namai - ne namai

Turėti namuose lyg iš dangaus nukritusį žmogų, man asmeniškai yra tikrų tikriausias įššūkis. Kai nutari padėt įsikurt pažystamui, giminaičiui ar draugui, bent turi laiko moraliai pasiruošti pats, ir paruošti namus. Jei turėčiau laisvą kambarį žinau, jog pašalinis žmogus man gal ir neužkliūtų, bet Elmira - žmogus iš niekur, neplanuotas, nepažystamas, nelauktas, nesitikėtas. Iš vienos pusės įdomu užmegzt naują pažintį, nebepriekabiaut prie vaikino, moteriškai pasiplepėt, ir pasijaust dieviška, nes kažkas tokioj absurdo situacijoj manim labai pasitiki ir klauso, bei klausia. Aš už ją kalbu telefonu su ne rusakalbiais, su ja einu tvarkytis dokumentų, jai padedu gaut, kad ir menką, bet darbą, kuris užtikrins, kad galima atsidaryti banko sąskaitą, bei jaučiu įsipareigojimą policijai, nors kažin ar turėčiau. Iš kitos, neigiamos pusės, man kliūva, jog svetainė nebėra mūsų svetainė, bet taipogi nėra ir jos miegamasis. Tiek jai trūksta privatumo, tiek mums laisvės sėdėti prie televizoriaus iki išnaktų. Be to, jai nesvarbu, jog George kalba telefonu, vaikas žiūri savo mikimauzus, ima garsiai juokauti ar pyktis iki ašarų su likusiais namie. Savaitę tuos pykimųsis tvėriau, bet jau imu bambėt jog išjungsiu internetą jei išgirsiu dar bent vieną barnį, mat tokie dalykai nejučia persiduoda ir man. Yra posakis, koks žmogus esi, tokius ir prie savęs trauki. Taip stipriai tuo tikiu, jog vis raminu save, jog ne aš Elmirą 'prisitraukiau', jog ją man įpiršo kažkuris iš šių. Aš nieko rodos prieš ją neturiu, bet nustebino tai, jog naujam darbui reikėjo juodų kelnių, maikutės, o ji nieko tokio neturėjo. Važiavo dirbt i laukus, fermas, o lagamine atsivežė kaip pati rodė mini sijonėlių, trumpų suknelių, trumpiausių šortukų, ryškių trumpų maikučių, nėriniuotų apatinių, segamų kojinių, bet visiškai nieko darbui kieme. Pasak policijos, kurie periodiškai skambinėja klausti kaip Elmira, kur, ką ir su kuo daro, moteris ją vežė i namus, kurie miestelyje žinomi kaip viešnamis, nors Elmira prisiekinėja to nei žinojusi, nei tikėjusi. Su ja galbūt sutinku, ne kiekviena ryžtųsi palikti keturmetį vaiką bei sugyventinį namie ir važiuot ieškot laimės dirbant viešnamy su vizija, jog visai netrukus ten pat galės susivežti ir likusią šeimą.
Jos pasakojimai apie vyrus kurie jai patinka kartais mane šokiruoja, mat visi jie vietinės reikšmės chuliganėliai, visos jos nupasakotos draugės ir nedraugės kažkodėl vadinamos 'šalavom', visi kadanors jai nutikę įvykiai vėl gi nėra Dievo dovanos, nors, gal.. Vakar po n-tojo pasakojimo apie 'tusofkes' leptelėjau, jog kadangi gyveno tokį gyvenimą, užtat ir prisišaukė moterėlę kuriai matyt reikėjo būtent tokios kaip ji, bet dievulis pagailėjo ir davė naują šansą.
Neturiu teisės jos burnot ar teist, mat jaunystėje kažin ar kitų akimis stebint kuo skyriausi nuo Elmiros, bet, po to kai išėjau iš namų, ir nebereikėjo bendraut su tais, su kuo privalėjau prie tėvų, viskas tarsi savaime susitvarkė. Tikiuos susitvarkys ir jai. Beje, kažkoks jų bendras draugas dirba ne per toliausiai laukuose, ir tiek jis, tiek ji labai nori gyventi ir dirbti kartu, kas man ne labai arti širdies (panašiu būdu praradau 2 geriausius savo draugus vyrus, apie kuriuos parašysiu kadanors vėliau). Jai darbą laukuose siūlo ir buvusi klasiokė, bet užkibo už noro važiuot pas 'Aksiutą', nes arčiau manęs, bei tas draugas galimai pirmom savaitėm bent paskolins pinigų. Pasielgsiu protingiau pasilaikydama visas užklydusias galvon versijas sau, nors jas Elmirai jau išsakiau, bet tik sukėliau juoką. Kasdien atakuoju fermerius emeilais, paverčiau Elmirą su Aksiuta giminėm, prigiriu kokia ji nerūkanti (tuoj pripratins ir mane rūkyt), negerianti, ir kaip tikra Baltijos šalių atstovė, nebijanti juodo darbo. Kartais nenoriu, kad ji išvyktų, bet kartais negaliu sulaukt, kada gi ji pagaliau išvyks.

muah xx