9 klasė. Pamoka. Užduotis: sukurti rašinį laisva tema Kas aš būsiu, kai užaugsiu. Štai aš ir namie. Su pieštuku rankoje ir švariu sąsiuvinio lapu ant virtuvės stalo: Kai aš užaugsiu, būsiu toks, kaip Pabedinskas. Būsiu žurnalistas, važinėsiu nauju aštuntuku po miestus ir kaimus šnekindamas žmones.... Ir aplankė mane mūza. Pagavo ir pakilojusi mestelėjo link debesų. Jaučiausi Ikaras ir Dedalas vienu metu. Pieštuko valdovas, nebijantis atverti giliausių sielos rūsių lobynų, nevengiantis aštriausių svajonių vingių.
Darbas perrašytas dailyraščiu ir priduotas. Darbų rezultatų laukiau visą savaitę. Pirmą kartą gyvenime nuoširdžiai laukiau lietuvių kalbos pamokos... LAUKIAU...
Diena išaušo, pamoka užgulė klasės sienas, prislėgdama kiekvieną kitaip... Mokytoja įžengė į klasę su žavia šypsena ir gniužulu svajonių rankose. Mūsų svajonių. Smagus šurmulys ir pradedam pristatomi geriausieji rašiniai. Kelios citatos, prisodrintos epitetų. Kelios pedagoginės pastabos iškalbingesniems rašinių autoriams.
Na, o dabar klasės perliukai. Matau, kaip mokytojos rankose lieka vienas sąsiuvinis pasigardžiavimui mano svajonės žaliame aplanke. Širdis daužosi, nes nežinau, kas dabar bus. Čia juk aš ir mano vidinis pasaulis. Mokytojos lūpos išspjauna pirmuosius sakinius. Braukdama juoko ašarą, pasitelkdama intonaciją, ji perskaito mane visai klasei... Visi plyšta juoku. Mokytojo skatinamų patyčių gyvenime dar nebuvau ragavęs. Klasės sienos čia susitraukia čia išsiplečia iki beribės erdvės. Gėdos stulpas auga. Akyse temsta ir galvoje ūžia...
Mano atvirumas sutryptas ir paniekintas... Mano vaizduotė plikai išrengta ir paleista bėgti per kaimą. Kad viešai užjuoktų...
Niekada nebūsiu Pabendiskas! Niekada neturėsiu namo, šalia kurio puikuojasi aštuntukas, niekada nebeisiu į žurnalistinę medžioklę ir nebūsiu karate meistras! Ir niekada... niekada niekada neberašysiu!!! Niekada nebeskaitysiu ir nebesvajosiu
Kai man suėjo dvidešimt, gavau darbą Kauno žiniose. Po pusmečio buvau pakviestas dirbti televizijos žiniose. Būdamas dvidešimt vienerių rengiau ir vedžiau laidą apie automobilių sportą. Dabar Baltijos televizijoje vedu laidą Žiema 100%. Ekologiniai sprendimai.
Kaip aš tai padariau?
Čia ne apie mane. Aš nesu tų, kurie augdami nešiojosi tą 'aš jums dar parodysiu', o užaugę atsitiesia, ir rodo. Mano norus ir svajones lygiai tokiu pačiu principu trypė mylimas tėtis bei giminės. Neseniai George paklausus kokios mano svajonės, mat jis nieko prieš kokią nors išpildyt, atsakiau, jog daugelis jų šiuo metu guli karsteliuose ir kaskart vis labiau užberiami žemėmis.
