Iš Velso išsikėlėme praeitų metų gegužės gale. George principo vedamas užkibo už naujo darbo pasiūlymo. Įniršęs kartojo, jog čia tikrai nesėdės, ir visiems nušluostys nosis, jei gaus darbą kompanijoj, apie kurią svajojo dar studentaudamas. Man nebuvo svarbu kur gyvent, mat mano įsitikinimu, jei esi laimingas, tai ir miške, ar kaime, ar mieste ar kitam pasaulio gale, būsi lygiai toks pat laimingas ir atvirkščiai. Darbas manęs nelaikė, draugai visada širdyje, tad susipakavom, atsisveikinom ir išvažiavom.
Visus tuos metus George periodiškai, kad neužmirštų, vis paverkšlendavo, jog matyt padarė klaidą išvažiuodamas, mat ir draugai ten ir darbas įprastas, nesvarbu, kad beveik visi draugai, tiksliau bendradarbiai išsivažinėjo kas sau, kas į Kiniją, kas į Vokietiją, kas į Škotiją, liko tik pora, kurie deja, irgi norėjo pabėgt iš skęstančio laivo, bet šeima, namai ir įvairios kitos duoklės vis dar laiko juos arčiau žemės. Aš pati kartais užsikrėsdavau jo liūdesiu, nes ten liko nemažai patirtų emocijų, mat miestelis visgi buvo pirmas į kurį atvažiavau prieš beveik 7 metus.
Šią savaitę George buvo porai dienų pakviestas į senąją kompaniją darbo reikalais. Pasiūlė kartu važiuot ir man. Kelias dienas džiūgavau, mat tikrai pasiilgau gatvių, tam tikrų žmonių, kainų keliose parduotuvėse ir galbūt deja vu.
Keletą valandų prieš kelionę aš apsigalvojau. Nespėjau tvarkytis, pakuotis, ruoštis, o dar vaizduotė piešė George veido išraišką, mat jis norėjo išvykt iškart po darbo, ne vėliau, kas praktiškai neįmanoma, nes aš labai retai žadinu Eiprilę tada, kada pati noriu, o ne ji.
Jo išraiška buvo tokia, kokios tikėjaus. Kai gryžo vis dar maitinau vaiką, o ne laukiau pasipuošus ir sėdinti ant čimodanų. Kai po kiek laiko ėmė bambėti, pasakiau kad perskaitytų žinutes, mat aiškiai parašiau 'decited not to go'. Po įkalbinėjimų ir pažadų nebambėti, mes visgi susiruošėm ir išvažiavom. Neaprašinėjant visų spūsčių, uždarytų kelių mat Sussex'as tam tikra prasme skendo, naujų kelių ieškojimų, pykčio proveržių bei 'viskas, važiuojam namo' šūkaliojimų, važiavimų per ežeru virtusį kelią, kai mašina vandeny vos ne iki pusės ir primąstymų, jog, kadangi nenorėjau važiuot, dabar likimas pats mums kiša pagalius į ratus, visgi pasiekėm miestelį.
Per tas 2 buvimo dienas turėjau tikslą pamatyt porą veidų, pražygiuot išmintomis gatvėmis, užbėgt į krautuvėlę ir stebėt savo emocijas.
Kai ryte išėjau iš namų ir įsukau į pagrindinę gatvę džiūgavau kaip vaikas, gavęs saldainį. Anksčiau čia puvimu dvokusi nupjauta žolė, dabar kvepėjo džiūvimu, norėjos visiems šypsotis, akimis ieškojau matytų veidų, sugėriau visus triukšmus ir tylą, grožėjausi tolumoje sugulusiom kalvom, spalvom, ir saule, nes miestelyje, kurį kažkada keikiau dėl pilko dangaus, dabar ji švietė. Džiaugiaus, kad čia atitinku savo svorio kategoriją, mat Brighton'e dienos metu dažniausiai matau visus perlysusius stileivas, transvestitus ir skubančius darbo žmones, o šičia gi visi vaikščiojantys burgeriai. Tiesa, labai daug debiliškų veidų, kurių anksčiau tiek daug nemačiau (aš apie tuos kurie gyvena kažkur tose kalvose, apart miestelio toliau nenuvažiuoja, kuria šeimas su giminėm, kalba kirstais žodžiais kuriuos kažin ar patys supranta nebent visus fu*k, cu*t, ir in'it, baigę duok die pradines mokyklas, yra išlaikomi valstybės nes niekur negauna darbo, dienas stumia ieškodami pigaus kokaino ar sugėrovo, apsiperka tik poundland'e ir sport direct'e, demonstruoja prakiurusias šypsenas ir draugiškumą visiems kitam miestelio gale esantiems draugeliams sava kalba susišūkaudami). Pasibuvau su merginom, atsišnekėjau metams į priekį, kiek paliūdėjau, nes norėjau dar bent vienos dienos ir susiruošėm atgal.
George į seną darbą atvažiuoja bent dienai kas tris mėnesius, ir dabar pirmą kartą pasakė, jog nori namo. Jog pagaliau jaučia, kad miestelyje yra svečiuose, ir tas jausmas, kad gryžo namo kažkur išnyko. Kad nepatiko senąjam darbe, atsibodo, ir, kad jis visada įsivaizdavo sistemą besikeičiančią, o ji pasirodo tokia pat, kokią jis paliko. Pagaliau ištarė, jog jis laimingas ten kur esąs, ir belieka melstis, jog ta naujoji vieta nesugriūtų, mat jis pamatė kiek daug čia atvažiavęs patobulėjo. Ir, kad, kažin ar benorėtų čia gyventi.
