Tikiuos pavadinimas nesiasocijuoja su 'aps-i-ėdimu', bet esmė pabaigus šį įrašą visgi bus vienareikšmiška.
Aš visada suprasdavau ir užjausdavau visus turinčius polinkį į nesvarbu ką, svarbu, kad geriau po to.
Kiek užsigaudavau, kai nekuriems mano užsiėmimai atnešdavę man begalę laimės, atrodydavo tuščias laiko ir pinigų švaistymas. "Vistiek nieks neįvertins" arba "Juk pigiau nusipirkt" - išspausdavo, ir aš nustodavau veikus, suabejojus savim.
Kažkiek metų atgal, pradėjau gyvent ne dėl įvertinimų, o dėl savęs, mūsų, nes, kada gi dar tam turėsiu visas galimybes? Esu dėkingiausia G, kuris visapusiškai palaiko bet kokį mano krustelėjimą, nebamba jog mus išlaiko, neskaičiuoja per mėnesį išleidžiamų keliasdešimties svarų mano pastarąjam apsėdimui - atvirlaiškiams. Jis tik pradžioje atrodė pigus ir tetrunkantis kelias minutes žaidimas. Kuo toliau, tuo labiau norisi jį pritaikyti sau. Nebeužtenka tik paprasto panoraminio vaizdo su pora žodelių prisistatant. Man, kaip visada, norisi augti. Spėlioti, ieškoti, žiūrėti, atrasti, nusivilti - ir vėl..
Pastebėjau, kad mano instagram'as pilnas nebe Eiprilės foto (na, kam įdomus augantis vaikas, ypač jei jis ne tavo paties?) o visų tų paaugliškų 'išsiunčiau, ir 'hooray! šiandien gavau'.
Aš visada seilėjaus matydama, kaip gražiai žmonės pakuoja, kiek daug visko į pakavimo ritualą įdeda, todėl prireikė išbandyt ir man. Ne rankdarbiais ar knygom keistis, o paprasčiausiais laiškais. Laiko sėdėt su plunksna prie žvakės neturiu, neturiu ir ramaus kampelio, kur tai daryt galėčiau, juo labiau neturiu įgūdžių viską gražiai pateikti, ir fotografuojant šalia būtinai padėti šakelę su pumpurais, lyg iš niekur nieko katės uodegą ar garuojantį kavos puodelį. Šis reikalas man netinka dar ir todėl, kad vos kažką gražiai pradėjus dėliot, įžygiuoja mano meilė, pasiima ko jai reikia, praspardo kas pakeliui, atsistoja būtent tam taške ir didelėm akim žiūrėdama tepasako: mamy, apap..
Porą naktų vėl nesimiegojo, ir vietoj to, kad naršyčiau feisbuke, aš pasidariau kelis vokus. Neapsimoka, nesamonė, laiko švaistymas, bla bla, bet aš labai geros nuotaikos juos išsiūsiu kažkur, kažkam.
Šunelis yra vogtas iš šio žmogaus, kurio dėka įlindau pasižvalgyt kokių grožybių galima pripiešt ant vokų. Čia sukrauti nerealiausi iliustratorių darbai, o kitokių puošybos elementų pilnas pinterest bei #snailmailrevolution 'tag'as instagram'oj.
Būtų labai smagu pasitarus su mūzom sugalvoti kokią nors originalią idėją pačiai, o ne vagiliaut, todėl einu pamedituosiu.
muah xx
Aš visada suprasdavau ir užjausdavau visus turinčius polinkį į nesvarbu ką, svarbu, kad geriau po to.
Kiek užsigaudavau, kai nekuriems mano užsiėmimai atnešdavę man begalę laimės, atrodydavo tuščias laiko ir pinigų švaistymas. "Vistiek nieks neįvertins" arba "Juk pigiau nusipirkt" - išspausdavo, ir aš nustodavau veikus, suabejojus savim.
Kažkiek metų atgal, pradėjau gyvent ne dėl įvertinimų, o dėl savęs, mūsų, nes, kada gi dar tam turėsiu visas galimybes? Esu dėkingiausia G, kuris visapusiškai palaiko bet kokį mano krustelėjimą, nebamba jog mus išlaiko, neskaičiuoja per mėnesį išleidžiamų keliasdešimties svarų mano pastarąjam apsėdimui - atvirlaiškiams. Jis tik pradžioje atrodė pigus ir tetrunkantis kelias minutes žaidimas. Kuo toliau, tuo labiau norisi jį pritaikyti sau. Nebeužtenka tik paprasto panoraminio vaizdo su pora žodelių prisistatant. Man, kaip visada, norisi augti. Spėlioti, ieškoti, žiūrėti, atrasti, nusivilti - ir vėl..
Pastebėjau, kad mano instagram'as pilnas nebe Eiprilės foto (na, kam įdomus augantis vaikas, ypač jei jis ne tavo paties?) o visų tų paaugliškų 'išsiunčiau, ir 'hooray! šiandien gavau'.
Aš visada seilėjaus matydama, kaip gražiai žmonės pakuoja, kiek daug visko į pakavimo ritualą įdeda, todėl prireikė išbandyt ir man. Ne rankdarbiais ar knygom keistis, o paprasčiausiais laiškais. Laiko sėdėt su plunksna prie žvakės neturiu, neturiu ir ramaus kampelio, kur tai daryt galėčiau, juo labiau neturiu įgūdžių viską gražiai pateikti, ir fotografuojant šalia būtinai padėti šakelę su pumpurais, lyg iš niekur nieko katės uodegą ar garuojantį kavos puodelį. Šis reikalas man netinka dar ir todėl, kad vos kažką gražiai pradėjus dėliot, įžygiuoja mano meilė, pasiima ko jai reikia, praspardo kas pakeliui, atsistoja būtent tam taške ir didelėm akim žiūrėdama tepasako: mamy, apap..
Porą naktų vėl nesimiegojo, ir vietoj to, kad naršyčiau feisbuke, aš pasidariau kelis vokus. Neapsimoka, nesamonė, laiko švaistymas, bla bla, bet aš labai geros nuotaikos juos išsiūsiu kažkur, kažkam.
Šunelis yra vogtas iš šio žmogaus, kurio dėka įlindau pasižvalgyt kokių grožybių galima pripiešt ant vokų. Čia sukrauti nerealiausi iliustratorių darbai, o kitokių puošybos elementų pilnas pinterest bei #snailmailrevolution 'tag'as instagram'oj.
Būtų labai smagu pasitarus su mūzom sugalvoti kokią nors originalią idėją pačiai, o ne vagiliaut, todėl einu pamedituosiu.
muah xx
No comments:
Post a Comment