žvakė taip nesušildys, kaip žinojimas, kad jiems viskas gerai.


muah xx

Kas naujo?

Labai įkyrus klausimas. Arba 'kaip sekas?'. Arba 'nu ką?'.
Kas čia pas mus naujo..
Naują uogienės stiklainį atsidarėm.
Pirmą kart gyvenime kepiau lietinius blynus. Eiprilei labai patiko. Aptepti mėlynių uogiene, susukti spirale.
Vienos pažystamos mamos projektui 'emigrantų kalba', kalbėjau.. Apie tai ir noriu parašyt.
Lingvistikos katedra VU daro projektą 'emigrantų kalba', kalbina emigrantus, įrašinėja pokalbį, ir ateity norėtų išleist knygą ta pačia tema. Klausimai žinoma nėra labai intriguojantys, ir perdaug nesigilintant į savo savijautą, ar klausimų esmę 'tarp raidžių', galima trumpai aiškiai ir greit atsakyt - 'taip, ne, galbūt'. Nepamenu visų klausimų, bet daug maž: 'kiek laiko gyveni kitur. Kas kiek laiko gryžti  į Lietuvą. Kaip pasikeitė kalba. Ar jauties emigrantas. Ar namie turi lietuviškos atributikos, kokios, kodėl ir tt. Vaikas kur gimė. Vardas (ne)lietuviškas, kokia pilietybė, kokia kalba su juo kalbama. Kokia kalba baramasi su anglu. Kokia kalba galvojama. Kokia kalba gražiausia. Kokia yra būtina ir tt.
Aš labiausiai užstrigau ties klausimu, kodėl Eiprilė ne Lietuvos pilietė. Mat vos tik jį puoliau atsakinėt, gryžo iš darbo G, ir pristojo, su klausimu kas valgyt ir ar aš gaminsiu. Taip ir likau klausimo neatsakius, nes 'išmušė' mintį, tad jį galvoj dėliojau dar ir kitą dieną. Aš nežinau, kiek toje knygoje bus analizuojama tikra žmonių padėtis, kodėl jie emigruoja, kodėl jie gimdo vaikus kitur, su kitataučiais, kodėl nenori gryžti namo, kodėl vieni jaučias emigrantais, kiti ne, ir visi kiti tikrieji emigravusio žmogaus aspektai.
Jei būčiau atvažiavus čia paauglė, ar iškart po mokyklos, viskas atrodytų kitaip. Atvažiavau 25rių, tad nenuostabu, kad turiu ir atributikos, ir kad jaučiuos emigrante, tuo labiau, kad nebeperku iš emigrantų, nedirbu su emigrantais, nevakaroju su emigrantais. Nenuostabu, kad pasiilgstu savo miesto, išvaikščiotų gatvių, esmė tame, kad ilgesys yra prisiminimams, nes nuvažiavus i kokį kitą niekad nelankytą miestą, jokių emocijų nepatirdavau ir gyvenant ten. Dar tiesa, draugai ir pažįstami. Manieji visi išvažinėję kas sau. O kai viešiu Lietuvoj, labiausiai veržiuos i tas vietas ir gatves, kuriomis su jais vaikščiojau.
Lygiai taippat dabar kartais ilgiuos Velso. Pažįstamų veidų, vietovių, pasisveikinimų, nesvarbu kokia kalba.
Pilietybė. Kažkodėl visada esu už vyrą, už tėvą. Visada už jo kraują, jo pavardę, jo tėviškumą. Anglijos karalienės vyras sakosi esąs vienintelis, kuris neturėjo teisės vaikams duoti savo pavardės. Žinoma, neieškosiu pavyzdžių, t.y. kitų kažkuo garsių moterų, kurios nusprendžia kas ir kaip. Pažįstu tokių sprendėjų labai daug, bet visos jos nori, kad vyras visgi būtų vyru, o ne kamuoliuku - kur pastumsi, ten riedės. Nesu feministinių pažiūrų, nors gerbiu tikrai ne visus vyrus, bet savo dukrai norėjau tėvo. Jo pavardės, jo pilietybės. Tikiuos, jis bus geras tėvas.

muah xx

Life In a Bubble

'If you want to live in a bubble you're very welcome, 'cos i don't', tarė G mūsų 7tųjų pažinties metinių išvakarėse.
Prieš 7 metus, mane, porai mėnesių atvažiavusią į Velsą, naujoji pažįstama įkalbinėjo eiti į klubą. Vos tik gryžau iš darbo. O dirbau mokykloje, apie kurią jau šiek tiek esu užsiminus ir tuomet labai dėl to išgyvenau. Toji pažįstama, jau buvo išsidabinusi, pasirengusi, palikus kavalierių kambary susitvarkyti, sėdėjo ant mano lovos ir porino, kaip nuobodžiai gyvenu, reikia būtinai į klubą, 'davai, dėkis džinsus, pasidažyk ir eisim'. Pamenu, tada tikrai nieko nenorėjau, neplauta galva, prigrūsta begalinio gailesčio vaikams, kažkoks nebūties jausmas ir dar kartą gailestis vaikams, ir jų tėvams, ir vėl gailestis.. Nesiruošiau, nesipuošiau, kaip stovėjau darbiniais rūbais, taip ir išėjau, nes planavau už 10 min, vos jie tame klube apsipras, pareit namo. Atsistojom su jos kavalierium kaip sargybiniai ties kolonėle ir stebėjom aplinką. Neilgai trukus kažkoks iš pirmo žvilgsnio paauglys pradėjo suktis aplink, garsiau už muziką rėkdamas 'u r hot'. Kartojo tai kokį 100 kartų, jo draugelis, išvis piemuo atsiprašant, strypčiojo šalia su bokalu alaus. Aš tada angliškai nešnekėjau, dėl to persikaupusio gailesčio, tolyn pasiųst žmonių nemokėjau.. Galų gale įsižiūrėjus atidžiau į nuoširdų veidą, aš kažkur radau gabalėlį popieriaus, pirmą kart gyvenime parašiau savo telefono numerį, vardą, ir pridėjau, jog esu lietuvė. Padaviau ir išėjau. Gryžus namo visiems kambariokams išūžiau smegenis dėl tokio paauglių elgesio, nes kažkaip ir įdomu, netikėta, ir keista paliko. Visą savaitgalį name gyvenantys 'bernai' gąsdino kokie yra anglai. Aš juk naujokė, kad tik neičiau su jokiu susitikt, neduok die skambintų, ar parašytų, turiu atsakyt/atrašyt - ''piss off'', jiems tik 'pasišagint' ir viskas, daugiau jie niekam tinkami, nes yra durniai, tinginiai ir apskritai kažkokie gyvenimo nesusipratimai.
 Lygiai po 3 dienų, kaip ir rodo filmuose ar moko žurnaluose, gavau žinutę nuo jo. Susitikom kitą savaitgalį tam pačiam klube ir aš galėjau į jį atidžiau pažiūrėti.
Susitikom dar daug kartų, visur tempiaus ir pažįstamą, nes ji turėjo drąsos kalbėti angliškai, o tuo tarpu aš tik klausiau. Tiesa, susirašydavom sms, nes rašyt man visada lengviau nei kalbėt. Nors, vienas kambariokas leptelėjo prie jo, jog lietuviškai aš neužsičiaupiu, o va angliškai - tyliu.
Praėjo keli mėnesiai, kol vieną vakarą klube,vienu metu laiką leisdamos su keliom kompanijom, iš anglų gavau kvietimą į svečius (ne pirmą kartą, o tą vakarą greičiausia dėl konkurencijos) pažįstama pakuždėjo 'tu jam taip patinki, o vis išsidirbinėji, jeigu neini tu, einu aš'. Nekaltinu V-blue kiekio (alkoholonis kokteilis), bet tą vakarą išėjau su G be jos. (Aš turiu nesveiką savisaugos instinktą, jei žmogus patinka, tai aš visokiais būdais stengiuos nepatikti pati, bet, kai kurie visgi tam atsparūs)
Likau su juo 7iems metams. Per juos atradau/praradau/išmokau/užmiršau daugelį dalykų.
Per tuos 7 metus aš daug kartų girdėjau klausimą - 'kodėl jis'. Pradžioje iš vyrų, vėliau  ir iš moterų. O kai susibūrimuose visoms aikčiojant kokie nuostabūs jų kavalieriai, kaip siurbia, viską taiso, blizgučius perka, aš neturiu kuo pasigirti, tada išgirstu 'ką su juo veiki'. Aš retai svaičiojau apie meilę, nors ji yra mano mūza,  susižavėjimus, bet tiek tada, tiek dabar žinau, kad su juo galiu gyventi. Žinau, kad galiu stovėti šalia, kad manimi visada didžiuojasi, visada skatina, niekada nepažemina ir nesišaipo iš naivių sąvokų bei kantriai aiškina visas logikas ir aukštąsias materijas, mokslą bei dėsnius, kurie man tarsi baltas popieriaus lapas.. (čia aš apie fiziką, chemiją ir matematiką). Tuo pačiu atsilyginu jam, todėl jo kolegos vis bando 'nukabinti'. Kad tai vieni tolerantiškiausių ir labiausiai pavykusių santykių mano gyvenime, dėl kurių nekilo didelių problemų. Santykiai labiau iš pagarbos, o ne meilės.
Buitis yra mūsų pragaras. Mano moteriški nepasitenkinimai, kad nemoka susirinkt kojinių, vaikšto namie su batais,neplauna indų, ar per metus nėra išnešęs šiukšlių. Jo vyriški ožiai, kad užsidirba alui ir po darbo daugiau dirbti nenori.
Rodos dar taip neseniai galvojau, 'turi nutikt kažkas nepaprasto, kad mane sulaikytų neišėjusią (aš net nežinau ar jis pastebi kai svarstau, nes rodos, manęs visai nepažįsta). Taip gimė Eiprilė.
Šiemet mūsų praraja giliausia. Nes nedirbu, daugiau matau, daugiau prisigalvoju ir atsibodau pati sau.
Vis labiau abejoju, ar noriu taip gyventi.


