arba
Išgyveni, todėl ir sergi
Kokie tavo draugai, toks esi tu.
Tu esi, ką tu valgai.
Su kuo gyveni, toks pats patampi ir tt.
Palyginimų 'kas tu, tas tu' yra galybė. Nuosprendžių - taippat. Kiekvienas savaip lygina, savaip sprendžia, savaip supranta, tiki bei priima ir sureikšmina. Iš savo kiemo galiu stebėt kaimynų pjautą ar nepjautą žolę, girt ar moralizuot, bet kol kartu su kaimynu nesėdžiu ant to paties fotelio, toj pačioj skūroj, mano nuosprendžiai tėra bereikalingas laiko švaistymas. Bet vistiek kartais švaistau jį, kaip ir likę kaimynai, su kuriuo nuomonė sutampa, jau gali vadintis draugu. Bent tam kartui.
Aš, matau, nusidedu tipiškam lietuvių blog'erių klanui, nes vis rašau apie save ir apie savus. Reikės taisyt padėtį ir visgi pliotkint apie kitus.
Kažkada, kai domėjaus vienos moters bėdom, ji pagiežingai rėžė, jog turiu žiūrėt savo bėdų. Kai kitą kart į jos tą pačią problemą numojau ranka, ji mane išvadino egoiste ir kone apsiverkė, kokia aš bejausmė ir žiūriu tik savęs. Dar kitiems apšmeižė, nes turi tokį įprotį. Ir taip daug kartų, nes moters problemos tos pačios, tik norai skirtingi. Kaskart įkvepiu - iškvepiu ir laukiu momento, kad pamatyt, ko gi tuo metu jai labiau reikia - paguodos ar skatinimo ar tiesiog klausytojo. Pasisekė jai, kad yra privalomųjų pasisveikinti rate, antraip nuo tokio žmogaus palaikyčiau nemenką atstumą.
Daug tokių, nuo kurių nusisukt negalėjau/nemokėjau mano gyvenime. Mama mokė gerbt vyresnius ir aplamai žmoniją, kai kuriais atvejais netgi rodė pavyzdį atlaidžiai šypsodamasi, jei kokia giminaitė ar draugė tą dieną 'jautėsi nekaip'. Kiek daug vyresnių jautėsi galingi ir dėjo savo virusinę informaciją į mažą galvą? Kiek kartų teko kaip kempinei sugert vyresnėlių pagiežas dėl nesėkmingų jų gyvenimų, bei klausytis pamokymų jog turi būt taip ir ne kitaip, ir jei tu vaike pasielgsi šitaip, bus va taip.
Mano tėvų pagrindiniai ginčai buvo garsūs svarstymai kaip mane auklėti. Tėvui netiko, kad mama nebara, kad atlaidi, kad moko tokių nesamonių kaip kultūra ir menai. Mama baisėjosi jo paaiškinimais - 'gaus į kailį ir pasibaigs/išmoks/padarys'. Dėl visų mano klaidelių ir gyvenimo, kaip kad noriu, tėvas paironizuoja, jog jei būtų davęs kailin, būčiau tokia, kaip visi.
Kartais naiviai pavydžiu žmonėms, kurie nekankina savęs egzistenciniais klausimais, kuria šeimas, nenukrypsta nuo susikurto kelio, arba kelio neturi visai ir mažai ko ieško gyvenime. Užaugo, įstojo (jei) kažkur pasimokyt, įsidarbino, įgijo namus, arba užėmė tėvų, užaugino vaikus, paseno ir numirė. Rodos, taip ir reikia, bet vieni tai daro su polėkiu ir ramiai, antri priešinas, treti visą gyvenimą ieško ir nerimsta, kiti nusirita kažkur žemyn, dar kiti lipa kuo aukščiau, o dar dar kiti neatlaikę įtampos pasislepia, suagresyvėja arba dar blogiau, nusižudo. Ir viskas tik dėl supančios aplinkos, dėl žmonių, kurie kažkada kažką pasakė.
Daug kur rašo, aiškina, tikina, kad nešiotis praeitį negerai, nes per ją neišeina gyventi dabar.
