Šū***os atostogos

Tikrąja to žodžio prasme. Juk turėjau jas praleist Švedijoj, su žmona, ir jos naujuoju vyru, šuniu bei 'aukle' dukrai, siurbčiot brendžiuką vaikui užmigus, kept saulėj, žvejot iš valties, maudytis ežere, sėdėt kubile, daug šnekėt, nusišnekėt, juoktis, išgyt nuo visokių per metus susikaupusių paranojų, svajot, drėbtis žemėn nuo realybės, dairytis į šonus prisigąsdinus, jog čia mus vienus 2 km spinduliu vistiek kažkas stebi, bei miegot pirkiose, kone drobės pataluose..

Vietoj to, sėdžiu namie su apsisnargliavusiais giminaičiais atvažiavusiais atostogų pas mus. Nenustoja lyti. 3 kartus per dieną išgirstu 'what shall we eat'.. Gaminu valgį. Pasitraukus nuo viryklės atsistoju prie kriauklės su krūva indų, bei visą dieną dirbu valytoja/kambarių tvarkytoja. Išeinu 'parodyt kelią' iki parduotuvės, ir lyg tyčia pliūpteli kaip iš kibiro kelią įpusėjus. Gryžtam permirkę. Prie sirgalių prisijungiu ir aš. Miegot neįmanoma, nes mažiausioji kas 15min verkia. Šiandien susirgo ir Eiprilė. 4 dienas nevalgius, ji vistiek sugeba tūptelėjus atsiprašant, pratryst. Tad prie visų apsimestinių šypsojimųsi su 'ar jums viskas gerai ir ar nieko netrūksta', dar reikia pasinervuot kaip ją nusividuriavusią pagydyt ir kažkokiu būdu leist išsiilsėt. Niekada nesu taip stipriai laukus atostogų pabaigos..

Dabar peržvelgus ką parašiau, pagalvojau, jog daugelio žmonių kasdienybė yra būtent tokia, kokią čia apskundžiau,  Mano ji, kitokia. Tarsi gyvenu atostogaudama, tetrūksta tinkamos kompanijos.

muah xx