* Ilgai nerašiau. Gal 20 kartų pastarąjį mėnesį buvau atsivertus blogą pasibėdavot, bet tuo pat metu skaitant kitų įrašus, savo mintis pamiršdavau.
* Šią pat akimirką žiūriu Discovery History laidą 'Royal deaths and deseases', kurioje pasakojama kaip princesė Šarlotė 50 valandų praleidusi gimdyvės pozicijoj (daktaras - pribuvėjas seras 'nemataužemiausavonosies' atsisakė kitų žymių daktarų tuometinių 'replių' vaikui traukt, bei moterų pagalbos), pagimdė jau negyvą sūnų, ir po kelių valandų mirė pati dėl nukraujavimo. Tas seras žinoma nusišovė neatlaikęs kritikos dėl tuomet labai populiarios šeimos pražudymo. Dėl palikuonių nebuvimo šalis prarado 2 kartas paveldėtojų į sostą, giminės puolė siūlyt našliui Leopoldui merginas ir pirmoji gimusi mergaitė pavadinta Aleksandrina Viktoria vėliau tapo visų laikų geriausia ir ilgiausiai šaliai atstovavusi karalienė, kuri pakeitė visą pribuvėjų mokymo ir priežiūros sistemą šalyje.
Jei ne šiuolaikinė medicina, šiandien nebūtų nei manęs, nei Eiprilės. Žinoma kankintis man tiek neteko, tos 14 valandų apsijuosus širdies dažnių diržu, kelios valandos pasivaikščiojimų, galų gale skatinamieji bei epidūras naudos nedavė, ir kai vaisiui širdis sustojo ilgiau nei pusei minutės, dukrą iš manęs išpjovė per 2 minutes. (nuosprendis skubiam cezariui, bėgte į operacinę, aprengimas, parengimas, pjovimas) Jos buvo mano amžinybė, tas juodas tunelis kuriame ieškai šviesos versdamas visą gyvenimo knygą, ir tik prologe suprasdamas, jog visos tos didelės ir mažos bėdos, kankinusios, marinusios, traumavusios ir stabdydamos, tą akimirką neteko savo galios. Kitą savaitę jai 2 metai. Ačiū Dievui, ją turiu.
* Aplankė mus health visitor'ė. Ta pati, kuri garsiai aiškino kaip kalbėti su vaiku. Po ilgų diskusijų ir pavyzdžių, jog žinau vaikų, kurie būdami vyresni nešneka, susinervinau ir leptelėjau, jog jei galvoja, kad aš tokia niekam tikus, lai atsiunčia visažinių savo srities specialistų parodyt, ką blogai darau. Atsiuntė. Jau trečią savaitę mus aplanko pagyvenus moterėlė su krūvom lankstinukų ir patarimų. Juokinga, bet visi patarimai jau buvo panaudoti anksčiau, ir vis dar praktikuojami. Dar apsilankėm pas kalbos terapiautę, kuri patart neturėjo ką, o savo išvadose dar parašė jog Eiprilė 'is on limited diet' kas labai sugadino nuotaiką, mat apie maistą su ja mes visiškai nešnekėjom, tik pasakiau, jog ji dar nevalgo šakute ar šaukštu. Pasiterlioja lėkštėj porą kart ir jei nepavyksta įsidėt maisto burnon, ji eina nuo stalo. Tada aš iš paskos pati ją maitindama. Jei toks pasakymas interpretuojamas kaip limituota dieta, tuomet aš tikrai niekam tikus mama. Šios savaitės užduotis man joms visoms pasitarus - nerodyti jai jokios TV programos, paslėpt žaislus (paliekant vieną kitą) atimti soskę (ko ji jau seniai negauna) atimti pieno buteliuką, o jei neprakalbės, tai atimti ir pieną. Dar neduot valgyt, o laukt kol pati paprašys. Ir nemaitint, o tik padėt priešaky su įrankiais, kad pati susiprastų ką daryt. Žaislus apretinau, TV jai dzin, buteliuko nebedaviau rytais, pieną pyliau puodelin, kurio ji negėrė, bet pusryčių lygiai taippat nevalgė (tetulė galvoja, jog ji nevalgo daug rytais, nes atsigeria pakankamai). Laukt kol paprašys maisto aš nesugebu, nes yra buvę dienų, kai ji nieko nevalgė