Trauka

Pirmą kart pastebėjau jį vesdama dukrą į darželį. Iš toli. Lydėjo vaiką į mokyklą.
Tam tikras atstumas leido vaizduotei nusipiešti jo veido bruožus, susigalvoti jo charakterio savybes, bei įsivaizduoti balso tembrą ir toną.
Aš dievinu aukštus, grakščius vyrus, tvirtą laikyseną, tvarkingą ir formalią aprangą, išraiškingus veidus, kuriuose pastebimas pasitikėjimas savimi. Iš toli, jis atrodė toks.
Norėčiau suklysti, bet, kaip aš jį apžiūrinėju iš toli, taip jis mane - iš arti, ir dar kažkodėl praeidamas tarsi žengteli arčiau, ko aš apsimetu, jog nepastebiu ir kalbinu dukrą žiūrėdama jai po kojomis.
Dėl to artaus prasilenkimo plačioje gatvėje, iš namų pradėjau išeidinėti 15 minučių vėliau, kad neduok die, kokį rytą neatsitrenktumėm vienas į kitą ir, kad nereikėtų pakelti akių atsiprašinėjant. Nenoriu sunaikint vaizduotės paveikslo..
Šiandien vedžiau dukrą iš priešmokyklinio darželio, kai tolumoj pamačiau jį, nešinu vaikišku šalmu. Paaugę plaukai, pamaniau.
Jei Eiprilė nebraidytų lapų krūvose, žingsniuotume daug greičiau, bet dėl šio jos (ir mano) pomėgio, mums teko prasilenkti, vėl. Jei Eiprilė nebūtų manęs truktelėjusi į šoną, mat reikėjo užminti kylantį lapelį, būtume susimušę alkūnėmis.
Sausį, mes vesim vaikus į tą pačią įstaigą, būtinai nurodytu laiku, tad vėluot nebegalėsiu.
Įsivaizduoju, kaip jis atrodo mokyklos kieme tarp visų susigūžusių cypčiojančių mamų ir pasimetusių raudonskruosčių tėvukų, laukiančių išleidžiamų vaikų.. Ačiū kūrėjui, kieme kartu nestovėsim..

.....................................................................................................

Pirmą kart pastebėjau jį vaikštinėdama prie bažnyčios. Iš toli. Brazdeno gitara grupelei dainuojančių merginų.
Tam tikras atstumas leido vaizduotei nusipiešti jo veido bruožus, susigalvoti jo charakterio savybes, bei įsivaizduoti balso tembrą ir toną.
Aš dievinau už save aukštesnius, grakščius vaikinus, tvirtą laikyseną, neformalią ir laisvą aprangą, išraiškingus veidus kuriuose pastebimas skausmas ir nepasitikėjimas savimi. Iš toli, jis atrodė toks.
Nenorėčiau suklysti, bet, kaip aš jį apžiūrinėjau iš toli, o kiek vėliau ir iš arti, jis į mane nepažvelgė, nes visa savo esybe atrodė atsidavęs kitai. 
Neilgai trukus mes susitikome vienos iš merginų vakarėlyje. Ta kita, jo dievinama,  akivaizdžiai jo vengė ir atstūminėjo, nors iš kalbų buvo aišku, jog jie draugauja jau ne vienerius metus, bet vis be atsako jam.
Tą vakarą mes užbaigėm kalbėdami iki ryto, paaugliškai mirksėdami ir slapta besibučiuodami.
Kelis mėnesius skraidžiau. Laukiau. Mėgavaus. Bijojau. Netgi dainavau tas dainas apie meilę, žinoma niekam negirdint.
Prie jo jaučiausi pakylėta. Ranka idealiai tiko jo tvirtame delne. Balsas skambėjo pasakiškai. Glėbys rodės išsiilgęs ir įtraukiantis. Žvilgsnis veriantis. Kelionės po miestą ar už jo idealios. Klausimai dominantys. Atsakymai aiškūs. Buvimas kartu - gyvas. Tyla - tobula. Man skirta muzika ir dainos - nepamirštamos. Laikas - neįkainuojamas. Nežinomybė - viliojanti.
Iki kol jo kaimynas leptelėjo, jog jo mama aplinkiniams šneka, kad sūnus kažką įsimylėjęs ir nebevaikšto ant žemės.
Ir, iki kol susitikus su jo ex išgirdau, kaip ji jo pasigedusi ir pagaliau nusprendusi, jog jai jo reikia labai labai.
Atsigavau iš ekstazės. Išsiskyrėm gražiai pokalbio metu, patys nežinodami gerai darom ar ne, apsimesdami, jog nė lašo neskauda. Atsiradę principai pasirodė viršesni. Ačiū kūrėjui, kad susitikom.

