Antras mėnuo

Negaliu krapšytis prie savo rakandėlių jau kelintą dieną, mat G pamatęs, kaip visai linksma kažką pačiam veikt, irgi pradėjo. Kantriai laukiu rankas sudėjus, mat vaikui kažkuris tėvų tikiuos reikalingas dažniau nei mums patiems atrodo. 
Ką tik išlydėjau G. tėvus. Savaitę jaučiaus lyg kokiam folkmuzikos festivalyje. Jie visi kasdien brazdeno gitarom, dainavo, dukra prisišoko ir taipogi pagrot gavo.
Vieną dieną išlukštenau visas emocijas. Kiek pavėluotai gavau voką. Dar iki atplėšiant žinojau, kad jis nuo tėvų. Aš negaliu pasigirt tobulais santykiais šeimoje, nes dažnai atrodo, jog privalau stengtis labiau nei kiti, kad nereiktų skaitant pasakų apie pamotes ir podukras linkčiot galva, jog su viskuo sutinku. Šiemet, kažkokio stebuklo dėka viskas klostosi kiek geriau ir man buvo be galo malonu pirmą kart gyvenime gaut sveikinimą, su atitinkama dovanėle nuo jų visų - tėvų, įseserės, įbrolio šeimų. Žiū, gal vieną dieną aplankys ir jausmas, jog esame viena šeima, be jokių 'tu geresnis, tu nelabai'.
Ir dar, jau kurį laiką kasdien prieš vidurdienį įsiamžinu savo rojų. Vaizdą, dėl kurio gyvent pasirinkom būtent čia. Jau metus gyvenam, o namai dar nėra namai, mat paveikslai po lova..

 Koks nuostabus kasdien dangus.

muah xx