Ir tame dabar, atsikeli tyras lyg šaltinio vanduo, ir dienos pabaigoj gali skaičiuot kiek tokių pat tyrų sutikai, kas kiek kokių srutų įpylė, kas atsigėrė, kas rankas nusimazgojo, kas vagon akmenį įmetė, kas tiesiog stebėjo, kas grožėjosi. Kitą dieną vėl taspats. Aš jau beveik išmokau prieš miegą išsivalyt visas drumzles, bet kiek yra tokių, kurie kaskart atsikelia vis labiau užteršti?
George prieš porą savaičių manęs paklausė: 'Aura, why i hate people so much?'
Šiandien facebook'e - Knygų klubo statusas - 'Įrašykite: knyga, kuri įkvėpė mane keistis ............... .'
Iš komentarų matosi, kad komentavę yra/buvo sužaloti ir ligoti, ir kokiose knygose ieško/jo išsigelbėjimo bei atsakymų.
Aš susirgau, po vieno egzamino, tada grupiokai vieni kitus gąsdino, jog jį išlaikyti pavyksta ne visiems, o apie geresnį vertinimą - pasvajot. Kai man iš visų pusių aiškino kaip reikia gyventi, kad reikia tuoktis, nes 'dabar' aš kaip ir be statuso. Kai porinau, kad mano ne tokie tikslai, kad nematau savęs, kaip kad kiti norėjo, besikapstančios daržely prie namo, su vaikais, su tuo vyru gyvenant darniai ir taikiai, kad dar ne laikas, likau nesuprasta. Rodės jog nieko gyvenime nesu padarius taip, kaip reikia. Kitiems.
Beveik metus neišlindau iš poliklinikų, skaudėjo visur, kasdien vis kitur. Vienas daktaras kraipydamas galvą leptelėjo, jog man 'atchodai', nors su narkotikais nieko bendra neturėjau. Kažkas 'pasufleravo' jog matyt vėžį įsitaisiau, bet kita įtakinga moteris nuramino, jog apkūnesni vėžiu neserga (tada viršsvorio nešiojaus gal 5kg). Po jos tokio nuraminimo, svoris krito žaibiškai, atsirado baimė mirčiai, negalėjau miegot, dar dar kiek, ir būčiau papildžius išprotėjusių gretas. Nuėjau pas psichologę. Visada jas neigiau, bet tuometinė psichologijos dėstytoja buvo tokia šauni, jog išdrysau. Moterėlė pajuodusiais paakiais davusi porą testų pareiškė jog man depresija, ir puolė klausinėt kokie vėjai man neduoda ramybės. Jos veidas vis keitės ir keitės, lyg ir išvargo nuo mano svarstymų, pabaigoj paklausė - kaip aš viską išgyvenau. Tada toptelėjo, kad tie, kuriems išties sunku, neina pas jas, nes atsakyt, kaip tai išgyvena, nesugebėtų. Kitą kart pas ją keliavau klausinėt apie žmones, kurie mane supa. Atsakymų ji neturėjo, pusvalandžiu anksčiau baigė seansą, bei užsiprašė didesnės sumos. Vėliau po kelių apžiūrų, kita mano mylima gydytoja atgailaujančiai reziumavo - 'vaikų nebus, tik labai didelis stebuklas padėtų. Gal'. Po to su jokiais diplomuotais psichologais bendrauti neteko, išsitraukiau D. Melano - 'Individuali psichoterapija ir psichodinamikos mokslas' knygą, ir šiap ne taip pusę iveikiau. Per pusmetį. Per tą patį pusmetį perskaičiau daug. Knygų, straipsnių, mokslinių darbų, bet jie tik dar labiau 'parino'. Kai daviau šansą paskutinei gydytojai, ji vos įpusėjus mano ašarojimams, vietoj tablečių išrašė knygą. Labai pykau, bet nusipirkau, visgi 'receptas'. Pradžia, apie vėžiu sergančią moterį padėties tikrai nepagerino, tik dar labiau suerzino. Prisigalvojau, jog gydytoja tikriausiai žino, kad man vėžys, ir išrašė knygą, kad su liga susitaikyčiau. Neilgai trukus pradėjom sutvirtinimo kursus bažnyčioj, susitaikiau su mama (ilgai ant jos pykau), ėmiau rimti. Ir atsiverčiau knygą. Ji apie atleidimą, rašyta psichologo ir kunigo. Labai tiko atsiradus bažnyčiai. Po jos sekė daug įvairios literatūros, tik aš jau rinkausi kas tinka, kas ne. Jau rašiau, kad bažnyčioj gijau. Supratau, jog norint visiškai pasveikt, turiu pakeist absoliučiai viską - darbą, namus, žmones, galbūt miestą. Pradėt viską iš naujo. Užtrukau apie metus.
