Vakar išlydėjom svečius. Jausmas, lyg 2 bulvių maišus kažkas nuo pečių nukėlė. Aš mėgstu Jude, ji yra viena mano gyvenimo būdo mūzų, visada jos laukdavau, tik ne šį kart. Ir tik dėl tų nelemtų ligų. Savaitgaliui artėjant iš tualeto nebeišėjom ir mes visi 3, tada svečiai paguodė, jog ir jie tą išgyveno prieš pat atvažiuojant. Aš asmeniškai pasijutau apgauta, nes visa jų šeima žino kokia alergiška esu ligoniams (tiksliau mėgėja pasirgt jų ligom), ir žiauriai žiauriai pykau burnodama, jog nesu Hilton viešbutis už kurį žmonės sumokėje nemenką sumelę privalo atvažiuot, nesvarbu kokia jų būsena. Jude yra iš tų sunkesnių žmonių, kuriuos šalia turint reikia įtemptai mastyti, viską apgalvoti, kad neleptelt kažko, kas ją įžeistų. Savo įžeidumu ji turbūt ir yra unikali, nes kur benuvažiuotų (net pas savo tėvus) po jų apsilankymo visiems žmonėms reikia bent kelių dienų tikro poilsio.
Vakar buvo vienintėlė diena savaitėj be lietaus, ir mes ją praleidom namie dezinfekuodami kiekvieną paviršių prie kurio tikrai ar galimai lietėsi svečių pirštai.
Vakar aš prisiminiau, kai sirgdama kažkuo varsčiau gydytojų duris, ir vienas jų sugalvojęs diagnozę 'atchodai nuo narkotikų', nors tuo metu aš rūkiau tik šviesų elemą. Galų gale paverkus kitam gydytojui dėl kolegos išmonės gavau patarimą -'venk neigiamų žmonių, atrask tik laimingus, tada pasveiksi'. Aš, po gero pusmečio pasveikau, per tą laiką atradus kitus žmones, ezoteriką, terapijas, Dievą.. Dar vakar prisiminiau, jog jau kurį laiką gasdinu George tuo 'norint būt laimingu ir sveiku, aš turiu matyt tokius žmones', o ne jį, (juos ir kitus) nes jei kas susidūręs su tipišku anglu, žino, kad prie įaugusio mandagumo bei džentelmeniškumo, jie turi dar ir savybę viskuo skūstis bei būt nepatenkinti, nors pačių gyvenimuose nėra prie ko prikibt, nebent oro. Aš jau kurį laiką stebiu save anglėjant, gaila, kad tik į tą nusiskundimų pusę. Užtai vakar prieš miegą nepatingėjau susiformuot eilės minčių apie pagijimą, dzin tuos šik*mus (atsiprašau už žodyną), slogas, temperatūras, nusnargliuotus žaisliukus, neįsivaizduoju kokiu būdu aptriestas 2 pagalves, sultim sulaistytus kilimus, galvos skausmą, vaiko nevalgymą ir jau kilogramo netekimą bei kalną nelygintų rūbų bei jų laukimą prie skalbenkės..gyvenimas yra gražus, aš jį labai myliu ir esu dėkinga už kiekvieną akimirką, užmigau.
Prabudau krauju plūstančia nosim, tabaluojančia širdim, keistu išgasčio jausmu. George pramigo darbą. Eiprilė pagėrus pieno sumastė likusią jo dalį išpilt čia pat ant sofos, bei tuščiu buteliuku nulėkė padaužyt televizoriaus. Kol paruošiau jai pusryčius, kurių nė neparagavo, išvartė visas savo knygas, ėmė klykt, spardytis ir krist arba trenktis į kietus paviršius. Rimo tik ant rankų ir tik glostinėjama. Atitraukus miegamojo užuolaidas pamačiau patį tikriausią rudai/baltai/pilką vitražą kitapus lango. Žuvėdros matyt irgi pratrydo, arba tyčia nušaikiojo, kad tik dar labiau putočiaus. Pusė dienos dingo nepastebėtai vien tik bandant valdytis, nes aš neleidžiu sau pasiduot emocijoms prie vaiko. (Stebėjau, kaip kaskart Blythe paimta į mamos rankas klykė lyg skerdžiama, ir kaip rimo ant tėvo rankų, kuris yra tiek užsirelaksavęs, kad namiškiai jau ir pykt dėl to nebemoka) Tiesa, pirmą kart ant jos riktelėjau virtuvėj, kai vos neužsivertė ką tik užplikytos arbatos puodo. Po to atverkėm abi, ji dėl išgasčio, aš dėl priekaištų sau. Rodos šiandien kaip tyčia viskas krenta iš rankų. Seniai jau taip buvo. Teks namų darbams dar palaukt dienelę kitą.
