'If you want to live in a bubble you're very welcome, 'cos i don't', tarė G mūsų 7tųjų pažinties metinių išvakarėse.
Prieš 7 metus, mane, porai mėnesių atvažiavusią į Velsą, naujoji pažįstama įkalbinėjo eiti į klubą. Vos tik gryžau iš darbo. O dirbau mokykloje, apie kurią jau šiek tiek esu užsiminus ir tuomet labai dėl to išgyvenau. Toji pažįstama, jau buvo išsidabinusi, pasirengusi, palikus kavalierių kambary susitvarkyti, sėdėjo ant mano lovos ir porino, kaip nuobodžiai gyvenu, reikia būtinai į klubą, 'davai, dėkis džinsus, pasidažyk ir eisim'. Pamenu, tada tikrai nieko nenorėjau, neplauta galva, prigrūsta begalinio gailesčio vaikams, kažkoks nebūties jausmas ir dar kartą gailestis vaikams, ir jų tėvams, ir vėl gailestis.. Nesiruošiau, nesipuošiau, kaip stovėjau darbiniais rūbais, taip ir išėjau, nes planavau už 10 min, vos jie tame klube apsipras, pareit namo. Atsistojom su jos kavalierium kaip sargybiniai ties kolonėle ir stebėjom aplinką. Neilgai trukus kažkoks iš pirmo žvilgsnio paauglys pradėjo suktis aplink, garsiau už muziką rėkdamas 'u r hot'. Kartojo tai kokį 100 kartų, jo draugelis, išvis piemuo atsiprašant, strypčiojo šalia su bokalu alaus. Aš tada angliškai nešnekėjau, dėl to persikaupusio gailesčio, tolyn pasiųst žmonių nemokėjau.. Galų gale įsižiūrėjus atidžiau į nuoširdų veidą, aš kažkur radau gabalėlį popieriaus, pirmą kart gyvenime parašiau savo telefono numerį, vardą, ir pridėjau, jog esu lietuvė. Padaviau ir išėjau. Gryžus namo visiems kambariokams išūžiau smegenis dėl tokio paauglių elgesio, nes kažkaip ir įdomu, netikėta, ir keista paliko. Visą savaitgalį name gyvenantys 'bernai' gąsdino kokie yra anglai. Aš juk naujokė, kad tik neičiau su jokiu susitikt, neduok die skambintų, ar parašytų, turiu atsakyt/atrašyt - ''piss off'', jiems tik 'pasišagint' ir viskas, daugiau jie niekam tinkami, nes yra durniai, tinginiai ir apskritai kažkokie gyvenimo nesusipratimai.
Lygiai po 3 dienų, kaip ir rodo filmuose ar moko žurnaluose, gavau žinutę nuo jo. Susitikom kitą savaitgalį tam pačiam klube ir aš galėjau į jį atidžiau pažiūrėti.
Susitikom dar daug kartų, visur tempiaus ir pažįstamą, nes ji turėjo drąsos kalbėti angliškai, o tuo tarpu aš tik klausiau. Tiesa, susirašydavom sms, nes rašyt man visada lengviau nei kalbėt. Nors, vienas kambariokas leptelėjo prie jo, jog lietuviškai aš neužsičiaupiu, o va angliškai - tyliu.
Praėjo keli mėnesiai, kol vieną vakarą klube,vienu metu laiką leisdamos su keliom kompanijom, iš anglų gavau kvietimą į svečius (ne pirmą kartą, o tą vakarą greičiausia dėl konkurencijos) pažįstama pakuždėjo 'tu jam taip patinki, o vis išsidirbinėji, jeigu neini tu, einu aš'. Nekaltinu V-blue kiekio (alkoholonis kokteilis), bet tą vakarą išėjau su G be jos. (Aš turiu nesveiką savisaugos instinktą, jei žmogus patinka, tai aš visokiais būdais stengiuos nepatikti pati, bet, kai kurie visgi tam atsparūs)
Likau su juo 7iems metams. Per juos atradau/praradau/išmokau/užmiršau daugelį dalykų.