Anglijoj sirgau porą kartų - peršalimai, pakosėjimai, slogos. Po gerų 6 metų, sutiktų žmonių su naujom nuorodom, aš vėlgi keičiau (ne dėl sveikatos šį kartą, tiesiog atsiradus progai pasakiau, 'yes, of course'). Darbą, žmones, namus, miestą. Turiu vaiką. Stebuklo būdu. Nepakeičiau tik bambančio pesimisto, save vadinančio realistu - vyro. Nes jis kasmet pažada keistis. Po vaiko gimimo per pusmetį įgijau antsvorio ir skydliaukės sumažėjimą. Pažadėjau sau iki kitos vasaros pasveikti.
muah xx
p.s. jau gyriaus, kad turiu porą knygų, kuriose ligos kilmė tapatinama su mąstymu ir savijauta.
- antsvoris - baimė, apsaugos poreikis. Bėgimas nuo jausmų. Nesaugumas, savęs atmetimas. Pasitenkinimo troškimas.
- skydliaukė - auka. Jausmas, kad žlunga gyvenimo planai. Nepasitenkinimas tuo, kas pasiekta. Įsitikinimas - 'man niekuomet nepavyks padaryti to, ką noriu. Pasidavimas. Jausmas, kad esi beviltiškai įklimpęs.
Išgyveni, todėl ir sergi
Kokie tavo draugai, toks esi tu.
Tu esi, ką tu valgai.
Su kuo gyveni, toks pats patampi ir tt.
Palyginimų 'kas tu, tas tu' yra galybė. Nuosprendžių - taippat. Kiekvienas savaip lygina, savaip sprendžia, savaip supranta, tiki bei priima ir sureikšmina. Iš savo kiemo galiu stebėt kaimynų pjautą ar nepjautą žolę, girt ar moralizuot, bet kol kartu su kaimynu nesėdžiu ant to paties fotelio, toj pačioj skūroj, mano nuosprendžiai tėra bereikalingas laiko švaistymas. Bet vistiek kartais švaistau jį, kaip ir likę kaimynai, su kuriuo nuomonė sutampa, jau gali vadintis draugu. Bent tam kartui.
Aš, matau, nusidedu tipiškam lietuvių blog'erių klanui, nes vis rašau apie save ir apie savus. Reikės taisyt padėtį ir visgi pliotkint apie kitus.
Kažkada, kai domėjaus vienos moters bėdom, ji pagiežingai rėžė, jog turiu žiūrėt savo bėdų. Kai kitą kart į jos tą pačią problemą numojau ranka, ji mane išvadino egoiste ir kone apsiverkė, kokia aš bejausmė ir žiūriu tik savęs. Dar kitiems apšmeižė, nes turi tokį įprotį. Ir taip daug kartų, nes moters problemos tos pačios, tik norai skirtingi. Kaskart įkvepiu - iškvepiu ir laukiu momento, kad pamatyt, ko gi tuo metu jai labiau reikia - paguodos ar skatinimo ar tiesiog klausytojo. Pasisekė jai, kad yra privalomųjų pasisveikinti rate, antraip nuo tokio žmogaus palaikyčiau nemenką atstumą.