Muah xx

Renkantis vyrus

Atvykus į Angliją aš buvau tuščia ir be ambicijų. Palikau save Vedliui, galvojau, jis mane į vienuolyną atves - tada labai norėjau, arba paleis su vėju..
Aš nemėgstu pasimetusių žmonių. Tų, pastoviai ties kryžkele. Mat jie įpratę savęs negirdėti ir laukti, kol kažkas juos pastūmės į vieną, ar kitą pusę. Didžioji dalis mano gyvenime sutiktų žmonių tarsi stovėjo ir laukė kol aš ar kas kitas juos pastumtų, apeitų, nusivestų. Savo ruožtu, aš pati, daug laiko praleidau kryžkelėje..

Kiek save pamenu, visada jaučiau trauką moksliukams, o vėliau ir visiems pasimetėliams, vietos nerandantiems, depresuotiems, nors pastarieji kiek gąsdino, bet visada atrodė kažką turintys. Su "geek'ais" būdavo labai paprasta, mat jie atrodė patenkinti galėdami pasakoti visas kvantines teorijas, kurių aš niekada nesupratau ir tiek jau tos, bet prie jų visada atrodė, jog jie stabdo mano blaškymąsi.  Jie kalbėjo aiškiai ir tikslingai, bei visada buvo tikėtina, jog tokie susikurs ateitį apie kurią visos pagyvenusios ir pavargusios moterėlės rauda prisimindamos, "kažkada draugavau su tokiu ir tokiu, bet buvo nuobodu, o dabar jis va toks ir toks, jo žmona baisi kaip mano gyvenimas, bet va, su kailiniais, o aš štai su šituo <...>". Po to visada seka gausa patarimų, ypač jaunąjai kartai, kokio vyro ieškoti. Dažniausiai siūlo turtingus, nes kailinių matavimasis yra labai svarbus reiškinys gyvenime.
Man moterys niekada patarimų apie vyrus negailėjo, todėl likau neskaičius skilčių, 'ko reikia vyrams iš moterų', žurnaluose.
Iš tos galybės patarėjų išsiskyrė vienos - pirmenybė vyrui su išsilavinimu. Kiek teko stebėti jos pačios pasirodymus, jos vyras su ja elgėsi it su deive. Ji turėjo galimybę puikti, nurodyti, pamoralizuoti, pagirti, pasididžiuoti ir kartu kažko siekti. Ji šeimoje buvo vedlys, ir rodės jai sekėsi. Jos sesuo lygiai taippat išmoko būti vedliu, tiesa su vyru be aukštojo, bet svarbu, labai turtingu, ir jos galėjo laisvai konkuruoti tarpusavyje kailinių gausa bei kokybe. O štai trečioji sesuo gyvenusi nei su turtingu nei su išsilavinusiu, ilgainiui patapo pavargusia moteriške apgailestaujančia, kad taip principingai kažkada prieš tą spuoguotą pasimetėlį užrietė nosį, ir pasirinko mandresnį.
Bandau prisiminti patarimus savo mamos.. 'Svarbu, kad būtum laiminga'.
Manau, jog išbandžiau visokio tipo ir kategorijų pretendentus į pasiglebėsčiavimus, pasirodymus viešumoje susikibus už rankų, pasėdėjimus kavinėse, bei pasvajojimus. Kada ateina pretendentai į gyvenimą? Kai nebeieškai? Ar kai pamatai, jog paieškos beveisės dėl gimusių vaikų, atsiradusių naujų kompleksų, bei neįgyvendintų tikslų? Kai sensti? Kai supranti, jog be reikalo vis dar dairais aplink, nes visi pažiūrintys atgal yra krentančiais dantimis, kamuoliniais pilvais, ar sužalotom širdim dar nuo paauglystės laikų?.. Ar jie yra tie, su kuriais žengi link altoriaus?