Aš buvau ir esu svajotoja. Kartais prisvajoju net per daug ir iš to išeina nenusakomi pojūčiai ar postūmiai. Mano svajonės nėra batukai, rankinukai, kokie kursai ar lankytina vieta, nes nuėjai nusipirkai, nuvažiavai, pasimokei. Dar vienas labai mielas žmogus kažkurį vakarą lygiai kaip ir G. sugalvojo, jog idomios jam mano svajonės, nes savąsias jis jau visas išpildė, tai dabar gali padėt pildytis kitų. Man žinoma irgi lengviau ir patogiau pildyt kitų norus nei savo, ypač tuos paprastus ir buitinius. Esmė ta, jog mano 'svajonės' (tos paprastos) pildosi ir dažnai, bet dažniausia, kai esu viena. Kai gyvenu viena. Kai gyvenu sau. Kai nėra atsakomybės, jog galbūt per brangu, savanaudiška, visokių 'o kai su juo/ja?' Nes dažniausiai mano svajos nėra susijusios su partneriais ir kitais, kurie mane sažinės pavidalu laiko. Su jais būdama tegaliu viltingai pasakyti, 'kaip norėčiau Kūčias švesti Lietuvoj', arba 'kaip noriu su tuo ar anuo gert vyną va ten ir ten ir pratęst tą nebaigtą temą', arba dar banaliau 'kaip noriu bronzinio nissan 350z. Šalia esantys tada motyvuoja 'tai važiuok, daryk, pirk', nesvarbu jiems, kad važiuot Kalėdų nėra kur, šeima iširus, visi kas sau. O to žmogaus su kuriuo mielai šnekėčiau nebėra, kad gryžusi gimtinėm, užsuku pasėdėt ant jo/jos asmeninio suolelio ties akmens pamiklu. Ir kad tas nisanas, o dar ypač bronzinis, kurį man žinoma turėtų pirkt mylimas vyras, pasak jo, yra ne ką geriau už ford mondeo, jame variklis toks ir toks, detalės tokios ir tokios, ir aplamai ji nieko gero. Tikrai nepulsiu aiškint, jog svajonės nesipildo, jų nėra ar jos nereikalingos, nes visada esu ten, kur kažkada pagalvojau, jog noriu būti, visada gavau to ko noriu, (kartais su kaupu, kartais ne to ko noriu, bet kiti žmonės nesigilina į noro grožį). Na yra ir tų, kurios kaip ir sakiau, guli karsteliuose.
Oj prirašiau jau per daug. Šiandien eilinį kartą susvajojau, jog jei kur važiuodama pamatysiu laukymėj stovintį vienišą medį, sustosiu ir nueisiu iki jo žingsnius skaičiuodama.
Rašinys viršuj vogtas iš [čia]. Autorius ne vieną saviugdos/saviįtaigos knygą perskaitė. Šaunuolis. Būtų įdomu paklausyt jo vedamų paskaitų, visgi jis kažką su žiniomis nuveikė.
muah xx
Darbas perrašytas dailyraščiu ir priduotas. Darbų rezultatų laukiau visą savaitę. Pirmą kartą gyvenime nuoširdžiai laukiau lietuvių kalbos pamokos... LAUKIAU...
Diena išaušo, pamoka užgulė klasės sienas, prislėgdama kiekvieną kitaip... Mokytoja įžengė į klasę su žavia šypsena ir gniužulu svajonių rankose. Mūsų svajonių. Smagus šurmulys ir pradedam pristatomi geriausieji rašiniai. Kelios citatos, prisodrintos epitetų. Kelios pedagoginės pastabos iškalbingesniems rašinių autoriams.
Na, o dabar klasės perliukai. Matau, kaip mokytojos rankose lieka vienas sąsiuvinis pasigardžiavimui mano svajonės žaliame aplanke. Širdis daužosi, nes nežinau, kas dabar bus. Čia juk aš ir mano vidinis pasaulis. Mokytojos lūpos išspjauna pirmuosius sakinius. Braukdama juoko ašarą, pasitelkdama intonaciją, ji perskaito mane visai klasei... Visi plyšta juoku. Mokytojo skatinamų patyčių gyvenime dar nebuvau ragavęs. Klasės sienos čia susitraukia čia išsiplečia iki beribės erdvės. Gėdos stulpas auga. Akyse temsta ir galvoje ūžia...
Mano atvirumas sutryptas ir paniekintas... Mano vaizduotė plikai išrengta ir paleista bėgti per kaimą. Kad viešai užjuoktų...