Daug tokių, nuo kurių nusisukt negalėjau/nemokėjau mano gyvenime. Mama mokė gerbt vyresnius ir aplamai žmoniją, kai kuriais atvejais netgi rodė pavyzdį atlaidžiai šypsodamasi, jei kokia giminaitė ar draugė tą dieną 'jautėsi nekaip'. Kiek daug vyresnių jautėsi galingi ir dėjo savo virusinę informaciją į mažą galvą? Kiek kartų teko kaip kempinei sugert vyresnėlių pagiežas dėl nesėkmingų jų gyvenimų, bei klausytis pamokymų jog turi būt taip ir ne kitaip, ir jei tu vaike pasielgsi šitaip, bus va taip.
Mano tėvų pagrindiniai ginčai buvo garsūs svarstymai kaip mane auklėti. Tėvui netiko, kad mama nebara, kad atlaidi, kad moko tokių nesamonių kaip kultūra ir menai. Mama baisėjosi jo paaiškinimais - 'gaus į kailį ir pasibaigs/išmoks/padarys'. Dėl visų mano klaidelių ir gyvenimo, kaip kad noriu, tėvas paironizuoja, jog jei būtų davęs kailin, būčiau tokia, kaip visi.
Kartais naiviai pavydžiu žmonėms, kurie nekankina savęs egzistenciniais klausimais, kuria šeimas, nenukrypsta nuo susikurto kelio, arba kelio neturi visai ir mažai ko ieško gyvenime. Užaugo, įstojo (jei) kažkur pasimokyt, įsidarbino, įgijo namus, arba užėmė tėvų, užaugino vaikus, paseno ir numirė. Rodos, taip ir reikia, bet vieni tai daro su polėkiu ir ramiai, antri priešinas, treti visą gyvenimą ieško ir nerimsta, kiti nusirita kažkur žemyn, dar kiti lipa kuo aukščiau, o dar dar kiti neatlaikę įtampos pasislepia, suagresyvėja arba dar blogiau, nusižudo. Ir viskas tik dėl supančios aplinkos, dėl žmonių, kurie kažkada kažką pasakė.
Daug kur rašo, aiškina, tikina, kad nešiotis praeitį negerai, nes per ją neišeina gyventi dabar.
Ir tame dabar, atsikeli tyras lyg šaltinio vanduo, ir dienos pabaigoj gali skaičiuot kiek tokių pat tyrų sutikai, kas kiek kokių srutų įpylė, kas atsigėrė, kas rankas nusimazgojo, kas vagon akmenį įmetė, kas tiesiog stebėjo, kas grožėjosi. Kitą dieną vėl taspats. Aš jau beveik išmokau prieš miegą išsivalyt visas drumzles, bet kiek yra tokių, kurie kaskart atsikelia vis labiau užteršti?
George prieš porą savaičių manęs paklausė: 'Aura, why i hate people so much?'
Šiandien facebook'e - Knygų klubo statusas - 'Įrašykite: knyga, kuri įkvėpė mane keistis ............... .'
Iš komentarų matosi, kad komentavę yra/buvo sužaloti ir ligoti, ir kokiose knygose ieško/jo išsigelbėjimo bei atsakymų.
Aš susirgau, po vieno egzamino, tada grupiokai vieni kitus gąsdino, jog jį išlaikyti pavyksta ne visiems, o apie geresnį vertinimą - pasvajot. Kai man iš visų pusių aiškino kaip reikia gyventi, kad reikia tuoktis, nes 'dabar' aš kaip ir be statuso. Kai porinau, kad mano ne tokie tikslai, kad nematau savęs, kaip kad kiti norėjo, besikapstančios daržely prie namo, su vaikais, su tuo vyru gyvenant darniai ir taikiai, kad dar ne laikas, likau nesuprasta. Rodės jog nieko gyvenime nesu padarius taip, kaip reikia. Kitiems.
