Įsisuko tinginys

Ką tik pamačiau, jog neturiu kuo užbaigt vasario. Tiksliau pasigirt ką gero pamačiau, nuveikiau ar atradau. Radau pora blogų, kelis įdomius nuotraukų autorius instagram'oj ir tiek. Mat pusę mėnesio ieškojom kas ko, kitą - atlankę draugus, prasirgom. Kol sėdėjom po apklotais šniurkšdami nosis, aš labai įsitraukiau į atvirukų siuntinėjimą. Nesveikai. Na ne taip kaip daugelis iš dešiniosios pasaulio žemėlapio dalies, jiems rodos, nesvarbu nei kas parašyta, nei kaip, kad tik kuo daugiau per dieną tų atvirukų ateitų ir su markutėm. Absoliučiai kiekvienas azijietis kolekcionuoja pašto ženklus. Jaunas, senas. Vos įkėliau savo naujus pašto ženklus į instagram'ą, mano emeil'as buvo prikištas prašymų atsiūst atviruką. Vieną dieną dėl penpal, ir paties postcrossing'o gavau 8 atvirukus, kas atvėsino laaabai, nes man daug įdomiau laukti ir gauti po vieną kas trečią dieną.
Teks savo vasarį užbaigt atvirukais, nes apie orus ir dangų jau būtų perdaug. Nors..

kai orai geri

kai orai nežino ko nori (valentino d. oras buvo visoks)

Ir nuobodžioji dalis:

 seni pašto ženklai (1978 - 1980)

Rodžiau kažkada kokie nuobodūs yra ženklai siuntimui už Anglijos ribų. Mažučiai, labiau tinkami biznio reikalams, o kadangi pačiai vis atsiunčia kažką gražaus, gėda paliko teparodyt karalienę profiliu.

atvirukai sau

Ėmus labiau domėtis atvirukais, na visokių juk jų yra, ne vien bažnyčių stogai ar pajūriai, pastebėjau jog vis daugiau jų atsidedu sau, o ne siuntimui. Sugryžo atmintis, jog vaikystėj taipogi atvirlaiškius rinkau, su gyvūnais. Prisiminiau tėvų plokšteles, skaidres, kišeninių kalendorių rinkinius. Kartais norėčiau, kad būčiau dabar, bet tada. Kai pasirinkimų gausa nesvaigino galvos.

porą valandų iš dienos išbraukta

Visą mėnesį nemezgiau, nesiuvau, nekarpiau (porą atvirukų apkarpimų nesiskaito) ir jau galvojau skęstanti atgal į 'kaipniekasneįdomu' nuotaiką, kai vieną dieną gavau atviruką iš Japonijos (mylimiausia šalis nors tu ką)

Atvirukas toks paprastas, kad net suabejojau ar nenori iš manęs pasijuokt. Supažindino su vyšnių žiedlapiais 'sakura'. Jie pavasario simbolis ir, nors amžių amžius jis buvo pavasario tradicija, šiemet yra topų topas, starbuck'as net žiedlapių skonio kavą gamint pradėjo.
Nežinau iš kur ištraukiau, jog man reikia prisidžiovinti gėlių bei lapų, ir vargšės šiūmetinės gėlelės keliauja ne į vazeles, bet į knygas vos prasiskleidusios. Man tapo labai įdomu, kokiu būdu tas atvirukas padarytas, nes atrodė labai tikras. Žiedai ne džiovinti, ne piešti, ne klijuoti, todėl galvą pasukau.

Žaidėm su Eiprile, kalėm gėlytes plaktuku, kol jai ėmė rodytis, jog visas kitas vazonėliuose irgi galima sukalt..
Galų gale, kai neatėjo jokia kita mintis, siuntėja pranešė, jog žiedai paprasčiausiai nukopijuoti. Japonai turi proto viską daryt lengvai ir paprastai be didelių valios ir jėgų eikvojimo. Laukiu nesulaukiu kol sutaisys printerį.
Ta proga atgalios į Japoniją išsiunčiau tokio pat pobūdžio savadarbį atvirlaiškį.

Iki, žiema.

Muah xx