Atsakymai

Dabar žinau, kodėl buvo dingęs internetas. SAVAITEI! Ogi tam, kad aš neperskaityčiau viso Ievos blogo! Kad spėčiau jį užmiršt. Kad iš naujo jį atrasčiau, ir vėl sau šypsočiaus, jog ji jau parašė tai, ką aš taip nuosekliai dėliojau į eiles plaudama indus.. Vakar iki aušros nesudėjau bluosto dėl minties apie ką tas mano blogas, ir kam aplamai jo reikia, ir katik radau jos įrašą, apie ką gi jos.
Dar būnant paaugle, kai savo sopulių nesinorėjo patikėt bet kam, aš save apgaudinėjau jog jų visai nėra, ir nesiskundžiau. Kai savaitę praleidau ligoninėj dėl skrandžio opos, šalia gulinti teta piršo mintį rašyt dienoraštį, bet tada mintyse šaipiausi, nors gryžus namo sąsiuvinio pirmame lape išsivingiavo 'dienoraštis'. Kai rodės galėčiau jį rašyt, juo labiau ir draugės rašė, man buvo minčių štilis. Negalėjau vien pagalvojus, jog jei jį rastų tėvas, o vėliau ir jo žmona, galbūt būčiau netekus pastogės, nes raštai (ką ten raštai, tomai) būt buvę tik apie juos. Kelis vakarus prisiverčiau kažką parašyt, bet labai banalaus vien tam, jog radus sąsiuvinį po dekados galėčiau iš savęs pasijuokt. Esu tikra, per visas kraustynes 'tėvai' turėjo galimybių ir be jokių sąžinės priekaištų radę skaitė, nes mano dienoraščius neseniai man perdavė, kai jie pas juos Londone dar pusmetį stalčiuose pagulėjo.
Vėliau buvo metas, kai negalėjau niekam pasakyt kaip jaučiuos apart poros artimų berniukų tuometinių super draugų, nes visi vyresni už tai, jog man viskas duota, o man velniai žino ko dar trūksta, būtų užmėtę akmenim.
Po 5 metų drąskančios tylos, aš visus metus gydžiaus panikos sutrikimus, ir visos tos psichosomatinės ligos mane apleido tik tada, kai aš garsiai ištariau, jog nenoriu to, kas man siūloma.
Metus augau dieviškoj aplinkoj, reabilitavausi, ir, kad neužsidaryt džiaugsmo vienuolyne, porai mėnesių atvažiavau pas superdraugą apsispręst.
Per tuos 7 angliškus metus aš praradau superdraugus, suabejojau religijos būtinumu, norėjau, dariau ką leido protas, širdis ir galimybės, išsimeldžiau vaiką, išsikaulijau namą, bei jo kieme raunu krūmus ir medžius, kad galėčiau bert savo sėklas. Kažkiek atradau, kažkiek praradau. Vieniems patikau, kitus erzinau. Bet kad išmokau moteriškai 'apkalbėt', tai tikrai pastebėjau bičiuliaudamasi su naujais žmonėm, beigi skaitant savo senesnius įrašus. Dar išmokau reikalui esant nuolat niurzgėt - tas negerai, čia siena per balta, čia žuvėdra langus nušaikiojo, čia kaimynas šakas degina. Nes tai daro George. Ir jo tėvai. Ir visi jo bendradarbiai. Buvę ir esami. Kol gyvenom su studentais aš nepastebėjau to, bei nemokėjau angliškai, ir ne viską pažodžiui suprasdavau. Kai išsikėlėm gyvent dviese, pamatėm kiek daug vienas kitame atradom ir nebūtinai gero. Jis nenorėjo (vis dar nenori) gyvent be manęs, o sau kišau mintį, jog turi kasnors nutikti, kas mane sulaikytų. Tada buvau užsidegusi rašyt blogą apie žmonių santykius, stebėjimus, nesantaiką. Aplamai blogą rašyt planavau jau trečiais metais, apie bažnyčias, kokios jos vienodos. Vėliau, apie duris, kas už jų. Dar vėliau apie anglus. Kol laukiausi, kirbėjo mintis rašyt ilgą laišką apie laukimą, sparnus ir piktas akis. Bet rašau tik dabar. Ir tik nuotrupas. Apie viską, apie nieką, apie tai kas mane lipdo, trupina, kelia, meta, augina. Čia nėra mano istorija. Čia mano terapija. Nes man neįdomu kvėpuot namie susirinkusiais dūmais, ir norisi karts nuo karto juos išvėdint. ('pasišakojimas' prieš l.l. patarlę  - nenešk iš namų dūmų)

muah xx