 http://www.youtube.com/watch?v=G5TaDx-IQwg

muah xx

Pagyros blog'ui

Aptikau netyčia. Nors, meluoju. Ieškojau kažko įkvepiančio, rudeniško, šilto, jaukaus. Visada mano gyvenime būna momentų, kai tam tikri žmonės, įvykiai, darbai, problemos ir įkvėpimai atsiranda tada, kai reikia. Vienais atvejais gryžta seni, kitais - nauji. Ir kai kurie pasakyti žodžiai, visada laiku.
One sheepish girl aptikau viską. Blog'as užglaistantis likusius plyšelius, po visų kitų mano mėgstamų. Jis 'apžioja' visus niekus, kurie man mieli, nuo žirklių iki dažų. O kur dar fotografijos. Šiandien tik į jas norisi žiūrėti.

muah xx

2

 Eiprilei 2. Man ir G po tiek pat.

Pirmąjį jos gimtadienį planavau, jam taupiau, ieškojau dekoracijų ir varčiau kulinarines knygas, kad svečiams nereiktų kabint krabų mišrainės ar kramsnot sosidžrolsų ( sausage rolls ) Atvykę svečiai susiskirstė pagal kalbas ir kraujo ryšį, lietuviai į vieną kambario galą, anglai į kitą, dėl to net nepavyko padaryt bendros gimtadienio nuotraukos., bet diena išties buvo įspūdinga.
Šiemet, kad išvengt nepatogumų šypsotis/nesišypsot, klausti/negirdėti, bendraut/gal kitą kart, artimiausi žmonės nusprendė važiuot atskirai. Vieni vieną savaitgalį, kiti kitą, o kaip praeis tikroji jos diena tik tėvų rūpestis.
Kaip gerai, kad jai visos dienos vienodos. Sutvarkyti namai, sujaukti namai - jokio skirtumo.

pagalba dekoruojant

 muah xx

Helou-vynas

  Ryt helovynas. Niekad nesupratau nei šventės esmės, nei prasmės. Lietuvoj pamenu kokį siaubo filmą parodydavo, o čia žmonės lyg ir bando priprast prie idėjos, juolab, kad parduotuvių vitrinos visą spalį nukrautos visokiais niekais. Mačiau, perka. Mano laikais (kaip šie žodžiai sendina) kaukes dėdavomės prieš naujuosius, ir visa darželio grupė ar klasė fotografuodavomės prie eglės. Kai paaugau tam tiko užgavėnės, kai užaugau - kaukes dėliojaus kasdien, priklausomai nuo sutiktų žmonių ir situacijų. Čia kaukių populiarumas išauga tik per helovyną, ir dar yra galimybė pabūt visokiais pūkuotais kiškučiais, elfais bei briedžiais per kalėdas. Porą metų, kol neturėjau Eiprilės rengėmės su panom ir mes, bent kosmetiką kartą metuose iš stalčiaus išimdavau, o ir pati idėja susibėgt, pasiurbčiot kokteilių ne su treningais, bei vėliau išeit pasižmonėt į klubus, buvo varomoji jėga.
  Praeitais metais pirmą kart gyvenime laikiau rankose moliūgą. Ir pirmą kart ragavau jo sriubos. Pavertus savo dukrą ropojančia katyte, mes labai šauniai praleidom vakarą.
  Šiandien iš niekur nieko užpuolė mane sąžinė, jog vien tik moliūgo skaptavimais ir sriubom neatsipirksiu, nes vaikui tai jau neįdomu, todėl nuo pat ryto su Eiprile peckeliojom ant balionų, dažėm popierių, žaidėm su moliūgu, o jai užmigus, visą dienos darbą sukroviau palei židinį. Žinau, kad ryt jokios kaukės jai nespėsiu sukurpti (nors, gal..) o iki vakaro ji jau bus nudraskius paukštelių sparnus, verks iki pamėlynavimo jei nepasiduos balionai, ir dar bus kur pirštus kišt, nes moliūgai užėmė žaislų vietą. Dar valgysim ne sriubą, o košę, kurią katik aptikau šiam [bloge], nors, gal ryt visai kitokie vėjai galvoje siaus.

