Kad ir kaip vienas garsiau už kitą skalambytume, jog vakarykštę dieną reikia pamiršti, niekam nesibėdavoti ir šiaip nesidalint liūdnom mintim, juk kam čia įdomu, beto užkrečiama, visgi žmogus yra sudėliotas iš prisiminimų. Iš to, ką išmoko. Iš to, kas užgavo. Iš to, kas prikėlė. Iš to, ką mato, girdi, uodžia, liečia, jaučia. Yra tam tikra dalis žmonių kurie kasdien linkę kišt pirštus į ugnį, nes neprisimena, ką toji daro, tiesiog yra graži, ryški, kviečianti.. Tokiems net ir žodis sugalvotas abibūdinti - neįgalus, su tam tikrom medicininėm išvadom ir visais kitais žodžiais neįgalumui išskirti.
Bet sukasi mintis apie įgalius, ar bent jau norinčius tokiais būti. Nes esam 'sveiki', prasmės, naujovių, jausmų, gerovės ir pragyvenimo ieškotojai. Absoliučiai visi su prisiminimais. Ir gražiais, ir juodais, ir gydančiais ir traumuojančiais. Nuo jų priklauso, kuo esam dabar. Kiek ir ko siekiam, kaip ir ko norim. Dar žinoma, tam įtakos turi charakterio personažai sėdintys ant pečių, bei tėvai/vaikai ir vėjas, jei teisinga kryptim pučia.
Štai mano baba būdama 80ies nebeprisimena savo gyvenimo, apart to, kai buvo vaikas. Ji nebežino kur ir kuo buvo pastaruosius 70 metų, diegiamos informacijos, darbų, ką ji mylėjo, ko laukė, ko neturėjo, kiek kentėjo, ką palaidojo.
Augdama mačiau, jog ji kažkur laikė graužiantį kirminą, užaugino 3 sūnus, vieną jų mylėdama labiausiai, nes priminė mylimą vyrą. Turėjo begalę 'draugų', visa kas madinga ir viso to netgi per daug. Visaip stengėsi būti ta, apie kurią aikčiojo kaip gi jai sekasi, iš kur, kaip ji tiek, kai kiti vos vos.. Ir tie visi garsiai sakydavo, jog jai niekas nerūpi apart jos pačios ir tų visų daiktų. O štai išmirė draugai, sugriuvo namai, atslinko vienatvė, ji nerado sau vietos, užsisėdėjo prie serijalų, ir šiandien nebežino kaip gryžt namo vidun vos išėjus laukan.
Aš dažnai dėkoju Kūrėjui, jog nematau to kasdien. Jog nežinau visų istorijų. Nors, mane būtent jos ir traukia. Ne kartą esu klausinėjus apie žmonių gyvenimus. Apie jų vaikystę, pirmas meiles, pirmus kartus, praradimus, kodėl kaip ką darė ir stebėjus, kaip atmintis keičia jų veidus. Klausinėjau ir babos, ir tetų ir tėvų, kol vieną dieną pamotės buvau 'nuvyta' šalin su tokiu žinių troškimu, mat čia ne mano reikalas, ne mano gyvenimas, o ir tėvas yra jos, tetoms grindis plaut galėčiau vietoj to, kad čiauškėt, ir aplamai aš turiu savo draugus, berną - kurių tokių nesamonių ir galiu klausinėt.
Štai mano tėvas privalo girdėt viską kas namie sakoma, todėl jam tiesiogine prasme užpūliavo ausis. Jo moteris niekada nepatikės, jog čia dėl to, kad ji per daug aukština savo aplinką, prikišdama, kad jo aplinka ir nuomonė yra nieko verti.