Mes brendam per vadinamąją 7 metų santykių krizę, jau beveik metus. Ilgokai tylėjom. Svetimėjom. Kol vieną dieną tariau, jog dar kiek ir nustosim sveikintis. Patariau jam įsimylėti, ir ėmiau dairytis į šonus pati. Tokiu susvetimėjimo metu nebesvarbi pagarba vienas kitam, atsiranda net mažiausių dėmelių, kurios ima erzinti. Nebeįdomu ir tai, kad jis vaiko tėvas, moksliukas, savo išvedžiojimais apie fiziką ir schemų braižymu, savo atsidavimu darbui ir anglišku mandagumu, nublankinęs kelis besisukiojančius didvyrius lenkus bei lietuvius.
Mes pamatėm, kad nebeturim bendrų interesų. Manęs nebežavi jo atradimai ir pasiekimai darbe. Nebekritikuoju jo brangiausių iki gyvo kaulo įkyrėjusių kolonkių, ir nebenoriu gyvent šiuose namuose, kurių jis nesiruošia remontuoti. Reikia reikalauti kelių minučių dėmesio dukrai. Jam negerai, jog nenoriu bėgioti, kaip kad jo naujai atrasta mūza. Dar negerai, jog niekaip nepamėgstu indiško kario, ir negalim kartu suktis virtuvėj jį ruošiant, mat man jis smirdi. Jis nesupranta kuo man blogas viskio kvapas, kai jo skonis ir pojūtis jo išgėrus, jam labai priimtinas ir malonus. Ir kaipgi aš nenoriu vakarėlių namuose su dj, kai visa aparatūra kone prašosi sujungimo. Ir tik dabar suprato, jog mums patinka skirtinga muzika.
Labiau patyrę reziumuotų, jog mes šlifuojamės kampus, kam anksčiau neturėjom laiko ir noro, nes abu buvom be galo tolerantiški vienas kitam.
Daviau jam ir sau porą mėnesių apsisprendimams ir vidiniams pasikeitimams, kad pamatytumėm ar mums vienas kito dar reikia. Ir abu stengiamės, kol pavargsim.

Vieną rytą Vedlys paklausė, ką daryčiau žinodama, jog turiu vos kelias dienas šiame kūne, mat nepadariau nieko, ko jis iš manęs tikėjosi. O ko tikėjosi, nesakė.
Žinau, kad vieną dieną verkčiau ir rašyčiau į lapus viską, ką noriu, kad dukra žinotų apie mane ir iš manęs. Visus mamos patarimus, pamokymus, nuogastąvimus su pastoviu skatinimu save mylėti ir pagirti. Už viską. Už gražias akis, padeklamuotą eilėraštį, pastebėjimus, pojūčius ir supratimus. Kad nesileistų stabdoma, ir nesustotų kryžkelėje iš baimės, o eitų būtent ten kur nori ir jaučia, kad bus geriau. Kad mokytųsi ir gerbtų žmones, bei jų nuomones, bet nebūtinai jiems paklustų, nes jų kelias - ne jos. Ir paprašyčiau, kad kažkas jai tai paskaitytų ar duotų pasiskaityti paaugus.
Dar žinau, jog savo santaupas nusineščiau į Hilton, ir leisčiau sau bent dieną praleisti geriausiame kambaryje žiūrint į jūrą, pusryčiaučiau bare po krištoliniais sietynais.
Likusį laiką praleisčiau vaikšiodama iš teatrų į muziejus, ir sielai pakilus iki begalybės padėkočiau visiems mylėtiems ir mylimiems už visas akimirkas kartu.
Galų gale tikėčiaus, jog Vedlys pajuokavo ir aš sau toliau galėčiau kelti vidines audras, mat kartais jos ir sudaro visą gyvenimą. 