Gražios šventės švenčiantiems!
p.s. per 7 angliškus metus, dar nė karto neatidariau durų besibeldžiantiems vargšiukams vaikiukams, kurie, kaip bent rodo filmuose, turėtų atkišt morkavą kibirą ir šaukt 'trick or treat'. Aš nei to, nei kito neturiu :)

muah xx

Tingėjimo mėnuo

* Ilgai nerašiau. Gal 20 kartų pastarąjį mėnesį buvau atsivertus blogą pasibėdavot, bet tuo pat metu skaitant kitų įrašus, savo mintis pamiršdavau.
* Šią pat akimirką žiūriu Discovery History laidą 'Royal deaths and deseases', kurioje pasakojama kaip princesė Šarlotė 50 valandų praleidusi gimdyvės pozicijoj (daktaras - pribuvėjas seras 'nemataužemiausavonosies' atsisakė kitų žymių daktarų tuometinių 'replių' vaikui traukt, bei moterų pagalbos), pagimdė jau negyvą sūnų, ir po kelių valandų mirė pati dėl nukraujavimo. Tas seras žinoma nusišovė neatlaikęs kritikos dėl tuomet labai populiarios šeimos pražudymo. Dėl palikuonių nebuvimo šalis prarado 2 kartas paveldėtojų į sostą, giminės puolė siūlyt našliui Leopoldui merginas ir pirmoji gimusi mergaitė pavadinta Aleksandrina Viktoria vėliau tapo visų laikų geriausia ir ilgiausiai šaliai atstovavusi karalienė, kuri pakeitė visą pribuvėjų mokymo ir priežiūros sistemą šalyje.
Jei ne šiuolaikinė medicina, šiandien nebūtų nei manęs, nei Eiprilės. Žinoma kankintis man tiek neteko, tos 14 valandų apsijuosus širdies dažnių diržu, kelios valandos pasivaikščiojimų, galų gale skatinamieji bei epidūras naudos nedavė, ir kai vaisiui širdis sustojo ilgiau nei pusei minutės, dukrą iš manęs išpjovė per 2 minutes. (nuosprendis skubiam cezariui, bėgte į operacinę, aprengimas, parengimas, pjovimas) Jos buvo mano amžinybė, tas juodas tunelis kuriame ieškai šviesos versdamas visą gyvenimo knygą, ir tik prologe suprasdamas, jog visos tos didelės ir mažos bėdos, kankinusios, marinusios, traumavusios ir stabdydamos, tą akimirką neteko savo galios.  Kitą savaitę jai 2 metai.  Ačiū Dievui, ją turiu.
* Aplankė mus health visitor'ė. Ta pati, kuri garsiai aiškino kaip kalbėti su vaiku. Po ilgų diskusijų ir pavyzdžių, jog žinau vaikų, kurie būdami vyresni nešneka, susinervinau ir leptelėjau, jog jei galvoja, kad aš tokia niekam tikus, lai atsiunčia visažinių savo srities specialistų parodyt, ką blogai darau. Atsiuntė. Jau trečią savaitę mus aplanko pagyvenus moterėlė su krūvom lankstinukų ir patarimų. Juokinga, bet visi patarimai jau buvo panaudoti anksčiau, ir vis dar praktikuojami. Dar apsilankėm pas kalbos terapiautę, kuri patart neturėjo ką, o savo išvadose dar parašė jog Eiprilė 'is on limited diet' kas labai sugadino nuotaiką, mat apie maistą su ja mes visiškai nešnekėjom, tik pasakiau, jog ji dar nevalgo šakute ar šaukštu. Pasiterlioja lėkštėj porą kart ir jei nepavyksta įsidėt maisto burnon, ji eina nuo stalo. Tada aš iš paskos pati ją maitindama. Jei toks pasakymas interpretuojamas kaip limituota dieta, tuomet aš tikrai niekam tikus mama. Šios savaitės užduotis man joms visoms pasitarus - nerodyti jai jokios TV programos, paslėpt žaislus (paliekant vieną kitą) atimti soskę (ko ji jau seniai negauna) atimti pieno buteliuką, o jei neprakalbės, tai atimti ir pieną. Dar neduot valgyt, o laukt kol pati paprašys. Ir nemaitint, o tik padėt priešaky su įrankiais, kad pati susiprastų ką daryt. Žaislus apretinau, TV jai dzin, buteliuko nebedaviau rytais, pieną pyliau puodelin, kurio ji negėrė, bet pusryčių lygiai taippat nevalgė (tetulė galvoja, jog ji nevalgo daug rytais, nes atsigeria pakankamai). Laukt kol paprašys maisto aš nesugebu, nes yra buvę dienų, kai ji nieko nevalgė ir labai tuo džiaugėsi. Galų gale mažoji savaitgalį apsisnargliojo, ir man pagailo ją kankint, tad buteliukus su pienu palikau kaip palepinamą priemonę. Šią savaitę tetulė ateis ryte, kad pamatytų kaip Eiprilė myli pusryčius. (ji daugiau valgo popiet, pusryčius mėgėja tik paragaut, bet nesuvalgyt). Per 3 savaites bandymų, Eiprilėje nepasikeitė niekas (na, ji pradėjo krist ant žemės, gulėt ir rėkt, ypač prie kokios pėsčiųjų perėjos, arba kai noriu pasodint į vežimą, dar ji labai mėgdavo statyt bokštus, o visos tetos kurias ji sutiko liepia jai tuos bokštus griaut, ko pasekoje ji vis labiau praranda domėjimąsi statybom). Pasikeitė manyje. Pradėjau ją vest į vaikų centrą, apie kurį tetulė mane informavo. 'Atseit' ten jai turėtų pasikeist visi nedarymai į darymus. Mamos tarpusavyje plepa tik kelios, likusios gano savo vaikus, svajoja ar tiesiog sėdi parėmusios sunkias galvas. Vaikai žaidžia kas sau, bet nė vienas kartu. Kartu tik susėda prie stalelio priešpiečių. Visi panašaus amžiaus, keletas vyresnių. Nė vienas Eiprilės amžiaus nešneka, vienintėlė mergaitė laksto rėkdama "mine' ir viskas. Pastarąjį kartą visi sėdo ragaut moliūgų sriubos, ir mano nuostabai tik Eiprilė ir tie vyresnėliai kėlė šaukštą prie burnos. Visi kiti buvo maitinami. Pasijutau apgauta. Nes iš pokalbio su health visitor'e susidariau nuomonę, jog tik Eiprilė nekalba, nedaro ant puodo ir nepavalgo pati laikydama įrankius, ir tikrai 'uždepresavau', kad ji nėra robotukas, į kurį bet kada panorėjus galėčiau įvest programėlę, kad visi į ją pažiūrėję liktų patenkinti ir dar man per petį patapšnotų už gerą vaiko priežiūrą. Net ėmiau galvot, jog šitaip jos norėjau, o kai turiu, nežinau ką daryt.
* Per mėnesį numečiau tik 2 kg, užtai supykau ir pavalgiau :)