Jaučiu kaip rimstu rašydama, tad reik sukurpt tekstuką, ką gi mes čia tokio nuveikėm per tą savaitę iš tiesų.
muah xx
Vakar buvo vienintėlė diena savaitėj be lietaus, ir mes ją praleidom namie dezinfekuodami kiekvieną paviršių prie kurio tikrai ar galimai lietėsi svečių pirštai.
Vakar aš prisiminiau, kai sirgdama kažkuo varsčiau gydytojų duris, ir vienas jų sugalvojęs diagnozę 'atchodai nuo narkotikų', nors tuo metu aš rūkiau tik šviesų elemą. Galų gale paverkus kitam gydytojui dėl kolegos išmonės gavau patarimą -'venk neigiamų žmonių, atrask tik laimingus, tada pasveiksi'. Aš, po gero pusmečio pasveikau, per tą laiką atradus kitus žmones, ezoteriką, terapijas, Dievą.. Dar vakar prisiminiau, jog jau kurį laiką gasdinu George tuo 'norint būt laimingu ir sveiku, aš turiu matyt tokius žmones', o ne jį, (juos ir kitus) nes jei kas susidūręs su tipišku anglu, žino, kad prie įaugusio mandagumo bei džentelmeniškumo, jie turi dar ir savybę viskuo skūstis bei būt nepatenkinti, nors pačių gyvenimuose nėra prie ko prikibt, nebent oro. Aš jau kurį laiką stebiu save anglėjant, gaila, kad tik į tą nusiskundimų pusę. Užtai vakar prieš miegą nepatingėjau susiformuot eilės minčių apie pagijimą, dzin tuos šik*mus (atsiprašau už žodyną), slogas, temperatūras, nusnargliuotus žaisliukus, neįsivaizduoju kokiu būdu aptriestas 2 pagalves, sultim sulaistytus kilimus, galvos skausmą, vaiko nevalgymą ir jau kilogramo netekimą bei kalną nelygintų rūbų bei jų laukimą prie skalbenkės..gyvenimas yra gražus, aš jį labai myliu ir esu dėkinga už kiekvieną akimirką, užmigau.
Prabudau krauju plūstančia nosim, tabaluojančia širdim, keistu išgasčio jausmu. George pramigo darbą. Eiprilė pagėrus pieno sumastė likusią jo dalį išpilt čia pat ant sofos, bei tuščiu buteliuku nulėkė padaužyt televizoriaus. Kol paruošiau jai pusryčius, kurių nė neparagavo, išvartė visas savo knygas, ėmė klykt, spardytis ir krist arba trenktis į kietus paviršius. Rimo tik ant rankų ir tik glostinėjama. Atitraukus miegamojo užuolaidas pamačiau patį tikriausią rudai/baltai/pilką vitražą kitapus lango. Žuvėdros matyt irgi pratrydo, arba tyčia nušaikiojo, kad tik dar labiau putočiaus. Pusė dienos dingo nepastebėtai vien tik bandant valdytis, nes aš neleidžiu sau pasiduot emocijoms prie vaiko. (Stebėjau, kaip kaskart Blythe paimta į mamos rankas klykė lyg skerdžiama, ir kaip rimo ant tėvo rankų, kuris yra tiek užsirelaksavęs, kad namiškiai jau ir pykt dėl to nebemoka) Tiesa, pirmą kart ant jos riktelėjau virtuvėj, kai vos neužsivertė ką tik užplikytos arbatos puodo. Po to atverkėm abi, ji dėl išgasčio, aš dėl priekaištų sau. Rodos šiandien kaip tyčia viskas krenta iš rankų. Seniai jau taip buvo. Teks namų darbams dar palaukt dienelę kitą.
Jaučiu kaip rimstu rašydama, tad reik sukurpt tekstuką, ką gi mes čia tokio nuveikėm per tą savaitę iš tiesų.
muah xx
No comments:
Post a Comment