Muah xx

Man ir mano vaikui 3

Rašau man - nes vaiko gimimas yra ir mamos atgimimas taip? Todėl vakar aš ne tik džiaugiaus dūkstančia dukra bet ir savim. Kitaip, t.y. be jos, aš galėčiau, bet nebenorėčiau gyventi. Ar dėl to daugelis mamų savo vaikus vadina visu savo turtu? Aš jos nesuvokiu kaip turto, bet ji tobulai tinka mano minkštos mamos įvaizdžiui kurti, visada šalia, visada kartu, abi viena iš kitos mokomės, nebūtinai reikalingų dalykų. Žinau, kad galėčiau būt geresnė mama, nes yra už ką save pakritikuot, bet ką vaikas gavo, tą gavo, ir kaip liaudies išmintis sako, ne vaikas kaltas, kad tėvai durni.
Jos gimtadienių šventimas man yra būtinas, mat nei aš savo, nei G nešvenčiam. Savaime aišku, jog tą dieną turi vyrauti kažkokie gimtadienio akcentai, vaikiška muzika, balionai, dėmesys ir šiek tiek palepinimo. Mano vaikui visiškai nesvarbu, kaip atrodo stalas, ar ant jo yra gražiai padėlioto maisto, kolkas visiškai nesvarbios ir dovanos, svarbu, kad būtų balionų (ji kiekvieną ištižusį ar sprogusį bando pripūsti atgal). Taigi, tragedija su tuo 'šventimu'. Kolkas man atrodo, jog jai reikalingiausi patys artimiausi žmonės, seneliai, dėdės ir dėdienės, pusbroliai ir pusseserės, pašalinių vis dar nenoriu kviest, tuomet susidaro mamyčių klubelis, vienos ramina vaikus, kitos bara, trečios veda namo ir šventė nebe šventė.
Mano ir G sesuo buvo tos, kurios savo paneles atvežė gimtadieniui, ne tuo pačiu metu bet ir taip gerai.
Aš savo vaikui šiemet dovanų nepirkau, o lipdžiau tortą - dekoraciją. Eiprilė dievina visus plakatus su skylėmis galvai. Dar ji dievina 'bouncy castle' bet šis malonumas greičiausia vyks savaitgalį, kai atvažiuos laiko neturėję nedirbantys seneliai.
Su gimtadieniu save, savo vaiką, vaiko tėvą ir visus artimus įpareigotus!

Muah xx

Kibirkštis

Būna man gyvenime akimirkų, kai net ir skaisčiausia saulė neskaisčiai šviečia. Kai mylimi žmonės atrodo visai neverti meilės. Kai pati būdama mylima,  mylima nesijaučiu. Kai medijoj didelėm raidėm skalambija tokiu metu kažkuo užsiimti, bet rankos ir akys nieko liesti ir matyti nenori. Yra lengvesnių plūduriavimo atvejų, kai trunka vos kelias dienas ar savaitę, bet sunkesnė forma mane kamuoja ir mėnesį ar du. Į savąją aš įklimpau dar balandį gryžus po viešnagės Londone, kai operavo tėvą.
Įvyko tarsi lūžis giliai sieloje. Man beliko tą lūžį surasti ir pabandyt sulipdyt.
Tokiu metu aš ieškau. Nežinau ko, bet ieškau. Akių. Rankų. Knygų. Žodžių. Grožio. Dievo. Nepatinka man būt pasimetus kryžkelėj, ir galvot kas man būtų geriau.
Tiesa, tokie lūžiai manyje vyksta, kai jaučiuos išduota ir atstumta. Kai lyg ir nuoširdūs pokalbiai jokios galios neturi. Kai pokalbių nėra visai. Kai ten, kur turiu būt savas asmuo, tesu svečias. Kai emociškai pavargstu.
Atostogavau Lietuvoj. Pamačiau žmones, kuriuos privalėjau, beveik visus, kuriuos norėjau. Sugryžus namo įsižiebė maža viltis. Dar ne visiškai atskirta.
Ir dar aplankė moteris - mūza.
Ji nuo pat pirmos akimirkos sutikta, man atrodė tarsi nežemiška. Turėjo kažką nepaaiškinamo ir aš visada ja žavėjaus. Kartais ją tuo gąsdindama. Tiesa, girdėjau daug juodinančių žodžių iš aplinkinių, ypač, jei prasitardavau, kokia ji nuostabi. Yra tekę matyt ir jos prigesimą, tuomet užtekdavo pašnekesių, įvertinimų, mažų nesusipratimų ir istorijų išgirstamų ne paraidžiui, bei pasisveikinimų ilgai nesimačius. Pilstymo iš tuščio į kiaurą.
Ir štai, ji čia, geria su manim arbatą, kalbina mano dukrą, grožisi savąja. Ir spindi. Vėl. Beveik taippat, kaip pirmą kart pamatyta prieš beveik 8 metus. Beveik visada pabuvus su ja aš noriu labiau pasitempti. Pasipuošti ir mylėti save.
Šiandien save visą dieną myliu. Tikiuos taip bus ir rytoj.