Mano kaimynė kuri pavasarėjant paskambinus atsiprašė, jog neskambinės, mat kiekvieną pavasarį ji išgyvenanti vis naują nervinį sukrėtimą. Kažkada pavasarį mirė sesuo palikdama 2metį sūnų.Vėliau, pavasarį mirė vyras. Dar vėliau, pavasarį mirė sūnus, ir kažkiek pavasarių po to, nusižudė ir kitas. Pasidalinus savo istorija ji lyg ir pasijuto geriau dėl užpuolusios agrofobijos, bet per pastarąsias pora savaičių ji kelis kartus žaidė su likimu nusiimdama 'varpelį'. Praėjusią savaitę nukritus, ji nesugebėjo atsistot, ir pragulėjo porą valandų, kol netyčia užėję svečiai ją tokią rado ir iškvietė greitąją. Ji man yra prasitarus, jog savo minčių ir prisiminimų bijo labiau, nei mirties.
Savo aplinkoje turiu kelis tiesiog patamsėjusius žmones nuo nenoro ir negalėjimo susidraugaut su prisiminimais. Jų galvose visi nenorimi prisiminimai užrakinti dėžutėse ir nustumti į kampą, apdėti kitom dėžutėm, ir jie jų tiek prisideda, kad tamsiausiu periodu neturi kur apsisukti.
Vienas dėstytojas yra lyginęs galvą su kompiuteriu, failais ir informacijos rūšiavimu. Iš kompiuterio nebereikalingą informaciją ištrinam paspaudę mygtuką. Galvoje deja, tokio nėra. Bet iš naivios patirties galiu pasakyt, jog ta informacija išsitrina ją įvardijus. O mes juk šnekam, šnekam, šnekam, bet labai retai apie ką norim, o dar rečiau išties pasakydami.
Man įdomu, jei sulauksiu senatvės, kas mane apleis - regėjimas ar klausa, kartais rodos, pastebiu, kas neparodoma ir girdžiu, kas nutylima.
Važiavau atostogų į Suffolk'o grafystę. Ten jaučiaus kaip namie. Lygumos, pušynėliai, vienkiemiai. Tam tikrais keliais pasukus aikčiojau, nes rodės jog važiuoju Palangon, o štai anas kelias priminė kelią į Nidą. O kaimelis kuriame apsistojom buvo tipiška Juodkrantė su akmenėliais vietoj smėlio pajūry, bei saule besileidžiančia už nugarų. Be ryšio, interneto ir nuolatinių žuvėdrų klyksmų. Rodos, jos visos suskrido į Braitoną ir minta birdfeeder'ės kitapus gatvės duona.
Gryžus radau pluoštą atvirukų ir laikraščių su antraštėm apie sprogimus Bostone, vietinio leidinio padėkas už labdarą mirusio maratono metu bėgiko šeimai paremti, feisbuką perkrautą nusižudžiusio Šapranausko nuotraukom, bei visų bulvarinių skaitalų nuomones kodėl tai įvyko, bei populiarių blogerių išvadas apie kūrybinę tamsą iš kurios niekas maestro nesiteikė ištraukti.
Atmintis sugražino mane į tą tamsų vakarą, gerą dekadą atgal, kai perpildyta priekaištų iš visų mylimų ir artimų žmonių, neradau nė vienų atvirų durų, balkone siurbčiojau vyną, vijau virvę, tegalvojau jog vienintėlė išeitis yra paprasčiausias viso to palikimas. Tada nebeliko jokios graužaties, jokios abejonės, jokių prisiminimų, jokio rytojaus, jokios meilės, jokio noro būti reikalinga, ir nieko reikalingo. Tiesiog vientisas, vos įžvelgiamas, tuščias virvės pynimas, dar tiesa, menka baimė ar nesulaužysiu ne savo turėklo.. Kai išnyko baimė ir aš mintyse su visais atsisveikinau, suskambo telefonas. Tarsi pažadino. Kitapus kažkas nedrąsiai vapėjo, jog nežino kodėl skambina, bet nori su manim pašnekėt. Tas balsas ir atsiradęs gailestis, jog jam galbūt blogiau nei man, sugražino mane atgal į kambarį, į gyvenimą, į planą 'B'. Ar sakiau, jog tikiu angelais sargais ir ženklais?