Apvažiavę miestelį ratu abu sutikom, kad grožio palikto čia (bažnyčios ant kalno, kelio link jūros, avelių ant kelio, griuvėsių, kalvų aplink, skardžių) niekas nepakeis, pasukom namų link...
Pakeliui namo svarsčiau, kodėl nepajutau jokių deja vu, ir prasvajojau apie moterį.
muah xx
Visus tuos metus George periodiškai, kad neužmirštų, vis paverkšlendavo, jog matyt padarė klaidą išvažiuodamas, mat ir draugai ten ir darbas įprastas, nesvarbu, kad beveik visi draugai, tiksliau bendradarbiai išsivažinėjo kas sau, kas į Kiniją, kas į Vokietiją, kas į Škotiją, liko tik pora, kurie deja, irgi norėjo pabėgt iš skęstančio laivo, bet šeima, namai ir įvairios kitos duoklės vis dar laiko juos arčiau žemės. Aš pati kartais užsikrėsdavau jo liūdesiu, nes ten liko nemažai patirtų emocijų, mat miestelis visgi buvo pirmas į kurį atvažiavau prieš beveik 7 metus.
Šią savaitę George buvo porai dienų pakviestas į senąją kompaniją darbo reikalais. Pasiūlė kartu važiuot ir man. Kelias dienas džiūgavau, mat tikrai pasiilgau gatvių, tam tikrų žmonių, kainų keliose parduotuvėse ir galbūt deja vu.
Keletą valandų prieš kelionę aš apsigalvojau. Nespėjau tvarkytis, pakuotis, ruoštis, o dar vaizduotė piešė George veido išraišką, mat jis norėjo išvykt iškart po darbo, ne vėliau, kas praktiškai neįmanoma, nes aš labai retai žadinu Eiprilę tada, kada pati noriu, o ne ji.
Jo išraiška buvo tokia, kokios tikėjaus. Kai gryžo vis dar maitinau vaiką, o ne laukiau pasipuošus ir sėdinti ant čimodanų. Kai po kiek laiko ėmė bambėti, pasakiau kad perskaitytų žinutes, mat aiškiai parašiau 'decited not to go'. Po įkalbinėjimų ir pažadų nebambėti, mes visgi susiruošėm ir išvažiavom. Neaprašinėjant visų spūsčių, uždarytų kelių mat Sussex'as tam tikra prasme skendo, naujų kelių ieškojimų, pykčio proveržių bei 'viskas, važiuojam namo' šūkaliojimų, važiavimų per ežeru virtusį kelią, kai mašina vandeny vos ne iki pusės ir primąstymų, jog, kadangi nenorėjau važiuot, dabar likimas pats mums kiša pagalius į ratus, visgi pasiekėm miestelį.
Per tas 2 buvimo dienas turėjau tikslą pamatyt porą veidų, pražygiuot išmintomis gatvėmis, užbėgt į krautuvėlę ir stebėt savo emocijas.
Kai ryte išėjau iš namų ir įsukau į pagrindinę gatvę džiūgavau kaip vaikas, gavęs saldainį. Anksčiau čia puvimu dvokusi nupjauta žolė, dabar kvepėjo džiūvimu, norėjos visiems šypsotis, akimis ieškojau matytų veidų, sugėriau visus triukšmus ir tylą, grožėjausi tolumoje sugulusiom kalvom, spalvom, ir saule, nes miestelyje, kurį kažkada keikiau dėl pilko dangaus, dabar ji švietė. Džiaugiaus, kad čia atitinku savo svorio kategoriją, mat Brighton'e dienos metu dažniausiai matau visus perlysusius stileivas, transvestitus ir skubančius darbo žmones, o šičia gi visi vaikščiojantys burgeriai. Tiesa, labai daug debiliškų veidų, kurių anksčiau tiek daug nemačiau (aš apie tuos kurie gyvena kažkur tose kalvose, apart miestelio toliau nenuvažiuoja, kuria šeimas su giminėm, kalba kirstais žodžiais kuriuos kažin ar patys supranta nebent visus fu*k, cu*t, ir in'it, baigę duok die pradines mokyklas, yra išlaikomi valstybės nes niekur negauna darbo, dienas stumia ieškodami pigaus kokaino ar sugėrovo, apsiperka tik poundland'e ir sport direct'e, demonstruoja prakiurusias šypsenas ir draugiškumą visiems kitam miestelio gale esantiems draugeliams sava kalba susišūkaudami). Pasibuvau su merginom, atsišnekėjau metams į priekį, kiek paliūdėjau, nes norėjau dar bent vienos dienos ir susiruošėm atgal.
George į seną darbą atvažiuoja bent dienai kas tris mėnesius, ir dabar pirmą kartą pasakė, jog nori namo. Jog pagaliau jaučia, kad miestelyje yra svečiuose, ir tas jausmas, kad gryžo namo kažkur išnyko. Kad nepatiko senąjam darbe, atsibodo, ir, kad jis visada įsivaizdavo sistemą besikeičiančią, o ji pasirodo tokia pat, kokią jis paliko. Pagaliau ištarė, jog jis laimingas ten kur esąs, ir belieka melstis, jog ta naujoji vieta nesugriūtų, mat jis pamatė kiek daug čia atvažiavęs patobulėjo. Ir, kad, kažin ar benorėtų čia gyventi.
Apvažiavę miestelį ratu abu sutikom, kad grožio palikto čia (bažnyčios ant kalno, kelio link jūros, avelių ant kelio, griuvėsių, kalvų aplink, skardžių) niekas nepakeis, pasukom namų link...
muah xx
No comments:
Post a Comment