ir labai tuo džiaugėsi. Galų gale mažoji savaitgalį apsisnargliojo, ir man pagailo ją kankint, tad buteliukus su pienu palikau kaip palepinamą priemonę. Šią savaitę tetulė ateis ryte, kad pamatytų kaip Eiprilė myli pusryčius. (ji daugiau valgo popiet, pusryčius mėgėja tik paragaut, bet nesuvalgyt). Per 3 savaites bandymų, Eiprilėje nepasikeitė niekas (na, ji pradėjo krist ant žemės, gulėt ir rėkt, ypač prie kokios pėsčiųjų perėjos, arba kai noriu pasodint į vežimą, dar ji labai mėgdavo statyt bokštus, o visos tetos kurias ji sutiko liepia jai tuos bokštus griaut, ko pasekoje ji vis labiau praranda domėjimąsi statybom). Pasikeitė manyje. Pradėjau ją vest į vaikų centrą, apie kurį tetulė mane informavo. 'Atseit' ten jai turėtų pasikeist visi nedarymai į darymus. Mamos tarpusavyje plepa tik kelios, likusios gano savo vaikus, svajoja ar tiesiog sėdi parėmusios sunkias galvas. Vaikai žaidžia kas sau, bet nė vienas kartu. Kartu tik susėda prie stalelio priešpiečių. Visi panašaus amžiaus, keletas vyresnių. Nė vienas Eiprilės amžiaus nešneka, vienintėlė mergaitė laksto rėkdama "mine' ir viskas. Pastarąjį kartą visi sėdo ragaut moliūgų sriubos, ir mano nuostabai tik Eiprilė ir tie vyresnėliai kėlė šaukštą prie burnos. Visi kiti buvo maitinami. Pasijutau apgauta. Nes iš pokalbio su health visitor'e susidariau nuomonę, jog tik Eiprilė nekalba, nedaro ant puodo ir nepavalgo pati laikydama įrankius, ir tikrai 'uždepresavau', kad ji nėra robotukas, į kurį bet kada panorėjus galėčiau įvest programėlę, kad visi į ją pažiūrėję liktų patenkinti ir dar man per petį patapšnotų už gerą vaiko priežiūrą. Net ėmiau galvot, jog šitaip jos norėjau, o kai turiu, nežinau ką daryt.
* Per mėnesį numečiau tik 2 kg, užtai supykau ir pavalgiau :)
muah xx
* Šią pat akimirką žiūriu Discovery History laidą 'Royal deaths and deseases', kurioje pasakojama kaip princesė Šarlotė 50 valandų praleidusi gimdyvės pozicijoj (daktaras - pribuvėjas seras 'nemataužemiausavonosies' atsisakė kitų žymių daktarų tuometinių 'replių' vaikui traukt, bei moterų pagalbos), pagimdė jau negyvą sūnų, ir po kelių valandų mirė pati dėl nukraujavimo. Tas seras žinoma nusišovė neatlaikęs kritikos dėl tuomet labai populiarios šeimos pražudymo. Dėl palikuonių nebuvimo šalis prarado 2 kartas paveldėtojų į sostą, giminės puolė siūlyt našliui Leopoldui merginas ir pirmoji gimusi mergaitė pavadinta Aleksandrina Viktoria vėliau tapo visų laikų geriausia ir ilgiausiai šaliai atstovavusi karalienė, kuri pakeitė visą pribuvėjų mokymo ir priežiūros sistemą šalyje.
Jei ne šiuolaikinė medicina, šiandien nebūtų nei manęs, nei Eiprilės. Žinoma kankintis man tiek neteko, tos 14 valandų apsijuosus širdies dažnių diržu, kelios valandos pasivaikščiojimų, galų gale skatinamieji bei epidūras naudos nedavė, ir kai vaisiui širdis sustojo ilgiau nei pusei minutės, dukrą iš manęs išpjovė per 2 minutes. (nuosprendis skubiam cezariui, bėgte į operacinę, aprengimas, parengimas, pjovimas) Jos buvo mano amžinybė, tas juodas tunelis kuriame ieškai šviesos versdamas visą gyvenimo knygą, ir tik prologe suprasdamas, jog visos tos didelės ir mažos bėdos, kankinusios, marinusios, traumavusios ir stabdydamos, tą akimirką neteko savo galios. Kitą savaitę jai 2 metai. Ačiū Dievui, ją turiu.