Žmogų žudo priekaištai. Ir aplinkinių įrodymai, jog turi gyventi/galvoti/norėti/daryti kitaip.
Linkiu visiems susidraugaut su savim.
Muah xx
Bet sukasi mintis apie įgalius, ar bent jau norinčius tokiais būti. Nes esam 'sveiki', prasmės, naujovių, jausmų, gerovės ir pragyvenimo ieškotojai. Absoliučiai visi su prisiminimais. Ir gražiais, ir juodais, ir gydančiais ir traumuojančiais. Nuo jų priklauso, kuo esam dabar. Kiek ir ko siekiam, kaip ir ko norim. Dar žinoma, tam įtakos turi charakterio personažai sėdintys ant pečių, bei tėvai/vaikai ir vėjas, jei teisinga kryptim pučia.
Štai mano baba būdama 80ies nebeprisimena savo gyvenimo, apart to, kai buvo vaikas. Ji nebežino kur ir kuo buvo pastaruosius 70 metų, diegiamos informacijos, darbų, ką ji mylėjo, ko laukė, ko neturėjo, kiek kentėjo, ką palaidojo.
Augdama mačiau, jog ji kažkur laikė graužiantį kirminą, užaugino 3 sūnus, vieną jų mylėdama labiausiai, nes priminė mylimą vyrą. Turėjo begalę 'draugų', visa kas madinga ir viso to netgi per daug. Visaip stengėsi būti ta, apie kurią aikčiojo kaip gi jai sekasi, iš kur, kaip ji tiek, kai kiti vos vos.. Ir tie visi garsiai sakydavo, jog jai niekas nerūpi apart jos pačios ir tų visų daiktų. O štai išmirė draugai, sugriuvo namai, atslinko vienatvė, ji nerado sau vietos, užsisėdėjo prie serijalų, ir šiandien nebežino kaip gryžt namo vidun vos išėjus laukan.
Aš dažnai dėkoju Kūrėjui, jog nematau to kasdien. Jog nežinau visų istorijų. Nors, mane būtent jos ir traukia. Ne kartą esu klausinėjus apie žmonių gyvenimus. Apie jų vaikystę, pirmas meiles, pirmus kartus, praradimus, kodėl kaip ką darė ir stebėjus, kaip atmintis keičia jų veidus. Klausinėjau ir babos, ir tetų ir tėvų, kol vieną dieną pamotės buvau 'nuvyta' šalin su tokiu žinių troškimu, mat čia ne mano reikalas, ne mano gyvenimas, o ir tėvas yra jos, tetoms grindis plaut galėčiau vietoj to, kad čiauškėt, ir aplamai aš turiu savo draugus, berną - kurių tokių nesamonių ir galiu klausinėt.
Štai mano tėvas privalo girdėt viską kas namie sakoma, todėl jam tiesiogine prasme užpūliavo ausis. Jo moteris niekada nepatikės, jog čia dėl to, kad ji per daug aukština savo aplinką, prikišdama, kad jo aplinka ir nuomonė yra nieko verti.
Mano kaimynė kuri pavasarėjant paskambinus atsiprašė, jog neskambinės, mat kiekvieną pavasarį ji išgyvenanti vis naują nervinį sukrėtimą. Kažkada pavasarį mirė sesuo palikdama 2metį sūnų.Vėliau, pavasarį mirė vyras. Dar vėliau, pavasarį mirė sūnus, ir kažkiek pavasarių po to, nusižudė ir kitas. Pasidalinus savo istorija ji lyg ir pasijuto geriau dėl užpuolusios agrofobijos, bet per pastarąsias pora savaičių ji kelis kartus žaidė su likimu nusiimdama 'varpelį'. Praėjusią savaitę nukritus, ji nesugebėjo atsistot, ir pragulėjo porą valandų, kol netyčia užėję svečiai ją tokią rado ir iškvietė greitąją. Ji man yra prasitarus, jog savo minčių ir prisiminimų bijo labiau, nei mirties.