muah xx

Dieta

 Kurią čia dieną žiūrėjau vienos nuostabios moters nuotraukas ir patikėjau žinoma, bet akims buvo šokas :) sukūdo. Labai labai. Iš tokios su lašinukais, paliko tokia, be lašinukų. Žinoma puoliau klaust kokie vaistai taip pagelbėjo, ką darė, atsakė, kad jokių vaistų, ir aplamai nieko nedarė, porą savaičių vat tokių buvo ir viskas. Aš žinau kaip nieko nedarant galima sukūst, taip darydama praeitą mėnesį 5 kilogramus priaugau. Užtai man jos pasikeitimas tapo labai didele dingstim kažką padaryt, kad bent jau per Eiprilės gimtadienį nesisukčiau nuo kamerų, o labai plačiai demonstruočiau savo pačią gražiausią šypseną (čia kiek persigyriau, bet tiek to).
Jau kurį laiką prisijungus prie grupės (internetinės, o ne kokios sporto salės), kur visos labai kilniu noru davėm pažadą kažką pakeist savo mityboj, kasdienybėj, galvoj, per 100 dienų. Pusė laiko praėjo, o aš tik paskaitau kaip kitoms sekasi, jei sekasi. Todėl ėmė ir atėjo diena, kai aš visgi nusprendžiau save išbandyt. Porą kartų peržiūrėjau filmuką [Fat, Sick & nearly Dead], ir jau sekančią dieną į blenderį mečiau vaisius ir daržoves. Ir puoliau ieškot siulčiaspaudės, nes daržovių kokteilis su visa burnoj besiveliančia lasteliena buvo laaabai jau nekoks gerti. Per tas porą kokteiliavimo dienų (iki kol atsiuntė siulčiaspaudę) aš patyriau visako: gal nereikia, brangu (per vieną dieną sukokteiliuojami beveik 15 svarų), galvos skausmai, skausmai palei širdį, skrandžio spazmai, bet po 3 dienų jie baigėsi. Po savaitės sulčiavimo, aš labai sušalau ir kažkodėl nusprendžiau, jog sušilsiu pakramčius krekerių. Po jų dalinaus bulvių koše su šeimyna. O dar po to radau vegetariškų 'kotletų'. Dabar visą sulčiavimo procedūrą darau iš naujo, ir jei bus šalta, jungsiuos šildymą, o ne žiūrėsiu  kas šaldytuve. Dar tokia [moterėlė] propaguojanti žaliavalgystę ir visokiais ymanomais būdais badavus, kažkur rašė, jog sulčiaujant reikia išgert 5 litrus sulčių. Neišeina man kas pusvalandį spaust sultis, jei per dieną 2 litrus išgeriu, jau galiu sau per petį paplekšnot. Ir beje, labai įdomu atradinėt naujus skonius. Niekur dar neieškojau nei informacijos apie sulčiavimą, nei receptų, nei patarimų ar nutarimų, bet pasisekusius užsirašau ateičiai, nepasisekusius šiaip ne taip išgeriu, žodžiu, žaidžiu. Kai man 'atrado' skydliaukės nepakankamumą (hipotirozė), daktaras apgailestaujančiu tonu perspėjo, jog storėsiu. Man žūt būt reikia pažiūrėt ar kiek pakūdėsiu. Nepabandžius nežinosiu.
O dar berašydama spėjau paskaitinėt porą straipsnelių apie skydliaukę ir sultis [čia] ir [čia].

muah xx

Pasvajok

9 klasė. Pamoka. Užduotis: sukurti rašinį laisva tema  Kas aš būsiu, kai užaugsiu. Štai aš ir namie. Su pieštuku rankoje ir švariu sąsiuvinio lapu ant virtuvės stalo: Kai aš užaugsiu, būsiu toks, kaip Pabedinskas. Būsiu žurnalistas, važinėsiu nauju aštuntuku po miestus ir kaimus šnekindamas žmones.... Ir aplankė mane mūza. Pagavo ir pakilojusi mestelėjo link debesų. Jaučiausi Ikaras ir Dedalas vienu metu. Pieštuko valdovas, nebijantis atverti giliausių sielos rūsių lobynų, nevengiantis aštriausių svajonių vingių.
Darbas perrašytas dailyraščiu ir priduotas. Darbų rezultatų laukiau visą savaitę. Pirmą kartą gyvenime nuoširdžiai laukiau lietuvių kalbos pamokos... LAUKIAU...
Diena išaušo, pamoka užgulė klasės sienas, prislėgdama kiekvieną kitaip... Mokytoja įžengė į klasę su žavia šypsena ir gniužulu svajonių rankose. Mūsų svajonių. Smagus šurmulys ir pradedam  pristatomi geriausieji rašiniai. Kelios citatos, prisodrintos epitetų. Kelios pedagoginės pastabos iškalbingesniems rašinių autoriams.
Na, o dabar  klasės perliukai. Matau, kaip mokytojos rankose lieka vienas sąsiuvinis pasigardžiavimui  mano svajonės žaliame aplanke. Širdis daužosi, nes nežinau, kas dabar bus. Čia juk aš ir mano vidinis pasaulis. Mokytojos lūpos išspjauna pirmuosius sakinius. Braukdama juoko ašarą, pasitelkdama intonaciją, ji perskaito mane visai klasei... Visi plyšta juoku. Mokytojo skatinamų patyčių gyvenime dar nebuvau ragavęs. Klasės sienos čia susitraukia čia išsiplečia iki beribės erdvės. Gėdos stulpas auga. Akyse temsta ir galvoje ūžia...
Mano atvirumas sutryptas ir paniekintas... Mano vaizduotė plikai išrengta ir paleista bėgti per kaimą. Kad viešai užjuoktų...
Niekada nebūsiu Pabendiskas! Niekada neturėsiu namo, šalia kurio puikuojasi aštuntukas, niekada nebeisiu į žurnalistinę medžioklę ir nebūsiu karate meistras! Ir niekada... niekada niekada neberašysiu!!! Niekada nebeskaitysiu ir nebesvajosiu

Kai man suėjo dvidešimt, gavau darbą Kauno žiniose. Po pusmečio buvau pakviestas dirbti televizijos žiniose. Būdamas dvidešimt vienerių rengiau ir vedžiau laidą apie automobilių sportą. Dabar Baltijos televizijoje vedu laidą Žiema 100%. Ekologiniai sprendimai.

Kaip aš tai padariau?

Čia ne apie mane. Aš nesu tų, kurie augdami nešiojosi tą 'aš jums dar parodysiu', o užaugę atsitiesia, ir rodo. Mano norus ir svajones lygiai tokiu pačiu principu trypė mylimas tėtis bei giminės. Neseniai George paklausus kokios mano svajonės, mat jis nieko prieš kokią nors išpildyt, atsakiau, jog daugelis jų šiuo metu guli karsteliuose ir kaskart vis labiau užberiami žemėmis.
Aš buvau ir esu svajotoja. Kartais prisvajoju net per daug ir iš to išeina nenusakomi pojūčiai ar postūmiai. Mano svajonės nėra batukai, rankinukai, kokie kursai ar lankytina vieta, nes nuėjai nusipirkai, nuvažiavai, pasimokei. Dar vienas labai mielas žmogus kažkurį vakarą lygiai kaip ir G. sugalvojo, jog idomios jam mano svajonės, nes savąsias jis jau visas išpildė, tai dabar gali padėt pildytis kitų. Man žinoma irgi lengviau ir patogiau pildyt kitų norus nei savo, ypač tuos paprastus ir buitinius. Esmė ta, jog mano 'svajonės' (tos paprastos) pildosi ir dažnai, bet dažniausia, kai esu viena. Kai gyvenu viena. Kai gyvenu sau. Kai nėra atsakomybės, jog galbūt per brangu, savanaudiška, visokių 'o kai su juo/ja?' Nes dažniausiai mano svajos nėra susijusios su partneriais ir kitais, kurie mane sažinės pavidalu laiko. Su jais būdama tegaliu viltingai pasakyti, 'kaip norėčiau Kūčias švesti Lietuvoj', arba 'kaip noriu su tuo ar anuo gert vyną va ten ir ten ir pratęst tą nebaigtą temą', arba dar banaliau 'kaip noriu bronzinio nissan 350z. Šalia esantys tada motyvuoja 'tai važiuok, daryk, pirk', nesvarbu jiems, kad važiuot Kalėdų nėra kur, šeima iširus, visi kas sau. O to žmogaus su kuriuo mielai šnekėčiau nebėra, kad gryžusi gimtinėm, užsuku pasėdėt ant jo/jos asmeninio suolelio ties akmens pamiklu.  Ir kad tas nisanas, o dar ypač bronzinis, kurį man žinoma turėtų pirkt mylimas vyras, pasak jo, yra ne ką geriau už ford mondeo, jame variklis toks ir toks, detalės tokios ir tokios, ir aplamai ji nieko gero. Tikrai nepulsiu aiškint, jog svajonės nesipildo, jų nėra ar jos nereikalingos, nes visada esu ten, kur kažkada pagalvojau, jog noriu būti, visada gavau to ko noriu, (kartais su kaupu, kartais ne to ko noriu, bet kiti žmonės nesigilina į noro grožį). Na yra ir tų, kurios kaip ir sakiau, guli karsteliuose.
Oj prirašiau jau per daug. Šiandien eilinį kartą susvajojau, jog jei kur važiuodama pamatysiu laukymėj stovintį vienišą medį, sustosiu ir nueisiu iki jo žingsnius skaičiuodama.

