Sėdžiu, rašau laišką, vietoj to, kad lyginčiau kalną rūbų ant fotelio. Nemėgstu lygint. Niekad nemėgau. Juokingiausia, kad siuvant, reikia pralygint praktiškai visas siūles, kad jos gražiai sugultų. Jaunystėj buvau įgudus siūt be lyginimo, nepasakosiu kaip, bet lygintuvas, tikriausiai vienintelis daiktas su kuriuo man ne kaip draugaujasi. Bet reiks šiandien, vaiko rūbai baigiasi, ir neužtenka kitų mamų patvirtinimo, jog lygint kaipsykis nereikia, negražu man, ir nežinau kaip su jos oda, bet man pačiai nemalonu nelygintą rūbą dėvėti.
Bet visai ne apie lyginimo pamokas šiandien.
Važiuodama į Angliją neatsivežiau nė vienos knygos. Pirma, kurią kartu gyvenanti mergaičiukė davė paskaityt, buvo E. Zola - 'Moterų Laimė'. Nuobodžiai aš ją skaičiau, tada kiek ir jaunesnė buvau, nesidėliojo vaizduotėj aprašomi prekystaliai, veidai, kančia ir nėrinukai, nors aprašomas laikmetis yra tas, kurį labiausiai mėgstu, nekalbant jau apie tuometines madas.
Vakar prisnigo, anglai tai vadina 'snow day', kai nereikia į darbą (reikia, bet nėra kaip iki jo keliaut) todėl kiek pasižaidėm kieme, sušalau, ir vakare visiems sumigus isijungiau kažkada įsirašytą seriją filmų. BBC - The Paradise. Įnėriau visom prasmėm ir kol neperžiūrėjau visų 7 serijų (63min tukmės), negalėjau išjungt TV. Jau nuo pirmųjų minučių tapo aiški istorija, atgimė nuobodžiai skaityta istorija, tik dabar ji buvo spalvota, kiek kitaip sudėliota, ir labai prie širdies. Tokia, kokią ir norėjau matyti.
Mano 'skybox'e surašyti visi galimai įdomūs bbc filmai ir serijos statyti remiantis 200 metų senumo istorijom.
Visi jie dėl kostiumų, dėl kančios, ir dėl nuobodaus siužeto, kai visi tuomet rašė apie tai, kaip svarbu moteriai ištekėt, ir kaip gražiai ir oriai vyrai (džentelmenai tiksliau) mylėdavo moteris. Ne paprasti provincijos gyventojai rudais dantimis, o tie, su skrybėlėm ir katiliukais, su plunksnom ir frakais, su lazdelėm ir pinigais.
Aš turbūt senstu juos žiūrėdama. Anksčiau nesuprasdavau, kaip tokias istorijas galima žiūrėt, ko jose ieškoma, nuobodybė ir taškas. Tas anksčiau - vos 5- 8 metai atgal. Todėl jau morališkai save ruošiu etapui, kai galbūt nebesijuoksiu iš besiklausančių pūko, lietaus, visų bbc, classic fm radijo . Aš net chrizantemas vakar pamėgau..
Muah xx
Bet visai ne apie lyginimo pamokas šiandien.
Važiuodama į Angliją neatsivežiau nė vienos knygos. Pirma, kurią kartu gyvenanti mergaičiukė davė paskaityt, buvo E. Zola - 'Moterų Laimė'. Nuobodžiai aš ją skaičiau, tada kiek ir jaunesnė buvau, nesidėliojo vaizduotėj aprašomi prekystaliai, veidai, kančia ir nėrinukai, nors aprašomas laikmetis yra tas, kurį labiausiai mėgstu, nekalbant jau apie tuometines madas.
Vakar prisnigo, anglai tai vadina 'snow day', kai nereikia į darbą (reikia, bet nėra kaip iki jo keliaut) todėl kiek pasižaidėm kieme, sušalau, ir vakare visiems sumigus isijungiau kažkada įsirašytą seriją filmų. BBC - The Paradise. Įnėriau visom prasmėm ir kol neperžiūrėjau visų 7 serijų (63min tukmės), negalėjau išjungt TV. Jau nuo pirmųjų minučių tapo aiški istorija, atgimė nuobodžiai skaityta istorija, tik dabar ji buvo spalvota, kiek kitaip sudėliota, ir labai prie širdies. Tokia, kokią ir norėjau matyti.
Mano 'skybox'e surašyti visi galimai įdomūs bbc filmai ir serijos statyti remiantis 200 metų senumo istorijom.
Visi jie dėl kostiumų, dėl kančios, ir dėl nuobodaus siužeto, kai visi tuomet rašė apie tai, kaip svarbu moteriai ištekėt, ir kaip gražiai ir oriai vyrai (džentelmenai tiksliau) mylėdavo moteris. Ne paprasti provincijos gyventojai rudais dantimis, o tie, su skrybėlėm ir katiliukais, su plunksnom ir frakais, su lazdelėm ir pinigais.
Aš turbūt senstu juos žiūrėdama. Anksčiau nesuprasdavau, kaip tokias istorijas galima žiūrėt, ko jose ieškoma, nuobodybė ir taškas. Tas anksčiau - vos 5- 8 metai atgal. Todėl jau morališkai save ruošiu etapui, kai galbūt nebesijuoksiu iš besiklausančių pūko, lietaus, visų bbc, classic fm radijo . Aš net chrizantemas vakar pamėgau..
Muah xx
No comments:
Post a Comment