Friday 23 November 2012

Kas naujo?

Labai įkyrus klausimas. Arba 'kaip sekas?'. Arba 'nu ką?'.
Kas čia pas mus naujo..
Naują uogienės stiklainį atsidarėm.
Pirmą kart gyvenime kepiau lietinius blynus. Eiprilei labai patiko. Aptepti mėlynių uogiene, susukti spirale.
Vienos pažystamos mamos projektui 'emigrantų kalba', kalbėjau.. Apie tai ir noriu parašyt.
Lingvistikos katedra VU daro projektą 'emigrantų kalba', kalbina emigrantus, įrašinėja pokalbį, ir ateity norėtų išleist knygą ta pačia tema. Klausimai žinoma nėra labai intriguojantys, ir perdaug nesigilintant į savo savijautą, ar klausimų esmę 'tarp raidžių', galima trumpai aiškiai ir greit atsakyt - 'taip, ne, galbūt'. Nepamenu visų klausimų, bet daug maž: 'kiek laiko gyveni kitur. Kas kiek laiko gryžti  į Lietuvą. Kaip pasikeitė kalba. Ar jauties emigrantas. Ar namie turi lietuviškos atributikos, kokios, kodėl ir tt. Vaikas kur gimė. Vardas (ne)lietuviškas, kokia pilietybė, kokia kalba su juo kalbama. Kokia kalba baramasi su anglu. Kokia kalba galvojama. Kokia kalba gražiausia. Kokia yra būtina ir tt.
Aš labiausiai užstrigau ties klausimu, kodėl Eiprilė ne Lietuvos pilietė. Mat vos tik jį puoliau atsakinėt, gryžo iš darbo G, ir pristojo, su klausimu kas valgyt ir ar aš gaminsiu. Taip ir likau klausimo neatsakius, nes 'išmušė' mintį, tad jį galvoj dėliojau dar ir kitą dieną. Aš nežinau, kiek toje knygoje bus analizuojama tikra žmonių padėtis, kodėl jie emigruoja, kodėl jie gimdo vaikus kitur, su kitataučiais, kodėl nenori gryžti namo, kodėl vieni jaučias emigrantais, kiti ne, ir visi kiti tikrieji emigravusio žmogaus aspektai.
Jei būčiau atvažiavus čia paauglė, ar iškart po mokyklos, viskas atrodytų kitaip. Atvažiavau 25rių, tad nenuostabu, kad turiu ir atributikos, ir kad jaučiuos emigrante, tuo labiau, kad nebeperku iš emigrantų, nedirbu su emigrantais, nevakaroju su emigrantais. Nenuostabu, kad pasiilgstu savo miesto, išvaikščiotų gatvių, esmė tame, kad ilgesys yra prisiminimams, nes nuvažiavus i kokį kitą niekad nelankytą miestą, jokių emocijų nepatirdavau ir gyvenant ten. Dar tiesa, draugai ir pažįstami. Manieji visi išvažinėję kas sau. O kai viešiu Lietuvoj, labiausiai veržiuos i tas vietas ir gatves, kuriomis su jais vaikščiojau.
Lygiai taippat dabar kartais ilgiuos Velso. Pažįstamų veidų, vietovių, pasisveikinimų, nesvarbu kokia kalba.
Pilietybė. Kažkodėl visada esu už vyrą, už tėvą. Visada už jo kraują, jo pavardę, jo tėviškumą. Anglijos karalienės vyras sakosi esąs vienintelis, kuris neturėjo teisės vaikams duoti savo pavardės. Žinoma, neieškosiu pavyzdžių, t.y. kitų kažkuo garsių moterų, kurios nusprendžia kas ir kaip. Pažįstu tokių sprendėjų labai daug, bet visos jos nori, kad vyras visgi būtų vyru, o ne kamuoliuku - kur pastumsi, ten riedės. Nesu feministinių pažiūrų, nors gerbiu tikrai ne visus vyrus, bet savo dukrai norėjau tėvo. Jo pavardės, jo pilietybės. Tikiuos, jis bus geras tėvas.

muah xx



No comments:

Post a Comment