Kotletų istorija

Kažkaip vakar nesimiegojo ilgai, kas man ne į naudą, ir vietoj to, kad megzčiau kokias kojines aš 'cekavinaus' feisbuke. Jame aš 'užlaikinus' tiek puslapių, kad jau nebematau ką veikia draugai. Tie, kuriuos matau, pastoviai 'šerina' nuotraukėles su jausmingais žodeliais, arba yra tokių, kurie vis pasibaisi kažkokiu peržiūrėtu video, kas mane labai erzina, nes tie video nėra nuostabūs įvykiai pasaulyje, ir man jautrios sielos minkštaskūrei tikrai nemalonūs žiūrėti. Neaugau aš šiltnamio sąlygom, mačiau visokio š gyvenime, ir kadangi jo turėjau tieeeek daug, daugiau nebenoriu. Dabar atsidursiu tų traumuojančių draugų gretose.
Yra viena veikėja, 2 metus feisbuko puslapėlyje "vaikas" su mamom, galvojančiom, kad puslapis apie vaiko priežiūrą besiginčijusi apie žaliavalalgystės naudą, prieš gerą mėnesį pasivadino sveiko gyvenimo būdo mokytoja. Dabar ji bando susiorganizuoti seminarą ir reklamuojasi padėsianti žmonėms susitvarkyt su visais kūno ir sielos siaubais. Apie ją daug rašyt nenoriu, nes nežinau ar čia pavydžiu, kad ji iš kirpėjos, ir nuobodulio pagimdžius vaiką, virto 100 moterėlių 'nušvietėja', ar gailiu, kad jai tenka taip ilgai ir nuobodžiai aiškint žalias gyvenimo tiesas. Kartais ji man sesuo, kartais priešas, bet gerą informaciją visada įsisavinu. Tiesa, jos puslapis pilnas ne tik žalios naudos, bet foto ir video su žudomais gyvūnais. Parodyt vakarykštę traumą? Prieš žiūrint, reikia būt užtikrintam, kad negailėjot feisbuke dalinamų video su deginamais gyvais žmonėmis Afrikos kaimuose, natūraliai priėmėt video su korano apibendrinimu ir visais pjaustomais, mušamais žmonėmis, prievartaujamom moterim, šuoliais nuo uolų ant grindinio, bei auklių prižiūrinčių vaikus, kurioms tyčia arba ne, prireikia tuos vaikus mušti. Žodžiu tiems, kam dzin - video va šičia. Aš jo tepažiūrėjau pirmąją minutę, kas man pačiai keista, nes esu iškentėjus Serbišką filmą, kuris mane vimdė kelias dienas, ir tikiuos gyvenime nebeužkliūt akimis už britiškų liaupsių kitokio žanro filmui. Vyrams žinoma kitaip, bet jautrioms moterėlėms tokių dalykų nei žinot, nei matyt negalima!
 Aš pamačius naivią karvutę įkinkytą sustabdytoj akimirkoj, tikėjaus galbūt naujos melžimo aparatūros, o ne perpjautos gerklės, drimbančių putų, išgąsčio ir siaubo akyse. Iš kažko susidaręs gumulas gerklėj stovi dar ir šiandien, todėl aš nevalingai savo sukrėtimu dalinuos, kad tik ne man vienai skaudėtų.
Neturiu aš super tvirtos nuomonės apie mėsų valgymus, mat dar visai neseniai valgiau sukirmijusias datules to nesuprasdama, kol neperplėšiau vienos patikrinimui ko tie kauliukai minkšti ir radus riebią gyvą kirmėlę. Mėsa visgi..
Kol nematai ir nežinai kokia kotletuko pradžia, tol jį ramiai čirškini keptuvėj ir lieji sviestiniais padažais..
Kaip miršta karvė niekada nesu mačius, mat man karvės visada asocijavos tik su pienu, sviestu, ir sūriu. Arkliai su akėčių tempimu ir bulviakasiu (tiems, kas nežino toliau Lietuvos sienų pridursiu, jog visai neseniai britų kotletuose rado ir arklienos, todėl dabar ohoho kokie vėjai visur pučia). Avelės  - vilna ir šiltom kojinėm. Vištos - kiaušiniais. Esu 2 kartus mačius papjautą kiaulę bei tėvo susirūpinimą  prieš kertant vištai galvą, bet niekad nemačiau kaip viskas atrodo tą sekundę. Na, rodė kaime kurią kiaulę pjaus, ji buvo tokia liūdna, tyli ir atsiskyrusi nuo likusių, tarsi nujausdama lemtį, todėl mėsa manęs niekada gyvenime nedžiugino. Vaikystėj mėsą valgydavau diržo pagalba, ir tai tik prie tėvo, todėl prieš operuojant apendicitą, pamenu iš skausmo rėkiau jam, kad čia dėl visų per jį suvalgytų dešrelių ir vištienos. Dar juodos duonos.
Aplamai aš visų tų gyvių bijau. Močiutė prigasdino dar vaiką. Niekada nesu priėjus arčiau arklio ar karvės arčiau nei 15 metrų, ir jiems pasisukus į mane lėkdavau neatsisukdama. Net džiaugiuos, kad Anglijoj nėra pievų ir laukų kur kuolu prismeigta ganosi kokia Deizė, o man reikia apeiti ją didžiuliu spinduliu. Į visus juos galiu žiūrėt pro grotas, tvorą, bet niekada negalvoju, jog vieną dieną jie atsidurs mano lėkštėje. Ir man nereikia sadizmo ir žiaurumo prisisunkusių nuotraukų ar video, kad nuspręst dienos meniu. Tokiuose antimėsos propaguotojų platmėse aš pasigendu žalumos. Daržų ir sodų, vaisių, daržovių ir jų augimo proceso, bei patiekalų gausos parodant, kaip tai yra skanu ir teisinga, o ne šlapio skuduro per veidą. Gal tie patys propaguotojai užsako šiuos kadrus tam, kad pasitenkintų žiūrėdami, jog neeee, ne mes tai valgom - o jūs. Beigi visų prašo pažiūrėt ir dar kitam parodyt tarsi sakydami - dėl tavęs žmogau šis gyvulėlis miršta.
Žmogus ne dėl žolės nebuvimo ėmė mėsą valgyt. Ir ne dėl mėsos pertekliaus staiga vėl pamatė augančius žalumynus. Kažkodėl kultūrose, kuriose nevalgoma mėsa, yra visai natūralu išžudyti kažkieno šeimą kerštaujant, bet tik heyyyy, nelieskit gyvūno.
Turiu šeimoj vegetarų, kurie niekada nedrąskė akių ir nepiršo savo įsitikinimų. Valgant su jais jaučiuos kultūringesnė, estetiškesnė, neteisiama už šaukštą grietinės,  net norėčiau, jog jie būtų mano šeimos virėjai. Ir turiu tokių, kurie vos prasižiojus, jog nenoriu mėsos, atskaito paskaitą, kad reikia būti normaliu ir neišsidirbinėt. O dar turiu tokių, kurie visada žino ką valgys savaitę į priekį, ir jei svečiuojuos, jiems esu tikras galvos skausmas, nes jau minėjau, kad anglų virtuvė su savo ruduoju padažu yra turbūt blogiau nei porcija šašlykų.
Laikas vakarienei. Be mėsos.

Muah  xx