 Rašinys viršuj vogtas iš [čia]. Autorius ne vieną saviugdos/saviįtaigos knygą perskaitė. Šaunuolis. Būtų įdomu paklausyt jo vedamų paskaitų, visgi jis kažką su žiniomis nuveikė.

muah xx

Kai man pasiseka

Šiandien iki pietų nemiegojom. Anksčiausiai sukilom, nes pats laikas vaiką vest svert. Paskutinį kart gegužės gale svėrės.
Blogo juodrašty guli įrašas apie gimdymą, pribuvėjas (midwife's), sveikatos prižiūrėtoją (health visitor'es), ir džiunglių įstatymus, gal kokį vakarą klaidas pataisius publikuosiu.
Išsikrausčius iš Velso, pirma, ką dariau - susiradau sveikatos prižiūrėtoją, nes senoji aiškino, jog ji reikalinga iki kol vaikui sukanka 7.
9 mėnesius iš eilės Eiprilė keliavo svertis, kažkokios moterys paklausydavo mano nuogastavimų jei tokių buvo, dalino skrajutes su informacija, nukreipė į šeimos centrą, kur keliavom į masažus, vaikų žaidimų valandėles, paskaitėles apie ugdymą ir tt. Ten mane pagyrė, jog esu pirmoji 'iš kitur' atvedusi savo vaiką, nors šalia esančioj poliklinikoj registruota 180 kitataučių vaikų. Aš, kad po to neverkšlent, kaip gaila viską palikt, iš karto pasakiau, jog mano vizitai čia laikini, mat ieškom namų, ir neaišku kur rasim.
Jau 7tas mėnuo, kai išsikraustėm ir iš ten. Pirma, ką dariau atsikrausčius, puoliau ieškot sveikatos prižiūrėtojos, maža kas. Kone tam pačiam pastate įsikūrę šeimos gydytojai, darželis ir vaikų priežiūros centras su biblioteka. Su gydytojais čia viskas tvarkoj, net geriau nei pas senuosius paracetamolio mylėtojus bei ligų 'gūglintojus', bet vaikų centru - nusivyliau. Šiandien buvo mano 5tas apsilankymas. Bet iki tol, visus kartus, kai klausiau kur kreiptis dėl Health Visitor'ės, sakė, jog čia tokios nėra, kad nežino, kaip veikia sistema, ką daryt atsikrausčiusiems naujokams - jei kas blogai, 'pas gydytoją eikit' - guodė. Kokie vaikų užsiėmimai? - 'mm,  galim paieškot, bet priklauso kokiai vietovei priklausot'. Iš kur žinot, kur kokie patikrinimai? - 'gal gydytojos klauskit'. Aišku, tos moterėlės, kurios svėrė ir atsakinėjo į su vaiku, o ne paieškom susijusius klausimus, buvo normalios, bet ta, kuri priima ir registruoja (Dieve padėk).. Svėrėjos, deja atsakyt į klausimus apie vietoje veikiančią sistemą negalėjo, nes visos iš vis kitų Braitono apylinkių kaskart į skirtingus vaikų centrus tam tikrom valandom važiuoja.
Šiandien man pasisekė! Dirbo visiškai nauji veidai, visi su lig vienu. Ačiū tam aukštai, buvo ir nauja registratorė, nes senąjai nebebūčiau šypsojusis. Eiprilė per 3 su puse mėn. tepriaugo pusę kilogramo. (Gerai, gerai neverkšlenu, ne paršiuką auginu). Moterėlė aikčiojo, kokia ji aukšta palyginus su vietos vaikų statistika, tada toptelėjo, jog jei žino, kokie vietos vaikai, maž žinos ir apie sveikatos prižiūrėtojus. Pasibėdavojau, kad gyvenu čia jau tiek, ir toks net nesaugumo jausmas, jog nėra tos Health visitor'ės, kad nežinau ar galiu eit į tam tikrus vaikų centrus, ar jie man 'priklauso' ar tektų raudonuot atsiprašinėjant, jog ne ten pataikėm. Kad galų gale vaikui tuoj 2 sueis, o niekas jos sugebėjimų ir neįvertins (nelabai aišku ar mes jais girtis galim). Pasirodo, moterėlė vietinė, akis tik plėtė ir plėtė jog dar neturim prižiūrėtojos, galų gale konstatavo, jog senoji registratorė turėjo 'issues with not Brits'. Užpildė formą, kurią atseit gryžus į ofisą perkels į duomenų bazę sužiūrėt, kas ir kaip jau parašyta apie dukrą. Pasiguodžiau dėl vaiko kalbos. Lai nepuola manęs mamelės, kurių vaikai raiškiai sako eilėraščius ir atkartoja žodžius, jog nepanikuočiau, kai ateis laikas ji pradės irgi. Aš nepanikuoju, ji pradės, bet dabar ji manęs priėjus mama nepavadina, tėčio irgi. Ji rodo rankom, jei žino, kur kas yra, žino, koks gyvūnas kokį garsą skleidžia, bet 6 - 20 žodžių, kuriuos jau turėtų sakyt - nėra. Iš tiesų - nėra nė vieno.
Mano mama albume surašius žodžius, kuriuos sakiau metų ir 8 mėn, ir žodžius - metų ir 10 mėn. Albume, per 2 mėn žodžių prirašyta kone trigubai daugiau, ir aš į tą lėtesnių statistiką nepapuoliau. Klausiau G. mamos, kaip vystėsi jos vaikai, nenoriai pripažino, jog 2 paskutinieji iki 2 metų net nevaikščiojo, nekalbėjo, vartė knygutes, ir laaaaabai ilgai nedarė ant puodo. Ji sako jie nenorėjo, abu paskutiniai vaikai sako, jog mamai nebuvo laiko jų sužiūrėt vienu metu, tad nenuostabu. Užtat jie kone piktybiškai iškelia faktą, jog tie greitai mokęsi ir mamas džiuginę dabar dirba fabrikuose už 18 štukių per metus, o va jie abu ir kiti jų pažįstami 'lėtesni', baigę univerus ir nesigėdija algalapių.
Aš papeikiau save, kad pati apsunkinu vaiko kalbą, nes kol esam dviese šnekinu lietuviškai, vos grįžta tėtis - angliškai. Arba, vienu metu rodės jau supranta lietuviškai, o po beveik mėnesį trukusių anglakalbių svečių vizito, nešnekėjau lietuviškai, kad neparint šalia sėdinčių, ir ji rodės mieliau klausės anglų kalbos. (Esu milijoną kartų susidūrus su priekaištais dėl kalbos. Darbe su lietuviais reikalavo kalbėt angliškai, mat žmonėms paranoja, jog juos apšneka. Į norimą polikliniką registravo tik kai 'nesupratau', kodėl kambarioką priima, o man vietos nėra. Ne anglė - sakė - gydytojams sunkiau. Mokytis irgi mykdami priėmė,  po to, kai išdėsčiau versijas apie vietinius, tingėjimą, pastangas, integraciją, bei norą mokytis)
Svėrusi moterėlė nežinojo, kaip man geriau kalbint vaiką, užtai atsivedė kolegę. Pastarąjai buvo perpasakoti mano klausimai, nuogastavimai, net 6 kartus pabrėžta, jog esu lietuvė. Toji, visą laiką šnekėjusi su kitom mamom pašnibždomis, man kone rėkė, jog privalau vaiką kalbint ukrainietiškai. 'Tėtis lai šnekina ją angliškai, visi kiti ją šnekins angliškai, bet mamos liežuvis turi išsukt tik ukrainietiškus žodžius! Su ja, tik ukrainietiškai, ir kai kitą kart atvesi ją svert, noriu iš jos išgirst bent 6 ukrainietiškus žodžius! Nenoriu, jog ji iš tavęs girdėtų angliškus žodžius!' Va taip. Po to ji aprimo, ir pažadai, jog jos viską sutvarkys ir aš turėsiu vaiko sveikatos prižiūrėtoją, jau vyko pašnibždom. Ieškau ebay ukrainiečių žodyno.