Per tuos 7 metus aš daug kartų girdėjau klausimą - 'kodėl jis'. Pradžioje iš vyrų, vėliau ir iš moterų. O kai susibūrimuose visoms aikčiojant kokie nuostabūs jų kavalieriai, kaip siurbia, viską taiso, blizgučius perka, aš neturiu kuo pasigirti, tada išgirstu 'ką su juo veiki'. Aš retai svaičiojau apie meilę, nors ji yra mano mūza, susižavėjimus, bet tiek tada, tiek dabar žinau, kad su juo galiu gyventi. Žinau, kad galiu stovėti šalia, kad manimi visada didžiuojasi, visada skatina, niekada nepažemina ir nesišaipo iš naivių sąvokų bei kantriai aiškina visas logikas ir aukštąsias materijas, mokslą bei dėsnius, kurie man tarsi baltas popieriaus lapas.. (čia aš apie fiziką, chemiją ir matematiką). Tuo pačiu atsilyginu jam, todėl jo kolegos vis bando 'nukabinti'. Kad tai vieni tolerantiškiausių ir labiausiai pavykusių santykių mano gyvenime, dėl kurių nekilo didelių problemų. Santykiai labiau iš pagarbos, o ne meilės.
Buitis yra mūsų pragaras. Mano moteriški nepasitenkinimai, kad nemoka susirinkt kojinių, vaikšto namie su batais,neplauna indų, ar per metus nėra išnešęs šiukšlių. Jo vyriški ožiai, kad užsidirba alui ir po darbo daugiau dirbti nenori.
Rodos dar taip neseniai galvojau, 'turi nutikt kažkas nepaprasto, kad mane sulaikytų neišėjusią (aš net nežinau ar jis pastebi kai svarstau, nes rodos, manęs visai nepažįsta). Taip gimė Eiprilė.
Šiemet mūsų praraja giliausia. Nes nedirbu, daugiau matau, daugiau prisigalvoju ir atsibodau pati sau.
Vis labiau abejoju, ar noriu taip gyventi.
http://www.youtube.com/watch?v=G5TaDx-IQwg
muah xx
Prieš 7 metus, mane, porai mėnesių atvažiavusią į Velsą, naujoji pažįstama įkalbinėjo eiti į klubą. Vos tik gryžau iš darbo. O dirbau mokykloje, apie kurią jau šiek tiek esu užsiminus ir tuomet labai dėl to išgyvenau. Toji pažįstama, jau buvo išsidabinusi, pasirengusi, palikus kavalierių kambary susitvarkyti, sėdėjo ant mano lovos ir porino, kaip nuobodžiai gyvenu, reikia būtinai į klubą, 'davai, dėkis džinsus, pasidažyk ir eisim'. Pamenu, tada tikrai nieko nenorėjau, neplauta galva, prigrūsta begalinio gailesčio vaikams, kažkoks nebūties jausmas ir dar kartą gailestis vaikams, ir jų tėvams, ir vėl gailestis.. Nesiruošiau, nesipuošiau, kaip stovėjau darbiniais rūbais, taip ir išėjau, nes planavau už 10 min, vos jie tame klube apsipras, pareit namo. Atsistojom su jos kavalierium kaip sargybiniai ties kolonėle ir stebėjom aplinką. Neilgai trukus kažkoks iš pirmo žvilgsnio paauglys pradėjo suktis aplink, garsiau už muziką rėkdamas 'u r hot'. Kartojo tai kokį 100 kartų, jo draugelis, išvis piemuo atsiprašant, strypčiojo šalia su bokalu alaus. Aš tada angliškai nešnekėjau, dėl to persikaupusio gailesčio, tolyn pasiųst žmonių nemokėjau.. Galų gale įsižiūrėjus atidžiau į nuoširdų veidą, aš kažkur radau gabalėlį popieriaus, pirmą kart gyvenime parašiau savo telefono numerį, vardą, ir pridėjau, jog esu lietuvė. Padaviau ir išėjau. Gryžus namo visiems kambariokams išūžiau smegenis dėl tokio paauglių elgesio, nes kažkaip ir įdomu, netikėta, ir keista paliko. Visą savaitgalį name gyvenantys 'bernai' gąsdino kokie yra anglai. Aš juk naujokė, kad tik neičiau su jokiu susitikt, neduok die skambintų, ar parašytų, turiu atsakyt/atrašyt - ''piss off'', jiems tik 'pasišagint' ir viskas, daugiau jie niekam tinkami, nes yra durniai, tinginiai ir apskritai kažkokie gyvenimo nesusipratimai.