Niekada nebūsiu Pabendiskas! Niekada neturėsiu namo, šalia kurio puikuojasi aštuntukas, niekada nebeisiu į žurnalistinę medžioklę ir nebūsiu karate meistras! Ir niekada... niekada niekada neberašysiu!!! Niekada nebeskaitysiu ir nebesvajosiu
Kai man suėjo dvidešimt, gavau darbą Kauno žiniose. Po pusmečio buvau pakviestas dirbti televizijos žiniose. Būdamas dvidešimt vienerių rengiau ir vedžiau laidą apie automobilių sportą. Dabar Baltijos televizijoje vedu laidą Žiema 100%. Ekologiniai sprendimai.
Kaip aš tai padariau?
Čia ne apie mane. Aš nesu tų, kurie augdami nešiojosi tą 'aš jums dar parodysiu', o užaugę atsitiesia, ir rodo. Mano norus ir svajones lygiai tokiu pačiu principu trypė mylimas tėtis bei giminės. Neseniai George paklausus kokios mano svajonės, mat jis nieko prieš kokią nors išpildyt, atsakiau, jog daugelis jų šiuo metu guli karsteliuose ir kaskart vis labiau užberiami žemėmis.
Aš buvau ir esu svajotoja. Kartais prisvajoju net per daug ir iš to išeina nenusakomi pojūčiai ar postūmiai. Mano svajonės nėra batukai, rankinukai, kokie kursai ar lankytina vieta, nes nuėjai nusipirkai, nuvažiavai, pasimokei. Dar vienas labai mielas žmogus kažkurį vakarą lygiai kaip ir G. sugalvojo, jog idomios jam mano svajonės, nes savąsias jis jau visas išpildė, tai dabar gali padėt pildytis kitų. Man žinoma irgi lengviau ir patogiau pildyt kitų norus nei savo, ypač tuos paprastus ir buitinius. Esmė ta, jog mano 'svajonės' (tos paprastos) pildosi ir dažnai, bet dažniausia, kai esu viena. Kai gyvenu viena. Kai gyvenu sau. Kai nėra atsakomybės, jog galbūt per brangu, savanaudiška, visokių 'o kai su juo/ja?' Nes dažniausiai mano svajos nėra susijusios su partneriais ir kitais, kurie mane sažinės pavidalu laiko. Su jais būdama tegaliu viltingai pasakyti, 'kaip norėčiau Kūčias švesti Lietuvoj', arba 'kaip noriu su tuo ar anuo gert vyną va ten ir ten ir pratęst tą nebaigtą temą', arba dar banaliau 'kaip noriu bronzinio nissan 350z. Šalia esantys tada motyvuoja 'tai važiuok, daryk, pirk', nesvarbu jiems, kad važiuot Kalėdų nėra kur, šeima iširus, visi kas sau. O to žmogaus su kuriuo mielai šnekėčiau nebėra, kad gryžusi gimtinėm, užsuku pasėdėt ant jo/jos asmeninio suolelio ties akmens pamiklu. Ir kad tas nisanas, o dar ypač bronzinis, kurį man žinoma turėtų pirkt mylimas vyras, pasak jo, yra ne ką geriau už ford mondeo, jame variklis toks ir toks, detalės tokios ir tokios, ir aplamai ji nieko gero. Tikrai nepulsiu aiškint, jog svajonės nesipildo, jų nėra ar jos nereikalingos, nes visada esu ten, kur kažkada pagalvojau, jog noriu būti, visada gavau to ko noriu, (kartais su kaupu, kartais ne to ko noriu, bet kiti žmonės nesigilina į noro grožį). Na yra ir tų, kurios kaip ir sakiau, guli karsteliuose.
Oj prirašiau jau per daug. Šiandien eilinį kartą susvajojau, jog jei kur važiuodama pamatysiu laukymėj stovintį vienišą medį, sustosiu ir nueisiu iki jo žingsnius skaičiuodama.
Rašinys viršuj vogtas iš [čia]. Autorius ne vieną saviugdos/saviįtaigos knygą perskaitė. Šaunuolis. Būtų įdomu paklausyt jo vedamų paskaitų, visgi jis kažką su žiniomis nuveikė.
muah xx
No comments:
Post a Comment