Vis labiau ir labiau apleidžiu savo dienoraštį, lyg ir yra ką pasakyt ar parodyt, bet tuo metu tingisi, o ir šiaip oras šyla, kieme dažniau. Nuo vakar kieman nelendu, mat gryžom iš svečių ir Eiprilė susirgo, o šiandien susisukus, papilkėjus ir šiaip be vietos vaikštau ir aš.
Jau kažkur kažkada minėjau, jog tikiu, kad viskas visada su reikalu arba be reikalo visai. Jei žmogus kažką daro, nedaro, nori, ieško, suserga, užsiima, vadinas tam yra ir pretekstas. Štai mes gryžę iš svečių visą vakarą kapojom vienas kitą žodžiais, viltim ir neviltim, ko pasekoje, paprašiau jo parduot namus, atriekt man kažkiek už auką, ir aš važiuočiau namo. Tik, namų neturiu. Žinoma, dėl to apsižliumbiau, bet nieks nematė, nežino, vadinas rašau tik šiaip, 'ant baikės'.
Tą vakarą aš, kaip ir prieš kelis metus prašiau JO duoti man pakankamai proto rasti atsakymą, ar atverti duris, kad galėčiau susivokti, ką daryti toliau.
Tą naktį Eiprilė iš niekur nieko susirgo. Žiaukčiojo lyg privalgius plaukų, verkšleno ir nerimo. Užmigo tik atnešta pas mus lovon ir paguldyta per vidurį.
Kitą rytą atėjo ir suvokimas, jog vaikas svarbiau už visus mūsų pačių vaikiškus kaprizus. Atsibodo ar ne būt su žmogum, trinti ar ne tuos vadinamus santykių paviršius, galvoti, jog galbūt kitur, kitaip su kitu būtų geriau, prarasti kantrybę ar protą.. Man tokiais atvejais labai įsiskaudi širdis, ir kol nesusidėlioja viskas į vietas, sopa.
Todėl, mes staiga vėl iš niekur nieko branginam vienas kitą, vėl kažkur pasivalkioję parsirado pagarba, išsiauklėjimas ir atlaidumas, vėl Eiprilė glaudžiama ir jos paisoma labiau nei paprastai, kad tik namai būtų tvirtovė, kur gera gyti ir būti.
Jau kažkur kažkada minėjau, jog tikiu, kad viskas visada su reikalu arba be reikalo visai. Jei žmogus kažką daro, nedaro, nori, ieško, suserga, užsiima, vadinas tam yra ir pretekstas. Štai mes gryžę iš svečių visą vakarą kapojom vienas kitą žodžiais, viltim ir neviltim, ko pasekoje, paprašiau jo parduot namus, atriekt man kažkiek už auką, ir aš važiuočiau namo. Tik, namų neturiu. Žinoma, dėl to apsižliumbiau, bet nieks nematė, nežino, vadinas rašau tik šiaip, 'ant baikės'.
Tą vakarą aš, kaip ir prieš kelis metus prašiau JO duoti man pakankamai proto rasti atsakymą, ar atverti duris, kad galėčiau susivokti, ką daryti toliau.
Tą naktį Eiprilė iš niekur nieko susirgo. Žiaukčiojo lyg privalgius plaukų, verkšleno ir nerimo. Užmigo tik atnešta pas mus lovon ir paguldyta per vidurį.
Kitą rytą atėjo ir suvokimas, jog vaikas svarbiau už visus mūsų pačių vaikiškus kaprizus. Atsibodo ar ne būt su žmogum, trinti ar ne tuos vadinamus santykių paviršius, galvoti, jog galbūt kitur, kitaip su kitu būtų geriau, prarasti kantrybę ar protą.. Man tokiais atvejais labai įsiskaudi širdis, ir kol nesusidėlioja viskas į vietas, sopa.
Todėl, mes staiga vėl iš niekur nieko branginam vienas kitą, vėl kažkur pasivalkioję parsirado pagarba, išsiauklėjimas ir atlaidumas, vėl Eiprilė glaudžiama ir jos paisoma labiau nei paprastai, kad tik namai būtų tvirtovė, kur gera gyti ir būti.
No comments:
Post a Comment