Wednesday 18 July 2012

Mano meilės ir baimės

Žurnalus, knygas skaityt pradedu nuo galo. Žurnalus taip versti man patogiau, o knygos visada perskaitau paskutini lapą, ir tik po to pradedu nuo pirmo, arba nepradedu jei pabaiga nepatinka. Gaila to neimanoma daryt su žmonėm, pamatyt santykių, draugysčių pabaigą ir nuspręst, verta pradėt ar ne. Bet čia matyt ir yra ta įdomiausia dalis. Nors, nežinojimas mane labiausiai ir erzina, ir traukia.
Skaitinėju Ievos blogą jau kelintą dieną. Nuo galo (šiuo atveju atrodo taip) nuo paties pirmojo posto pradėto prieš kelis metus. Jos rašymas toks savas, žinoma post'ai trumpesni, su mintim, vienus 'suryju' pagalvodama jog parašyčiau tą patį, bet pavėlavau (ji jau parašė), kiti ne taip smagiai skaitosi, bet vistiek ją isivaizduoju esančią tų žmonių, kuri sugebėtų teisingai pabaigt mano pradėtą sakinį.
Pastarąją valandą įsiskaičiau taip, kad ties vienu sakinuku apsiašarojau. Rašo ji apie muziejus, ir užkliūnu už 'dukters nuotrauka, kurią mama slėpė metų metus, po bato padu'.. Akimirksniu mintyse prabėgo visi kada matyti, skaityti, išgirsti vaizdiniai, nuotrupos, istorijos, kai mamos netekdavo vaikų, arba negalėdavo jų augint pačios. Karalių, didikų šeimos, vos gimusius vaikus atiduodavo auklėms į kitus dvarus, netgi valstybes, kad jie augtų tinkamai. Visi tremtiniai iš kurių rankų šeimos buvo išplėštos. Visi varguoliai, kurių vaikai vos paaugę eidavo pas ponus ganyt žąsų ar prižiūrėt arklidžių. Pasidomėjus istorija atrasčiau, kiek iš tiesų nedaug mamų galėjo pačios augint vaikus, kaip kad dabar darom mes, mūsų mamos, ir kai kurios močiutės, mat daugelis tos kartos atstovų išaugo internatuose.
Aš pati be mamos augau nuo 13. Visą mano vaikystę ji į mane dėjo požiūrius, vertybes, svajones ir kultūrą. Kodėl ir kokiom aplinkybėm aš užaugau su tėvu lai lieka mano istorija, kurią jei tik norės sužinos Eiprilė. Tik kasdien nešiojuos faktą, jog mamos man labai reikėjo ir vis dar reikia, kad būtent tada, kai 'verčiausi' į moteriškąjį pavidalą, kai iš niekur nieko augo kompleksai, baimės, nežinojimai, nesusipratimai ir būtinybė, kad mama paguostų, to negavau. O tėtis motiniškai visko parodyt nemokėjo, nes tėvas yra vyras, o ir visose kitose apraiškose tėvas yra stabdis, ta griežtoji ranka, kuriai turi paklusti.
Kol neturėjau vaikų, aš jų ir bijojau, ir nemėgau, ir vengiau, ir nenorėjau turėt, mat bijojau nesuteiksianti geresnės ateities už savają praeitį. Ir net nupurtė nuo minties, jog kasnors galėtų iš manęs atimti vaiką. Jog galėčiau/turėčiau/norėčiau ją patikėti kitam. Prieš 3 metus, kai atsirado motinystės instinktas, aš tik apie ją ir svajojau. Eiprilė yra tiesiogine žodžio prasme išmelsta. Ji yra vienintėlė ir visą gyvenimą laukta mano meilė, (nors meilę, apie kurią žmonės rašo knygas, kuria filmus, labai tikiuos kadanors sutiksiu, ir viliuos, jog ne prieš mirtį, kaip kad daugelyje tų knygų ar filmų nutinka)
Būdama vaiku vakarais užmigdavau su ašarom prisigalvojus, jei kas atsitiktų tėvams, ką aš daryčiau, nes juos labai mylėjau ir dažnai sapnuodavau, kaip tėvai sėda į dyzeliuką antram perone, berods Vilniaus kryptim, ir mane palieka. Aš tada lėkdavau dėt galvą ant bėgių, kad tik tas traukinys nepajudėtų ir neišsivežtų jų, besišypsančių ir mojuojančių pro langą. Traukinys pajudėdavo, priartėdavo, 'papypsindavo' ir mane pažadindavo. Man tada buvo gal kokie 4-5 metai, ir atsibudus mama visada klausdavo ką sapnavau. Aš čiupinėda gėlėtus tapetus murmėdavau, kad zuikučius ir gėlytes, nes tą girdėdavau nuo kūdikystės -'sapnuot tik gražius vaikiškus sapnus, su gėlytėm, zuikučiais ir tt'.
Dabar dažnai užmiegu su ta pačia mintim apie dukrą. Šiuo metu man atrodo, jog, jei tą akimirką neišprotėčiau, tada tikrai nebesugebėčiau bei nenorėčiau gyventi. Ir džiaugiuos jog kolkas gyvename geriausią gyvenimą, be karo panosėj, maro gatvėse, bei tikinu save, jog dukros vėmimas, jau antras šią savaitę, nėra rimtai su kažkuo susijęs.

p.s. esu labai pozityvus žmogus. Jautrus gėlių vaikas. Galėčiau visą pasaulį spalvint tik vaivorykštės spalvom, bei girti girti girti ir teigti jog viskas visada tik gerai. Nesuprantu, kodėl pastaruoju metu iš manęs pilasi tik pilka, negatyvi masė ir iš kur jos tiek atsirado.

muah xx

No comments:

Post a Comment