Linkiu sutikt kuo daugiau gražių žmonių!

mwah xx

Šiektiek apie anglų gydymo įstaigas

Nenoriu kurt anekdotų apie anglų sveikatos sistemą, mat mano pačios atveju kvailų situacijų nėra daug buvę, ir gydytojai manęs paracetamoliu negydo, beigi aš ir pati pas juos einu tik tada, kai jau visai visai nekaip.
Pusantros savaitės praleidau Londone, vertėjaudama per/po tėvo ausies operacijos. Aš vis dar gyvenu principu, kai po narkozės, ar operacijos žmonės porą dienų atsigaudinėja, bet pagal planą, tėvas po narkozės ir 2jų pjautinių žaizdų, turėjo eit namo, vos už poros valandų. Jam deja iš ausies ėmė lašėti kraujas, todėl palaikė per naktį. Nieko įdėmiai neapžiūrėję, paleido namo. Vakare sukilo temperatūra, kitą dieną ausis, pusė galvos, po akim sutino, todėl su greitąja keliavom ieškot pagalbos. Nepostringaujant, kad telefonu operatorius juokavo, jog jam čia nieko, jis matęs labai daug ištinusių pooperacinių žmonių, gal lai lieka namie, tėvo dar ir ligoninėj nelabai norėjo, mat operuotas ne čia. Galų gale jis visgi buvo apžiūrėtas, pripumpuotas antibijotikų, kas iškart nuėmė tinimą nuo veido, bei paguldė nusprendę, jog komplikacija.. Per porą dienų jam užpūliavo išorinė žaizda, o iš ausies vidaus ištraukė siūlus, nors tą turėjo padaryt už poros savaičių. Pasakė, kad taip reikia. Perkėlė į ligoninę kur operavo. Įkišo gabalą binto po žaizda, kad išbėgtų visi po tinimu susirinkę skysčiai. Šiandien, po to, kai dvi dienas iš eilės gydytojas stovėdamas kojūgaly sprendė, jog jis gerai atrodo ir gali eit namo, išrašė. Neapžiūrėję žaizdos. Nepaaiškinę jam kaip (ar) sugis ausies viduje. Ar atsiradęs apkurtimas išnyks.
Tėvo žmona būdama namie, nežinioje, kone rovėsi plaukus sakydama, jog Lietuvoj ji žinotų viską, iš kur, kas, kaip, kodėl, kada, kiek. Čia mes galėjom mandagiai klausinėti visko, bet ne per daug. Kasdien ėjo skirtingi gydytojai, dažnai pasimesdavom ar vistik gydytojai, ar asistentai, ar šiaip pakeleiviai, be kortelių, be aprangos, be žinių. Visi angliškai mandagūs, visi nekonkretūs, neužtikrinti, apart seselių ir personalo -su jais į pasaulio galą drąsiai. Tikiuos tėvas pagis be pakartotinių vizitų į priimamuosius.
Kol globėjiškai sėdėjau prie tėvo, mirė kaimynė.
Prieš kelias savaites jai nukritus, paramedikai išvežė patikrint ar kur nesusitrenkė. Sekančią dieną paleido. Į moters skundą, jog skauda palei klubus nuramino, jog todėl, kad krito. Visgi po savaitės jos kasdienių skambučių nusprendė patikrint - rado lūžųsį dubens kaulą. Kol suruošė operacijai (kas čia vyksta lėtai) moteris laukė, operuojant išėjo.
Būnant ligoninėse, rodės jog žmonės čia eina aukso. Būriais, nesustodami. Daugiau įeinančių, nei išeinančių. Visi su emocijom, liūdesiu, viltim, ir lūkesčiais, pažeisti ir įžeisti. Visi su ligom, bet ne jų priežastim.
Antrą vakarą prieš miegą skaitinėju 'Secret'. Man žinomam užtenka senų veikalų ta pačia tema, bet knyga 4 metus pragulėjus lentynoj pagaliau sulaukė savo valandos.
Ko čia palinkėjus..
Ramybės.