Savo aplinkoje turiu kelis tiesiog patamsėjusius žmones nuo nenoro ir negalėjimo susidraugaut su prisiminimais. Jų galvose visi nenorimi prisiminimai užrakinti dėžutėse ir nustumti į kampą, apdėti kitom dėžutėm, ir jie jų tiek prisideda, kad tamsiausiu periodu neturi kur apsisukti.
Vienas dėstytojas yra lyginęs galvą su kompiuteriu, failais ir informacijos rūšiavimu. Iš kompiuterio nebereikalingą informaciją ištrinam paspaudę mygtuką. Galvoje deja, tokio nėra. Bet iš naivios patirties galiu pasakyt, jog ta informacija išsitrina ją įvardijus. O mes juk šnekam, šnekam, šnekam, bet labai retai apie ką norim, o dar rečiau išties pasakydami.
Man įdomu, jei sulauksiu senatvės, kas mane apleis - regėjimas ar klausa, kartais rodos, pastebiu, kas neparodoma ir girdžiu, kas nutylima.
Važiavau atostogų į Suffolk'o grafystę. Ten jaučiaus kaip namie. Lygumos, pušynėliai, vienkiemiai. Tam tikrais keliais pasukus aikčiojau, nes rodės jog važiuoju Palangon, o štai anas kelias priminė kelią į Nidą. O kaimelis kuriame apsistojom buvo tipiška Juodkrantė su akmenėliais vietoj smėlio pajūry, bei saule besileidžiančia už nugarų. Be ryšio, interneto ir nuolatinių žuvėdrų klyksmų. Rodos, jos visos suskrido į Braitoną ir minta birdfeeder'ės kitapus gatvės duona.
Gryžus radau pluoštą atvirukų ir laikraščių su antraštėm apie sprogimus Bostone, vietinio leidinio padėkas už labdarą mirusio maratono metu bėgiko šeimai paremti, feisbuką perkrautą nusižudžiusio Šapranausko nuotraukom, bei visų bulvarinių skaitalų nuomones kodėl tai įvyko, bei populiarių blogerių išvadas apie kūrybinę tamsą iš kurios niekas maestro nesiteikė ištraukti.
Atmintis sugražino mane į tą tamsų vakarą, gerą dekadą atgal, kai perpildyta priekaištų iš visų mylimų ir artimų žmonių, neradau nė vienų atvirų durų, balkone siurbčiojau vyną, vijau virvę, tegalvojau jog vienintėlė išeitis yra paprasčiausias viso to palikimas. Tada nebeliko jokios graužaties, jokios abejonės, jokių prisiminimų, jokio rytojaus, jokios meilės, jokio noro būti reikalinga, ir nieko reikalingo. Tiesiog vientisas, vos įžvelgiamas, tuščias virvės pynimas, dar tiesa, menka baimė ar nesulaužysiu ne savo turėklo.. Kai išnyko baimė ir aš mintyse su visais atsisveikinau, suskambo telefonas. Tarsi pažadino. Kitapus kažkas nedrąsiai vapėjo, jog nežino kodėl skambina, bet nori su manim pašnekėt. Tas balsas ir atsiradęs gailestis, jog jam galbūt blogiau nei man, sugražino mane atgal į kambarį, į gyvenimą, į planą 'B'. Ar sakiau, jog tikiu angelais sargais ir ženklais?
Žmogų žudo priekaištai. Ir aplinkinių įrodymai, jog turi gyventi/galvoti/norėti/daryti kitaip.
Linkiu visiems susidraugaut su savim.
Muah xx
Aura, įdomios mintys. Pasirodė, kad turime bendrų taškų / temų / tikėjimų :)
ReplyDeleteTaip pat norėjau padėkoti už paminėjimą blogroll'e. Vertinu.