muah xx

Pirmieji guzai

Galvojau, būsiu tų mamų, kurios spėja pakišt pagalvę vaikui griūnant.
Ji griuvo augdama ir bumbtelėdavo į kampus, bet minutė ašarų, ir skausmas pamirštas.
Ji jau žino atstumus namuose, tad gali vaikščiot užsimerkus, ką dažnai ir daro.
Šiandien ne jos diena.
Tėtis pastatė skalbinių kabyklą vidury virtuvės. Sukosi sukosi ji tarp rankšluosčių ir kad trenks į stalo kampą, kad tas net dzinktelėjo. Maniau, jog ji kaukštelėjo kumščiu. Bet už sekundės abi išsigandusios viena į kitą sužiurom, ir ji pasipylė ašarom. 5 minutėms. Ant skruostikaulio liko mėlyna dėmė, kuri kas valandą vis plėtėsi ir keitė spalvą. Lauke lijo. Išėjom pasižmonėt, tiksliau atradom fermą už dyką (!!) kur ji galėjo pasidairyt į visus y-a-ha, cip cip, mū, ir vuf vuf. Nors ji labiau domėjos lietumi, nes į lietų išėjo pirmą kartą. Visada mašinoj, ar po politilenu vežime, o dabar pati sau su guminukais per balas, kombinezonu ir mama bei tėčiu iš paskos. Pridengiau mėlynę kapišonu.
Užsukom į banką išsikeist atostpinigių (rašiau, jog taupom). Besimaivydama, ir šokinėdama aplink eilėje stovinčias moteris sugalvojo bėgt, užkliuvo už oro, virto, ranka slystelėjo, veidu bumbtelėjo į grindis. Cypė, verkė, rėkė. 5 minutes. Toj pačioj veido pusėj, kur ir mėlynė, aplink akį patinę ir gerokai paraudę. Antakis, poakis, ir šnervė. Jau beveik girdžiu daugelio mamų priekaištus, 'juk mergaitė, saugot reikia, neleist lakstyt'.

muah xx

Kaip gyveni, tuo ir sergi

arba
Išgyveni, todėl ir sergi
Kokie tavo draugai, toks esi tu.
Tu esi, ką tu valgai.
Su kuo gyveni, toks pats patampi ir tt.

Palyginimų 'kas tu, tas tu' yra galybė. Nuosprendžių - taippat. Kiekvienas savaip lygina, savaip sprendžia, savaip supranta, tiki bei priima ir sureikšmina. Iš savo kiemo galiu stebėt kaimynų pjautą ar nepjautą žolę, girt ar moralizuot, bet kol kartu su kaimynu nesėdžiu ant to paties fotelio, toj pačioj skūroj, mano nuosprendžiai tėra bereikalingas laiko švaistymas. Bet vistiek kartais švaistau jį, kaip ir likę kaimynai, su kuriuo nuomonė sutampa, jau gali vadintis draugu. Bent tam kartui.

Aš, matau, nusidedu tipiškam lietuvių blog'erių klanui, nes vis rašau apie save ir apie savus. Reikės taisyt padėtį ir visgi pliotkint apie kitus.
Kažkada, kai domėjaus vienos moters bėdom, ji pagiežingai rėžė, jog turiu žiūrėt savo bėdų. Kai kitą kart į jos tą pačią problemą numojau ranka, ji mane išvadino egoiste ir kone apsiverkė, kokia aš bejausmė ir žiūriu tik savęs. Dar kitiems apšmeižė, nes turi tokį įprotį. Ir taip daug kartų, nes moters problemos tos pačios, tik norai skirtingi. Kaskart įkvepiu - iškvepiu ir laukiu momento, kad pamatyt, ko gi tuo metu jai labiau reikia - paguodos ar skatinimo ar tiesiog klausytojo. Pasisekė jai, kad yra privalomųjų pasisveikinti rate, antraip nuo tokio žmogaus palaikyčiau nemenką atstumą.
Daug tokių, nuo kurių nusisukt negalėjau/nemokėjau mano gyvenime. Mama mokė gerbt vyresnius ir aplamai žmoniją, kai kuriais atvejais netgi rodė pavyzdį atlaidžiai šypsodamasi, jei kokia giminaitė ar draugė tą dieną 'jautėsi nekaip'. Kiek daug vyresnių jautėsi galingi ir dėjo savo virusinę informaciją į mažą galvą? Kiek kartų teko kaip kempinei sugert vyresnėlių pagiežas dėl nesėkmingų jų gyvenimų, bei klausytis pamokymų jog turi būt taip ir ne kitaip, ir jei tu vaike pasielgsi šitaip, bus va taip.
Mano tėvų pagrindiniai ginčai buvo garsūs svarstymai kaip mane auklėti. Tėvui netiko, kad mama nebara, kad atlaidi, kad moko tokių nesamonių kaip kultūra ir menai. Mama baisėjosi jo paaiškinimais - 'gaus į kailį ir pasibaigs/išmoks/padarys'. Dėl visų mano klaidelių ir gyvenimo, kaip kad noriu, tėvas paironizuoja, jog jei būtų davęs kailin, būčiau tokia, kaip visi.
  Kartais naiviai pavydžiu žmonėms, kurie nekankina savęs egzistenciniais klausimais, kuria šeimas, nenukrypsta nuo susikurto kelio, arba kelio neturi visai ir mažai ko ieško gyvenime. Užaugo, įstojo (jei) kažkur pasimokyt, įsidarbino, įgijo namus, arba užėmė tėvų, užaugino vaikus, paseno ir numirė. Rodos, taip ir reikia, bet vieni tai daro su polėkiu ir ramiai, antri priešinas, treti visą gyvenimą ieško ir nerimsta, kiti nusirita kažkur žemyn, dar kiti lipa kuo aukščiau, o dar dar kiti neatlaikę įtampos pasislepia, suagresyvėja arba dar blogiau, nusižudo. Ir viskas tik dėl supančios aplinkos, dėl žmonių, kurie kažkada kažką pasakė.
Daug kur rašo, aiškina, tikina, kad nešiotis praeitį negerai, nes per ją neišeina gyventi dabar.
Ir tame dabar, atsikeli tyras lyg šaltinio vanduo, ir dienos pabaigoj gali skaičiuot kiek tokių pat tyrų sutikai, kas kiek kokių srutų įpylė, kas atsigėrė, kas rankas nusimazgojo, kas vagon akmenį įmetė, kas tiesiog stebėjo, kas grožėjosi. Kitą dieną vėl taspats. Aš jau beveik išmokau prieš miegą išsivalyt visas drumzles, bet kiek yra tokių, kurie kaskart atsikelia vis labiau užteršti?
George prieš porą savaičių manęs paklausė: 'Aura, why i hate people so much?'

