Sugryžom į senas vėžes. Išvežėm Elmirą į Deal'ą, salotų laukus, pas draugą. Atkentėjom 4 valandų kelionę ir gryžus apėmė jausmas, jog per tas 3 savaites nieko neįvyko. Nebuvo jokio svetimo žmogaus, jokios atsakomybės, jokios pažinties. Viskas po senovei. Beliko paskambint į nuovadą ir pasakyt jog mūsų saugot nebereikia. Viena, kas liūdina (labai negražu apie tai net galvot, bet.. ) Elmira mums kainavo. Neskaičiuojam maisto, vandens, šampūnų, šilumos ar laiko skirto jai ir dėl jos, o tik benziną, saskaitos papildymus, bilietus autobusui ir cigaretes - iš mūsų visų taupyklių pasišalino *** svarų. Tai reiškia, jog kelionės į Švediją, kurios laukiau kone pusmetį, ir kur reikėtų keliaut jau šio mėnesio pabaigoj, teks atsisakyti, mat kaip tyčia tuo pat metu reikia draust auromobilį ir mokėt už šildymą ir elektrą. Kažkur giliai viduje visada galvojau, jog būtinai nutiks kasnors tokio, kad tik ten nenuvažiuotume, bet bent pastaruosius porą mėnesių atsisakiau visiškai visko, kad tik pakankamai turėt kelionei. Nei juoktis nei verkt, tiesiog taip yra..
muah xx
muah xx
No comments:
Post a Comment