Beveik metus neišlindau iš poliklinikų, skaudėjo visur, kasdien vis kitur. Vienas daktaras kraipydamas galvą leptelėjo, jog man 'atchodai', nors su narkotikais nieko bendra neturėjau. Kažkas 'pasufleravo' jog matyt vėžį įsitaisiau, bet kita įtakinga moteris nuramino, jog apkūnesni vėžiu neserga (tada viršsvorio nešiojaus gal 5kg). Po jos tokio nuraminimo, svoris krito žaibiškai, atsirado baimė mirčiai, negalėjau miegot, dar dar kiek, ir būčiau papildžius išprotėjusių gretas. Nuėjau pas psichologę. Visada jas neigiau, bet tuometinė psichologijos dėstytoja buvo tokia šauni, jog išdrysau. Moterėlė pajuodusiais paakiais davusi porą testų pareiškė jog man depresija, ir puolė klausinėt kokie vėjai man neduoda ramybės. Jos veidas vis keitės ir keitės, lyg ir išvargo nuo mano svarstymų, pabaigoj paklausė - kaip aš viską išgyvenau. Tada toptelėjo, kad tie, kuriems išties sunku, neina pas jas, nes atsakyt, kaip tai išgyvena, nesugebėtų. Kitą kart pas ją keliavau klausinėt apie žmones, kurie mane supa. Atsakymų ji neturėjo, pusvalandžiu anksčiau baigė seansą, bei užsiprašė didesnės sumos. Vėliau po kelių apžiūrų, kita mano mylima gydytoja atgailaujančiai reziumavo - 'vaikų nebus, tik labai didelis stebuklas padėtų. Gal'. Po to su jokiais diplomuotais psichologais bendrauti neteko, išsitraukiau D. Melano - 'Individuali psichoterapija ir psichodinamikos mokslas' knygą, ir šiap ne taip pusę iveikiau. Per pusmetį. Per tą patį pusmetį perskaičiau daug. Knygų, straipsnių, mokslinių darbų, bet jie tik dar labiau 'parino'. Kai daviau šansą paskutinei gydytojai, ji vos įpusėjus mano ašarojimams, vietoj tablečių išrašė knygą. Labai pykau, bet nusipirkau, visgi 'receptas'. Pradžia, apie vėžiu sergančią moterį padėties tikrai nepagerino, tik dar labiau suerzino. Prisigalvojau, jog gydytoja tikriausiai žino, kad man vėžys, ir išrašė knygą, kad su liga susitaikyčiau. Neilgai trukus pradėjom sutvirtinimo kursus bažnyčioj, susitaikiau su mama (ilgai ant jos pykau), ėmiau rimti. Ir atsiverčiau knygą. Ji apie atleidimą, rašyta psichologo ir kunigo. Labai tiko atsiradus bažnyčiai. Po jos sekė daug įvairios literatūros, tik aš jau rinkausi kas tinka, kas ne. Jau rašiau, kad bažnyčioj gijau. Supratau, jog norint visiškai pasveikt, turiu pakeist absoliučiai viską - darbą, namus, žmones, galbūt miestą. Pradėt viską iš naujo. Užtrukau apie metus.
Anglijoj sirgau porą kartų - peršalimai, pakosėjimai, slogos. Po gerų 6 metų, sutiktų žmonių su naujom nuorodom, aš vėlgi keičiau (ne dėl sveikatos šį kartą, tiesiog atsiradus progai pasakiau, 'yes, of course'). Darbą, žmones, namus, miestą. Turiu vaiką. Stebuklo būdu. Nepakeičiau tik bambančio pesimisto, save vadinančio realistu - vyro. Nes jis kasmet pažada keistis. Po vaiko gimimo per pusmetį įgijau antsvorio ir skydliaukės sumažėjimą. Pažadėjau sau iki kitos vasaros pasveikti.
muah xx
p.s. jau gyriaus, kad turiu porą knygų, kuriose ligos kilmė tapatinama su mąstymu ir savijauta.
- antsvoris - baimė, apsaugos poreikis. Bėgimas nuo jausmų. Nesaugumas, savęs atmetimas. Pasitenkinimo troškimas.
- skydliaukė - auka. Jausmas, kad žlunga gyvenimo planai. Nepasitenkinimas tuo, kas pasiekta. Įsitikinimas - 'man niekuomet nepavyks padaryti to, ką noriu. Pasidavimas. Jausmas, kad esi beviltiškai įklimpęs.
No comments:
Post a Comment