* Aplankė mus health visitor'ė. Ta pati, kuri garsiai aiškino kaip kalbėti su vaiku. Po ilgų diskusijų ir pavyzdžių, jog žinau vaikų, kurie būdami vyresni nešneka, susinervinau ir leptelėjau, jog jei galvoja, kad aš tokia niekam tikus, lai atsiunčia visažinių savo srities specialistų parodyt, ką blogai darau. Atsiuntė. Jau trečią savaitę mus aplanko pagyvenus moterėlė su krūvom lankstinukų ir patarimų. Juokinga, bet visi patarimai jau buvo panaudoti anksčiau, ir vis dar praktikuojami. Dar apsilankėm pas kalbos terapiautę, kuri patart neturėjo ką, o savo išvadose dar parašė jog Eiprilė 'is on limited diet' kas labai sugadino nuotaiką, mat apie maistą su ja mes visiškai nešnekėjom, tik pasakiau, jog ji dar nevalgo šakute ar šaukštu. Pasiterlioja lėkštėj porą kart ir jei nepavyksta įsidėt maisto burnon, ji eina nuo stalo. Tada aš iš paskos pati ją maitindama. Jei toks pasakymas interpretuojamas kaip limituota dieta, tuomet aš tikrai niekam tikus mama. Šios savaitės užduotis man joms visoms pasitarus - nerodyti jai jokios TV programos, paslėpt žaislus (paliekant vieną kitą) atimti soskę (ko ji jau seniai negauna) atimti pieno buteliuką, o jei neprakalbės, tai atimti ir pieną. Dar neduot valgyt, o laukt kol pati paprašys. Ir nemaitint, o tik padėt priešaky su įrankiais, kad pati susiprastų ką daryt. Žaislus apretinau, TV jai dzin, buteliuko nebedaviau rytais, pieną pyliau puodelin, kurio ji negėrė, bet pusryčių lygiai taippat nevalgė (tetulė galvoja, jog ji nevalgo daug rytais, nes atsigeria pakankamai). Laukt kol paprašys maisto aš nesugebu, nes yra buvę dienų, kai ji nieko nevalgė ir labai tuo džiaugėsi. Galų gale mažoji savaitgalį apsisnargliojo, ir man pagailo ją kankint, tad buteliukus su pienu palikau kaip palepinamą priemonę. Šią savaitę tetulė ateis ryte, kad pamatytų kaip Eiprilė myli pusryčius. (ji daugiau valgo popiet, pusryčius mėgėja tik paragaut, bet nesuvalgyt). Per 3 savaites bandymų, Eiprilėje nepasikeitė niekas (na, ji pradėjo krist ant žemės, gulėt ir rėkt, ypač prie kokios pėsčiųjų perėjos, arba kai noriu pasodint į vežimą, dar ji labai mėgdavo statyt bokštus, o visos tetos kurias ji sutiko liepia jai tuos bokštus griaut, ko pasekoje ji vis labiau praranda domėjimąsi statybom). Pasikeitė manyje. Pradėjau ją vest į vaikų centrą, apie kurį tetulė mane informavo. 'Atseit' ten jai turėtų pasikeist visi nedarymai į darymus. Mamos tarpusavyje plepa tik kelios, likusios gano savo vaikus, svajoja ar tiesiog sėdi parėmusios sunkias galvas. Vaikai žaidžia kas sau, bet nė vienas kartu. Kartu tik susėda prie stalelio priešpiečių. Visi panašaus amžiaus, keletas vyresnių. Nė vienas Eiprilės amžiaus nešneka, vienintėlė mergaitė laksto rėkdama "mine' ir viskas. Pastarąjį kartą visi sėdo ragaut moliūgų sriubos, ir mano nuostabai tik Eiprilė ir tie vyresnėliai kėlė šaukštą prie burnos. Visi kiti buvo maitinami. Pasijutau apgauta. Nes iš pokalbio su health visitor'e susidariau nuomonę, jog tik Eiprilė nekalba, nedaro ant puodo ir nepavalgo pati laikydama įrankius, ir tikrai 'uždepresavau', kad ji nėra robotukas, į kurį bet kada panorėjus galėčiau įvest programėlę, kad visi į ją pažiūrėję liktų patenkinti ir dar man per petį patapšnotų už gerą vaiko priežiūrą. Net ėmiau galvot, jog šitaip jos norėjau, o kai turiu, nežinau ką daryt.
* Per mėnesį numečiau tik 2 kg, užtai supykau ir pavalgiau :)
muah xx
No comments:
Post a Comment