Esu iš tų žmonių, kurie kažką pradėję, ne visada pabaigia. Mano gyvenime į pradėtųjų-nebaigtųjų sarašą įeina beveik visi būreliai, muzikos mokykla, santykiai su vyrais, draugystės su moterimis, vienos iš studijų, apie kurias ilgokai svajojau, pažadai ir žinoma rankdarbiai. Šykart apie pastaruosius.
Turiu dar mokykloje pradėtų mezginių, siuvinių, siuvinėjimų, piešinėjimų, rašinėjimų ir kitokių darbelių, kurie kažin ar kadanors pataps tuo, kuo turėjo tapti.
Tėtis kiekvieną vasarą man atveža vis po dalelę mano mylėtos ir turėtos praeities. Neseniai išsitraukus dėžutę su niekučiais aptikau dar 8oje klasėje mamų dienai siuvinėtą servetėlę, kurios pusė išsiuvinėta, kitą pusę atidėjau ir nepabaigiau. Prieš savaitę gavau 'tašę' su, vėlgi savo praeities niekučiais, ir ten gulėjo 11oj klasėj pradėtas megztinis, nugara ir pusė priekio. Išardysiu greitu laiku ir megsiu ką nors nauja, nes siulai to verti.
Šiandien, atidarius spintą, lygiai taippat galėčiau traukt čia Anglijoj pradėtus rankdarbius. Nebaigtus. Tai laiko pritrūko, tai fantazijos, tai noro.
Netgi savo bloge jau turiu 8 įrašus juodraštyje, nes trūksta pradžios, arba pabaigos.
Tuos darbus, kuriuos pradedu ir niekieno netrukdoma galiu jais mėgautis visada baigiu. Tuos, kuriuos įpusėju, ir staiga reikia pradėt kažką kitą, arba jei aptingstu porai dienų, arba negaliu tęsti dėl žaliavos trūkumo, galiu drąsiai vadinti niekadadarbiais, ir turėčiau labai susiimt, kad juos pabaigt. Taip vos nenutiko siuvinėjimui kryželiu. Radau piešinėlį, visas reikalingas priemones, ir, kol Elmira buvo kompiuterio šeimininkė, aš 3 savaites vakarais nuoširdžiai siuvinėjau (kryželiu - pirmą kartą). Tą dieną, kai ji išvažiavo, pabaigiau siuvinėjimą, buvo likę apsiuvai, karoliukai ir lyginimas (vieno vakaro darbas) bet aš, atgavus teisę į kompiuterį darbelį gražiai sulanksčiau ir pasinėriau į raminamąjį virtualųjį gyvenimą. Per tą laiką sugebėjau įrėmint porą pavaikslų Eprilės kambariui, pasiūt jai patalynės komplektą, išardyt kėdę, kuri vargšelė dabar laukia, kol iš spintos išsitrauksiu medžiagų jai apvilkti, beigi pradėjau megzti megztuką. Kažkurią dieną ėmė maust širdį, ir mane pakalbino sąžinė. Po dialogo, aš ant popieriaus susirašiau dalį akis badančių nebaigtų darbų sarašą ir pasikabinau ant šaldytuvo, kad iš jo išsitraukus reikiakažkapakramtyt kaskart prisiminčiau, jog reikia ir kažką užbaigti. Taip aš užbaigiau siuvinėjimą. Jis jau rėmuose ir dukros kambary. Ir širdy malonu ten įėjus.
muah xx
Turiu dar mokykloje pradėtų mezginių, siuvinių, siuvinėjimų, piešinėjimų, rašinėjimų ir kitokių darbelių, kurie kažin ar kadanors pataps tuo, kuo turėjo tapti.
Tėtis kiekvieną vasarą man atveža vis po dalelę mano mylėtos ir turėtos praeities. Neseniai išsitraukus dėžutę su niekučiais aptikau dar 8oje klasėje mamų dienai siuvinėtą servetėlę, kurios pusė išsiuvinėta, kitą pusę atidėjau ir nepabaigiau. Prieš savaitę gavau 'tašę' su, vėlgi savo praeities niekučiais, ir ten gulėjo 11oj klasėj pradėtas megztinis, nugara ir pusė priekio. Išardysiu greitu laiku ir megsiu ką nors nauja, nes siulai to verti.
Šiandien, atidarius spintą, lygiai taippat galėčiau traukt čia Anglijoj pradėtus rankdarbius. Nebaigtus. Tai laiko pritrūko, tai fantazijos, tai noro.
Netgi savo bloge jau turiu 8 įrašus juodraštyje, nes trūksta pradžios, arba pabaigos.
Tuos darbus, kuriuos pradedu ir niekieno netrukdoma galiu jais mėgautis visada baigiu. Tuos, kuriuos įpusėju, ir staiga reikia pradėt kažką kitą, arba jei aptingstu porai dienų, arba negaliu tęsti dėl žaliavos trūkumo, galiu drąsiai vadinti niekadadarbiais, ir turėčiau labai susiimt, kad juos pabaigt. Taip vos nenutiko siuvinėjimui kryželiu. Radau piešinėlį, visas reikalingas priemones, ir, kol Elmira buvo kompiuterio šeimininkė, aš 3 savaites vakarais nuoširdžiai siuvinėjau (kryželiu - pirmą kartą). Tą dieną, kai ji išvažiavo, pabaigiau siuvinėjimą, buvo likę apsiuvai, karoliukai ir lyginimas (vieno vakaro darbas) bet aš, atgavus teisę į kompiuterį darbelį gražiai sulanksčiau ir pasinėriau į raminamąjį virtualųjį gyvenimą. Per tą laiką sugebėjau įrėmint porą pavaikslų Eprilės kambariui, pasiūt jai patalynės komplektą, išardyt kėdę, kuri vargšelė dabar laukia, kol iš spintos išsitrauksiu medžiagų jai apvilkti, beigi pradėjau megzti megztuką. Kažkurią dieną ėmė maust širdį, ir mane pakalbino sąžinė. Po dialogo, aš ant popieriaus susirašiau dalį akis badančių nebaigtų darbų sarašą ir pasikabinau ant šaldytuvo, kad iš jo išsitraukus reikiakažkapakramtyt kaskart prisiminčiau, jog reikia ir kažką užbaigti. Taip aš užbaigiau siuvinėjimą. Jis jau rėmuose ir dukros kambary. Ir širdy malonu ten įėjus.
muah xx
No comments:
Post a Comment