muah xx

Atmintis

Kad ir kaip vienas garsiau už kitą skalambytume, jog vakarykštę dieną reikia pamiršti, niekam nesibėdavoti ir šiaip nesidalint liūdnom mintim, juk kam čia įdomu, beto užkrečiama, visgi žmogus yra sudėliotas iš prisiminimų. Iš to, ką išmoko. Iš to, kas užgavo. Iš to, kas prikėlė. Iš to, ką mato, girdi, uodžia, liečia, jaučia. Yra tam tikra dalis žmonių kurie kasdien linkę kišt pirštus į ugnį, nes neprisimena, ką toji daro, tiesiog yra graži, ryški, kviečianti.. Tokiems net ir žodis sugalvotas abibūdinti - neįgalus, su tam tikrom medicininėm išvadom ir visais kitais žodžiais neįgalumui išskirti.
Bet sukasi mintis apie įgalius, ar bent jau norinčius tokiais būti. Nes esam 'sveiki', prasmės, naujovių, jausmų, gerovės ir pragyvenimo ieškotojai. Absoliučiai visi su prisiminimais. Ir gražiais, ir juodais, ir gydančiais ir traumuojančiais. Nuo jų priklauso, kuo esam dabar. Kiek ir ko siekiam, kaip ir ko norim. Dar žinoma, tam įtakos turi charakterio personažai sėdintys ant pečių, bei tėvai/vaikai ir vėjas, jei teisinga kryptim pučia.
Štai mano baba būdama 80ies nebeprisimena savo gyvenimo, apart to, kai buvo vaikas. Ji nebežino kur ir kuo buvo pastaruosius 70 metų, diegiamos informacijos, darbų, ką ji mylėjo, ko laukė, ko neturėjo, kiek kentėjo, ką palaidojo.
Augdama mačiau, jog ji kažkur laikė graužiantį kirminą, užaugino 3 sūnus, vieną jų mylėdama labiausiai, nes priminė mylimą vyrą. Turėjo begalę 'draugų', visa kas madinga ir viso to netgi per daug. Visaip stengėsi būti ta, apie kurią aikčiojo kaip gi jai sekasi, iš kur, kaip ji tiek, kai kiti vos vos.. Ir tie visi garsiai sakydavo, jog jai niekas nerūpi apart jos pačios ir tų visų daiktų. O štai išmirė draugai, sugriuvo namai, atslinko vienatvė, ji nerado sau vietos, užsisėdėjo prie serijalų, ir šiandien nebežino kaip gryžt namo vidun vos išėjus laukan.
Aš dažnai dėkoju Kūrėjui, jog nematau to kasdien. Jog nežinau visų istorijų. Nors, mane būtent jos ir traukia. Ne kartą esu klausinėjus apie žmonių gyvenimus. Apie jų vaikystę, pirmas meiles, pirmus kartus, praradimus, kodėl kaip ką darė ir stebėjus, kaip atmintis keičia jų veidus. Klausinėjau ir babos, ir tetų ir tėvų, kol vieną dieną pamotės buvau 'nuvyta' šalin su tokiu žinių troškimu, mat čia ne mano reikalas, ne mano gyvenimas, o ir tėvas yra jos, tetoms grindis plaut galėčiau vietoj to, kad čiauškėt, ir aplamai aš turiu savo draugus, berną - kurių tokių nesamonių ir galiu klausinėt.
Štai mano tėvas privalo girdėt viską kas namie sakoma, todėl jam tiesiogine prasme užpūliavo ausis. Jo moteris niekada nepatikės, jog čia dėl to, kad ji per daug aukština savo aplinką, prikišdama, kad jo aplinka ir nuomonė yra nieko verti.