Šiandien facebook'e - Knygų klubo statusas - 'Įrašykite: knyga, kuri įkvėpė mane keistis ............... .'
Iš komentarų matosi, kad komentavę yra/buvo sužaloti ir ligoti, ir kokiose knygose ieško/jo išsigelbėjimo bei atsakymų. 
Aš susirgau, po vieno egzamino, tada grupiokai vieni kitus gąsdino, jog jį išlaikyti pavyksta ne visiems, o apie geresnį vertinimą - pasvajot. Kai man iš visų pusių aiškino kaip reikia gyventi, kad reikia tuoktis, nes 'dabar' aš kaip ir be statuso. Kai porinau, kad mano ne tokie tikslai, kad nematau savęs, kaip kad kiti norėjo, besikapstančios daržely prie namo, su vaikais, su tuo vyru gyvenant darniai ir taikiai, kad dar ne laikas, likau nesuprasta. Rodės jog nieko gyvenime nesu padarius taip, kaip reikia. Kitiems.
 Beveik metus neišlindau iš poliklinikų, skaudėjo visur, kasdien vis kitur. Vienas daktaras kraipydamas galvą leptelėjo, jog man 'atchodai', nors su narkotikais nieko bendra neturėjau. Kažkas 'pasufleravo' jog matyt vėžį įsitaisiau, bet kita įtakinga moteris nuramino, jog apkūnesni vėžiu neserga (tada viršsvorio nešiojaus gal 5kg). Po jos tokio nuraminimo, svoris krito žaibiškai, atsirado baimė mirčiai, negalėjau miegot, dar dar kiek, ir būčiau papildžius išprotėjusių gretas. Nuėjau pas psichologę. Visada jas neigiau, bet tuometinė psichologijos dėstytoja buvo tokia šauni, jog išdrysau. Moterėlė pajuodusiais paakiais davusi porą testų pareiškė jog man depresija, ir puolė klausinėt kokie vėjai man neduoda ramybės. Jos veidas vis keitės ir keitės, lyg ir išvargo nuo mano svarstymų, pabaigoj paklausė - kaip aš viską išgyvenau. Tada toptelėjo, kad tie, kuriems išties sunku, neina pas jas, nes atsakyt, kaip tai išgyvena, nesugebėtų. Kitą kart pas ją keliavau klausinėt apie žmones, kurie mane supa. Atsakymų ji neturėjo, pusvalandžiu anksčiau baigė seansą, bei užsiprašė didesnės sumos. Vėliau po kelių apžiūrų, kita mano mylima gydytoja atgailaujančiai reziumavo - 'vaikų nebus, tik labai didelis stebuklas padėtų. Gal'. Po to su jokiais diplomuotais psichologais bendrauti neteko, išsitraukiau D. Melano - 'Individuali psichoterapija ir psichodinamikos mokslas' knygą, ir šiap ne taip pusę iveikiau. Per pusmetį. Per tą patį pusmetį perskaičiau daug. Knygų, straipsnių, mokslinių darbų, bet jie tik dar labiau 'parino'. Kai daviau šansą paskutinei gydytojai, ji vos įpusėjus mano ašarojimams, vietoj tablečių išrašė knygą. Labai pykau, bet nusipirkau, visgi 'receptas'. Pradžia, apie vėžiu sergančią moterį padėties tikrai nepagerino, tik dar labiau suerzino. Prisigalvojau, jog gydytoja tikriausiai žino, kad man vėžys, ir išrašė knygą, kad su liga susitaikyčiau. Neilgai trukus pradėjom sutvirtinimo kursus bažnyčioj, susitaikiau su mama (ilgai ant jos pykau), ėmiau rimti. Ir atsiverčiau knygą. Ji apie atleidimą, rašyta psichologo ir kunigo. Labai tiko atsiradus bažnyčiai. Po jos sekė daug įvairios literatūros, tik aš jau rinkausi kas tinka, kas ne. Jau rašiau, kad bažnyčioj gijau. Supratau, jog norint visiškai pasveikt, turiu pakeist absoliučiai viską - darbą, namus, žmones, galbūt miestą. Pradėt viską iš naujo. Užtrukau apie metus.
Anglijoj sirgau porą kartų - peršalimai, pakosėjimai, slogos. Po gerų 6 metų, sutiktų žmonių su naujom nuorodom, aš vėlgi keičiau (ne dėl sveikatos šį kartą, tiesiog atsiradus progai pasakiau, 'yes, of course'). Darbą, žmones, namus, miestą. Turiu vaiką. Stebuklo būdu. Nepakeičiau tik bambančio pesimisto, save vadinančio realistu - vyro. Nes jis kasmet pažada keistis. Po vaiko gimimo per pusmetį įgijau antsvorio ir skydliaukės sumažėjimą. Pažadėjau sau iki kitos vasaros pasveikti.

muah xx 

p.s. jau gyriaus, kad turiu porą knygų, kuriose ligos kilmė tapatinama su mąstymu ir savijauta.

- antsvoris - baimė, apsaugos poreikis. Bėgimas nuo jausmų. Nesaugumas, savęs atmetimas. Pasitenkinimo troškimas.
- skydliaukė - auka. Jausmas, kad žlunga gyvenimo planai. Nepasitenkinimas tuo, kas pasiekta. Įsitikinimas - 'man niekuomet nepavyks padaryti to, ką noriu. Pasidavimas. Jausmas, kad esi beviltiškai įklimpęs.
  

Tikiu Dievą, tėvą, visagalį..