Lygiai po 3 dienų, kaip ir rodo filmuose ar moko žurnaluose, gavau žinutę nuo jo. Susitikom kitą savaitgalį tam pačiam klube ir aš galėjau į jį atidžiau pažiūrėti.
Susitikom dar daug kartų, visur tempiaus ir pažįstamą, nes ji turėjo drąsos kalbėti angliškai, o tuo tarpu aš tik klausiau. Tiesa, susirašydavom sms, nes rašyt man visada lengviau nei kalbėt. Nors, vienas kambariokas leptelėjo prie jo, jog lietuviškai aš neužsičiaupiu, o va angliškai - tyliu.
Praėjo keli mėnesiai, kol vieną vakarą klube,vienu metu laiką leisdamos su keliom kompanijom, iš anglų gavau kvietimą į svečius (ne pirmą kartą, o tą vakarą greičiausia dėl konkurencijos) pažįstama pakuždėjo 'tu jam taip patinki, o vis išsidirbinėji, jeigu neini tu, einu aš'. Nekaltinu V-blue kiekio (alkoholonis kokteilis), bet tą vakarą išėjau su G be jos. (Aš turiu nesveiką savisaugos instinktą, jei žmogus patinka, tai aš visokiais būdais stengiuos nepatikti pati, bet, kai kurie visgi tam atsparūs)
Likau su juo 7iems metams. Per juos atradau/praradau/išmokau/užmiršau daugelį dalykų.
Per tuos 7 metus aš daug kartų girdėjau klausimą - 'kodėl jis'. Pradžioje iš vyrų, vėliau ir iš moterų. O kai susibūrimuose visoms aikčiojant kokie nuostabūs jų kavalieriai, kaip siurbia, viską taiso, blizgučius perka, aš neturiu kuo pasigirti, tada išgirstu 'ką su juo veiki'. Aš retai svaičiojau apie meilę, nors ji yra mano mūza, susižavėjimus, bet tiek tada, tiek dabar žinau, kad su juo galiu gyventi. Žinau, kad galiu stovėti šalia, kad manimi visada didžiuojasi, visada skatina, niekada nepažemina ir nesišaipo iš naivių sąvokų bei kantriai aiškina visas logikas ir aukštąsias materijas, mokslą bei dėsnius, kurie man tarsi baltas popieriaus lapas.. (čia aš apie fiziką, chemiją ir matematiką). Tuo pačiu atsilyginu jam, todėl jo kolegos vis bando 'nukabinti'. Kad tai vieni tolerantiškiausių ir labiausiai pavykusių santykių mano gyvenime, dėl kurių nekilo didelių problemų. Santykiai labiau iš pagarbos, o ne meilės.
Buitis yra mūsų pragaras. Mano moteriški nepasitenkinimai, kad nemoka susirinkt kojinių, vaikšto namie su batais,neplauna indų, ar per metus nėra išnešęs šiukšlių. Jo vyriški ožiai, kad užsidirba alui ir po darbo daugiau dirbti nenori.
Rodos dar taip neseniai galvojau, 'turi nutikt kažkas nepaprasto, kad mane sulaikytų neišėjusią (aš net nežinau ar jis pastebi kai svarstau, nes rodos, manęs visai nepažįsta). Taip gimė Eiprilė.
Šiemet mūsų praraja giliausia. Nes nedirbu, daugiau matau, daugiau prisigalvoju ir atsibodau pati sau.
Vis labiau abejoju, ar noriu taip gyventi.
http://www.youtube.com/watch?v=G5TaDx-IQwg
muah xx
No comments:
Post a Comment