Išsirašyk..

Iš tos pačios serijos kaip ir išsipasakok ir palengvės.
Iš tiesų, nerealiausi, mano manymu, įdomiausi tekstai susirašo galvoj, kol plaunu indus, gaminu pietus, ar būnu išėjus iš namų. Kai prisėdu 'pasipasakot', neberandu pusės to, ką rodės išliesiu, tos minčių nuotrupos tokios nejudrios, nebeįdomios..
Visgi, kad taip greit nesudulkėtų kasdienybė - kelios akimirkos atminčiai. Tam šį blogą ir susimislijau.
Kaip laukiu, kol kas išras aparatėlį 'įmontuot' į akis. Pamatei kažką jaukaus, originalaus, stebinančio, jaudinančio, džiuginančio, kerinčio, gražaus, įdomaus - mirkt - nuotrauka. Tos pačios pirmos sekundės. Nes dabar, pamatei, kol susigraibei fotoaparatą, nusistatei, spustelėjai - to pojūčio, efekto nelikę. O bandyt kažką sustatyt, suformuot, pagyvint akis, tikrai šypsotis nei pastangų nei noro, nei laiko tiek nebėra. Kažkada bandžiau pusę dienos 'gaudyt kadrą' bet supratau, kad čia ne aš, ne man, ir gaudau tas akimirkas be nuotraukų, o po to užmirštu. O užmiršt - skauda.
Pirmą kart, prėjusią savaitę neturėjau noro įamžint kasdienybės. Dariau tai iš poreikio papildyt Eiprilės albumus ( kas 2rą, 3čią dieną pyškinu, kad matyt, kaip ji auga)
Įpusėjus liepa, o savo ruožtu galiu paverkšlent, jog normalus čia buvo kovas, ir paskutinė gegužės savaitė. Neveltui anglai keikia orą ir apie jį tekalba.
Ką veikėm?
Nieko. Na, gydėmės, guodėmės, žiūrėjom TV, o apstojus lyt ėjom lauk įkvėpt gaivaus oro.

žaidė pačios

tėveliai turėjo su dukrom pažaist

išėjom trumpam

prie man patinkančios sienos

žiūri vaikučiams, gerai, kad butelio alaus rankose nėra

tariasi, kuriai pirmai maudytis

futbolo minutės

maitino viena kitą

šiek tiek pagalbos

 Kaip apetitas kyla bevalgant, taip man dabar -  berašant, ir norisi pasimaivyt pirkiniais, kurių keletą šią savaitę parnešėm į namus. Tą, parodyt ką nusipirkau mokaus iš kelių draugiaškų, bei pačios Jude bei jos mamos, kurios atvažiuoja mašina, pilnut pilnutėle krepšiukais, tašelėm, kad parodyt ką per 2 -3 mėnesius nusipirko, nesvarbu, kad neužsidėjo, dar nenaudojo ir tt, svarbu atvežė parodyt, kad turi. Beje, Jude iš tų, jei per porą savaičių pirkinio nieks nepagirs, ji neš jį atgal. Beveik visi rūbai panešiojami porą savaičių ir nešami atgal, nes 'praėjo noras' nieks neužmatė, bei tą leidžia įstatymai. Ji žinoma nevaikšto į emigrantų ir benefitininkų mylimas parduotuves, socialinis sluoksnis bei išsilavinimas to nebeleidžia.
Ji mielai su manim prabėgo labdarynus nes pasak jos, gyvenam didžiausiam Anglijos second hand'ų mieste (bei ji vis pabrėžia, jog turiu uoslę daiktams, mano rastą See by Chloe megztuką ji, gavus panešiot, dar iki šiol džiūgauja. bėda ta, kad aš retai kur išeinu, ir ne visada kažko ieškau, tad nežinau iš kur ji čia taip išmastė).

Kažkurią dieną užmatėm, jog iki pietų nelis, išlėkėm į Brighton'o North Laine'ą. Ten daugybė mažyčių vintage krautuvėlių, second hand'ų, vietinių dizainerių parduotuvėlių, bei kavinukių, išbarstytų keliose siaurose gatvelėse. Tokiose vietose aš akis paganau į įdomias vitrinas, margus interjerus, prekes, bei žmones. Kartu nevaikščiojom, nes Jude knietėjo aplankyt visas parduotuves, o aš rinkaus tik traukiančias (dieną prieš tai nuvažiavus į prekybcentrį dviese, turėjau jį apvaikščiot begalę kartų, nes Jude čiupinėjo kiekvieną prekę. Jame praleidom 3 valandas, būtume ir ilgiau, bet užsidarė, tad atsikandau šopinimosi su ja). Žaisliukų įsigijau čia. Ta krautuvėlė man priminė  vaikystę. Labai daug matytų daiktų, tik jie, rodos, greičiau lūžtantys. Nes:

 

geresnės nuotraukos parodyk ką noriu, neturiu

 foto viršuje, ant šaldytuvo linguojanti matrioška, skambesys joje jau buvo dingęs, rankos sukabintos stipriausia guma, tampyk, netampęs. Krito ji iš visokio aukščio, mėtėsi ir buvo paminta, prispausta ir kitaip bandyta sulaužyt. Ramybę atrado tikriausiai šiukšlyne, nes įtariu ten atsidūrė visi pusseserei atiduoti  daiktai.
  Su Jude visai netyčia nusipirkom vienodas naujoviškas matrioškas, kuo labai ir džiaugėmės ir stebėjomės. Josios deja, po kokios valandos sulūžo, mat nukrito ant žemės, nieks nepakėlė ir jos vyras stodamasis nuo sofos koja ją prispaudė prie žemės, lėlės pilve atsirado didžiausia skylė.

mūsiškė - mėlyna

Eiprilė ten pat išsirinko krepšelį, kurio nepaleido, nešiojo kol vedžiojo tėtį, užmigo su juo rankose, ir nesidalino su niekuo, dabar susideda savo kaladėles bei gyvūnėlius, kuriuos aptikau labdaryne ir pasišoviau tokių rast kuo daugiau.

 Karvė įtariu yra iš senesnių fermų elc arba fisher price, bet avelė, daug mačius ir kažin ar 'veislinė'. Radau jas skirtinguose labdarynuose, pardavėjai su šypsena nedrąsiai lemeno 'ten py', bet visi likom laimingi.
Dar mano lėlė gavo fotiką! Blicas žybčioja ne prasčiau už mano tikrąjį :)
Apie tas kelias lėles gal kada parašysiu, nes jas labai jau myliu, ir tikiuos tai pastebėję žmonės nepuls man pirkaliot bet kokių lėlių, kaip kad kažkada nutiko su varlėm (rinkau gražias, bet žmonės pridovanojo bet kokių, teko baigt visas kolekcijas)

Ddung, Tangkou bei Sweet April

Dar turiu pakankamai daug angelų, bet į juos žiūriu tada, kai reikia ramybės. Galbūt pats laikas nuo jų nuvalyt dulkes dabar pat.

muah xx