Vakar Eiprilė žaisdama ant pagalvių sumąstė pasispardyt. Man žinoma daugiausia kliuvo, iš pradžių žaidimo forma kojas gaudžiau, kad per daug neįsijaustų, galų gale pasakiau, jei dar taip darys, gaus atgal, akis už akį. George nugirdęs:
 - tai mes ją auginsim kaip musulmonę?
 - o tai geriau ją augint kaip krikščionę, kai ji skriaudžiama vistiek turėtų šypsotis? - paklausiau,
 - žiūrint kokią krikščionę - teatsakė.

aš be religijos. Tėvai į bažnyčią nevarė, ir patys nėjo. Kažkada mažą, močiutė kaime nusivedė į bažnyčią. Ten buvo taip gražu, kad aš tik dairiaus ir šypsojaus. Turėjau dar ir jurginų puokštelę, kad pašventintų. Bet vietoj to, kad močiutė gražiai paaiškintų, kad reikia susikaupt, pasiklausyt ką pasakoja ar dar kažką, ji tik piktai murmėjo, kad jai darau gėdą, kad negalima šypsotis, negalima dairytis nes visi tik į mus žiūri, ir kad daugiau niekad nesives čia. Tada net prie bažnyčios saldainio nenupirko, greičiau parvedė namo visą kelią bambėdama kokia aš bloga ir kad jai dabar nebus kur akių dėt. Mano močiutė iš tų sekmadieniais mišių nepraleidžianti, bei prieš miegą poterius šnabždanti.
Gimtam mieste niekas iš giminių ar pažystamų į bažnyčią nevaikščiojo. Paauglė būdama pirmą kart ten nuėjau, nes bažnyčia šventė kažkeliašimtmetį, ir mokiniai galėjo joje budėt. Visą parą. Kas porą valandų pasikeisdami. Nepaliko labai didelio įspūdžio, nes sintetinės baltos staltiesės dengiamos visur, bei plastmasinės gėlės, man yra kažkoks nesusipratimas (kaip ir ugg'sai bei crog'sai). O ten jų buvo daug. Patiko freskos, sietynai, žvakės, ikonos. Dar kažkada viso miestelio norintys mokiniai galėjo eit a la kryžiaus kelią, nešt kryžių už miestą į kryžių kalną. Žinoma ėjau ir aš, kad tik nesėdėt pamokose. Auklėtoja tada ironiškai traukė per dantį, maždaug iš kur tokia jau tikinti, nes rūkymas, makiažai, mados, bėgimas iš pamokų prie to nederėjo.
Mane be tėvų žinios giminaičiai pakrikštijo, mat mama niekaip nerado pakankamai turtingų giminaičių tokiam žygdarbiui.
Su bažnyčia susipažinau, kai prieš vestuves reikėjo gauti sutvirtinimo sakramentą. Kai reikėjo kelis mėnesius vaikščiot į pamokėles, po jų dar laukė jaunavedžių pamokėlės. Tuomet aš gerą pusmetį buvau beveik hipochondrikė pati to nežinodama, ir jaučiau, kaip man geriau po katechetės pamokėlių. Būtent tada supratau, kad nenoriu vestuvių, nenoriu tos šeimos, nenoriu numirt iš liūdesio ištekėjus už žmogaus su kuriuo nesiejo nieko bendra. Bažnyčia padėjo man išgyti. Joje sutikau nuostabų jaunimą, įžengiau į bendruomenę, džiaugiaus nauju gyvenimu, išsivaliau širdį. Niekas nebarė kai šypsojaus, ir nepeikė, kad atėjau tik pasidairyt. Po savaitės stovyklavimo Pažaislyje aš gryžau laisva. Nes D. ten suprato kaip nuodijo man gyvenimą ir kaip man reikia žmonių. Man bažnyčia buvo išsigelbėjimas, jam skaudulys mus išskyręs. Bet abu gavom dėmesio, ir gana daug. Tuometinėse jaunimo dienose nutarėm, beveik 6, kartu praleisti metai nuėjo veltui. Dėl neivykusių vestuvių jo šeima kaltino mane, tai galbūt sužadėtuvių žiedas nepatiko, tai matyt įsimylėjau jaunesnį D. brolį, kitiems dėl to bažnyčia liko kalta, mano tėvas pareiškė, jog man kito b***o prireikė, jo žmona irgi kažką apie pinigus kalbėjo. Ir tik vos keletas žmonių lingavo galvas matydami kaip mes viens kitam netinkam. D. vedė mergaitę iš bendruomenės, mes visi gražiai bendraujam šeimomis. Dar kažkurį laiką ėjau į bažnyčią dėkot už pasikeitimus, vėliau tai dariau ne tik bažnyčioj, dabar - prieš miegą, jei prisimenu.
Aš neskaičius viso testamento, nesuprantu visų simbolių reikšmės ir iš to daromo spektaklio, nepažystu visų šventųjų, nedalyvauju bažnytinėj veikloj, nežinau kada kokia šventė, ir, kai atliekant pirmąją išpažintį kunigas patarė pagalvot, ar man reikia Dievo, jei iki tol gyvenau be jo, gal ir toliau taip turėčiau. Nespyrė jog būtina ar kad privalau.
Aš įžengus į bažnyčią, kažkieno namus ar širdį, jaučiu, šalta ten ar ne. Ne visur, kur sukurtas nuostabus interjeras, kur nėra tuščių erdvių dėl statulėlių, simbolėlių, kur užklotais kuriamas jaukumas iš tiesų yra šilta ir jauku. Ne visose madingose ir gausiose bažnyčiose yra gera ir ramu. Tai priklauso nuo žmonių. Yra tokių, kurie nieko neturi (arba turi), savo atvira širdim ir šiltu žvilgsniu tarsi leidžia pasilikti ilgiau. O kiti vos įžengę/us, nešiojamu pykčiu, įsitikinimais ir barjerais viską aplink sustingdo/ę.
Esu rašius rašto darbą apie budizmą, bei taipogi daug skaičius apie kitas religijas, kai reikėjo pasirinkt, apie kurią noriu rašyt. aš be religijos, bet viešumoje, kartu su religingais klaupiuos ir stojuos, mušu į krūtinę bei paaukoju. Niekas neskiria, ar aš tik šiandien tai išmokau, ar visą gyvenimą tai dariau. Kiek mūsų tokių yra? L a b a i daug. Esu iš tų, kurie niekada nekariaus dėl to, kad Dievas knygelėj gražiau aprašytas.
Anglijoj religijų kiekvienam mieste bent po 6ias (čia šiaip, iš galvos ištraukiau). Labiau nuskriausti dalyvauja veikloj, labiausiai nuskriausti apart religijos nieko nemato, o tie, kuriems neaišku, daug apie tai diskutuoja. Nežinau, kiek ir ko moko mokyklose, bet pastebėjau, jog labiau išsilavinę, susipažinę ar supažindinę po kiek laiko pabrėžia ir savo tikėjimą. Kai kuriems pažintis tuo ir pasibaigia. (dar pastebėjau, jog olimpinių žaidynių uždarymo transliacijos metu, visi iki vieno draugai anglai su masters degree feisbuke piktinosi dėl to, ano ar šiaip dar ko. Visi su Bhs spaudė laikus, o tie 'be nieko' džiūgavo spice girls pamatę ir prisiminę jaunas dienas).
George manęs klausinėja kas bus Eiprilė, o tegaliu atsakyt, jog dar nežinau. Galbūt leisim rinktis pačiai (G. tėvai susipažinę bažnyčioj, visą gyvenimą gyveno/a su bažnyčia, G. kamavosi ten vedamas, nes ne viskas, kas buvo sakoma, jam tiko ir patiko, todėl jis taipogi liko be religijos)
Reikia tik padėkot už tai, jog tikint viskuo ir niekuo tuo pat metu, niekas dar neveda ant laužo, ir jei kada ateis laikai, kai reikės vieną dieną dieną tikėt kažkuo, kitą - kitakuo, sugebėsim tai daryt.

muah xx