Mano kaimynė kuri pavasarėjant paskambinus atsiprašė, jog neskambinės, mat kiekvieną pavasarį ji išgyvenanti vis naują nervinį sukrėtimą. Kažkada pavasarį mirė sesuo palikdama 2metį sūnų.Vėliau, pavasarį mirė vyras. Dar vėliau, pavasarį mirė sūnus, ir kažkiek pavasarių po to, nusižudė ir kitas. Pasidalinus savo istorija ji lyg ir pasijuto geriau dėl užpuolusios agrofobijos, bet per pastarąsias pora savaičių ji kelis kartus žaidė su likimu nusiimdama 'varpelį'. Praėjusią savaitę nukritus, ji nesugebėjo atsistot, ir pragulėjo porą valandų, kol netyčia užėję svečiai ją tokią rado ir iškvietė greitąją. Ji man yra prasitarus, jog savo minčių ir prisiminimų bijo labiau, nei mirties.
Savo aplinkoje turiu kelis tiesiog patamsėjusius žmones nuo nenoro ir negalėjimo susidraugaut su prisiminimais. Jų galvose visi nenorimi prisiminimai užrakinti dėžutėse ir nustumti į kampą, apdėti kitom dėžutėm, ir jie jų tiek prisideda, kad tamsiausiu periodu neturi kur apsisukti.
Vienas dėstytojas yra lyginęs galvą su kompiuteriu, failais ir informacijos rūšiavimu. Iš kompiuterio nebereikalingą informaciją ištrinam paspaudę mygtuką. Galvoje deja, tokio nėra. Bet iš naivios patirties galiu pasakyt, jog ta informacija išsitrina ją įvardijus. O mes juk šnekam, šnekam, šnekam, bet labai retai apie ką norim, o dar rečiau išties pasakydami.
Man įdomu, jei sulauksiu senatvės, kas mane apleis - regėjimas ar klausa, kartais rodos, pastebiu, kas neparodoma ir girdžiu, kas nutylima.
Važiavau atostogų į Suffolk'o grafystę. Ten jaučiaus kaip namie. Lygumos, pušynėliai, vienkiemiai. Tam tikrais keliais pasukus aikčiojau, nes rodės jog važiuoju Palangon, o štai anas kelias priminė kelią į Nidą. O kaimelis kuriame apsistojom buvo tipiška Juodkrantė su akmenėliais vietoj smėlio pajūry, bei saule besileidžiančia už nugarų. Be ryšio, interneto ir nuolatinių žuvėdrų klyksmų. Rodos, jos visos suskrido į Braitoną ir minta birdfeeder'ės kitapus gatvės duona.
Gryžus radau pluoštą atvirukų ir laikraščių su antraštėm apie sprogimus Bostone, vietinio leidinio padėkas už labdarą mirusio maratono metu bėgiko šeimai paremti, feisbuką perkrautą nusižudžiusio Šapranausko nuotraukom, bei visų bulvarinių skaitalų nuomones kodėl tai įvyko, bei populiarių blogerių išvadas apie kūrybinę tamsą iš kurios niekas maestro nesiteikė ištraukti.
Atmintis sugražino mane į tą tamsų vakarą, gerą dekadą atgal, kai perpildyta priekaištų iš visų mylimų ir artimų žmonių, neradau nė vienų atvirų durų, balkone siurbčiojau vyną, vijau virvę, tegalvojau jog vienintėlė išeitis yra paprasčiausias viso to palikimas. Tada nebeliko jokios graužaties, jokios abejonės, jokių prisiminimų, jokio rytojaus, jokios meilės, jokio noro būti reikalinga, ir nieko reikalingo. Tiesiog vientisas, vos įžvelgiamas, tuščias virvės pynimas, dar tiesa, menka baimė ar nesulaužysiu ne savo turėklo.. Kai išnyko baimė ir aš mintyse su visais atsisveikinau, suskambo telefonas. Tarsi pažadino. Kitapus kažkas nedrąsiai vapėjo, jog nežino kodėl skambina, bet nori su manim pašnekėt. Tas balsas ir atsiradęs gailestis, jog jam galbūt blogiau nei man, sugražino mane atgal į kambarį, į gyvenimą, į planą 'B'. Ar sakiau, jog tikiu angelais sargais ir ženklais?
Žmogų žudo priekaištai. Ir aplinkinių įrodymai, jog turi gyventi/galvoti/norėti/daryti kitaip. 
Linkiu visiems susidraugaut su savim.
 
Muah xx

Apie swapbot

Googlinau kelias dienas lietuviškus mainus ir visokius kitus pramanus kaip 'atiduotuves', bet labai nesėkmingai. Neserga blogeriai masine psichoze pavadinta 'giveaways' sekdami vieni kitų blogus, 'laikindami' tik tuos, kurie tave 'laikina', nors, gal aš per mažai blogų atradus, kurie turėtų viską viename. Todėl, kad nelikčiau sena tarka susmigus tik į ekraną aš siuntinėju atvirlaiškius postcrossing'e, keičiuos atvirlaiškiais, bei radau kelis įdomius penpal'us instagram'oj ( @aurycka, jei kam labai įdomu) ir visai neseniai atradau swapbot. Vieta kur užsiregistravę žmonės panašiu pobūdžiu kaip ir postcrossing'e siunčia atvirlaiškius, mainosi kažkuo. Reikia susirast norimus mainus, jų kasdien vis naujų kas nors prikuria, palaukt kol susidarys ratelis besimainančių ir iki tam tikros datos išsiūst. Mainai yra paštu USA, International ir Regional Europe, bei elektroniniai, sugrupuoti, sunumeruoti, ir pabaigoj vertinami. Aš jau keičiaus naujokams skirtais mainais, mažom dovanėlėm blogai dienai, dabar rašau pora laiškų, darau dovanėlių krepšelius, ir man labai patinka. Skaičiuojantiems mano leidžiamus pinigus visam šitam pasak jų šū***, norisi priminti, jog aš nerūkau, negeriu alkoholio ar kavos, bei man nereikia krapštyt iš piniginės dozei cheminės nuotaikos, todėl visai negaila nupirkt voką, atviruką bei siuvenyrą, nes visi tie maži dalykai randami laiškų dėžutėj, man atneša daug džiaugsmo, ypač kai lauke minusas. Beje swapbot'e galima daryt ir privačius mainus. Negiriu per daug ir nesiūlau niekam išpūtus akis pult registruotis ir laukt gėrio, nes žmonės ten brangių daiktų nesiuntinėja. Vakar skaičiau forume verkšlenimą moteris, kuri porą savaičių ieškojo informacijos žurnalo (kažkokia skrapbuko kita forma) gamybai, pirko antikvarinį viršelį, sendino popierių spausdino spec šriftu, sudarant įspūdį jog tai George kažkelinto laiškai Anai Bolein, dažė sviestpopierius išgaut kažką unikalaus, džiovino anų laikų populiarintas gėles, surišo viską vaškuotu 'twide' ir dar vašku užštampavo. Negana to, kad gavėja neįvertino to ką gavo, peilis nugaron pasak siuntėjos buvo tas, jog ji mainais už tai gavo spirale jungtą sąsiuvinėlį su iškarpa iš žurnalo, bei 3 lapus prirašytus apie vikingus. Viskas. Ji abejoja ar dar kada keisis žurnalais.
Aš pati 3 vakarus darius įpakavimus bei rinkus ko žmogus pageidauja, gavau visišką priešingybę savo profiliui. Bet nesisielojau, nes mano mainų partnerė akla anglė mėgstanti viską kas pigiausia. Todėl jos dovanas 'patiuningavus' galėsiu išsiūst kažkam kitam. Čia, kaip su mano anksčiau aprašytom kalėdinėm dovanom. Į akis žiūrėt nereikia ;)
Postcrossing'e keičiaus atvirlaiškiais daugiau nei pusmetį, kol pirmą kart praeitą savaitę gavau mėgstamiausią atviruką. Swapbot'e taipogi reiks palaukt, kol pagal reitingų skalę būsiu priimta į rimtesnius mainus (taip taip, ne visi mainai mano nosiai)
Instagramoj įvedus tag'ą #swapbot galima pasižvalgyt kuo žmonės dalijasi.


Muah xx