Vakar Eiprilė žaisdama ant pagalvių sumąstė pasispardyt. Man žinoma daugiausia kliuvo, iš pradžių žaidimo forma kojas gaudžiau, kad per daug neįsijaustų, galų gale pasakiau, jei dar taip darys, gaus atgal, akis už akį. George nugirdęs:
- tai mes ją auginsim kaip musulmonę?
- o tai geriau ją augint kaip krikščionę, kai ji skriaudžiama vistiek turėtų šypsotis? - paklausiau,
- žiūrint kokią krikščionę - teatsakė.
aš be religijos. Tėvai į bažnyčią nevarė, ir patys nėjo. Kažkada mažą, močiutė kaime nusivedė į bažnyčią. Ten buvo taip gražu, kad aš tik dairiaus ir šypsojaus. Turėjau dar ir jurginų puokštelę, kad pašventintų. Bet vietoj to, kad močiutė gražiai paaiškintų, kad reikia susikaupt, pasiklausyt ką pasakoja ar dar kažką, ji tik piktai murmėjo, kad jai darau gėdą, kad negalima šypsotis, negalima dairytis nes visi tik į mus žiūri, ir kad daugiau niekad nesives čia. Tada net prie bažnyčios saldainio nenupirko, greičiau parvedė namo visą kelią bambėdama kokia aš bloga ir kad jai dabar nebus kur akių dėt. Mano močiutė iš tų sekmadieniais mišių nepraleidžianti, bei prieš miegą poterius šnabždanti.
Gimtam mieste niekas iš giminių ar pažystamų į bažnyčią nevaikščiojo. Paauglė būdama pirmą kart ten nuėjau, nes bažnyčia šventė kažkeliašimtmetį, ir mokiniai galėjo joje budėt. Visą parą. Kas porą valandų pasikeisdami. Nepaliko labai didelio įspūdžio, nes sintetinės baltos staltiesės dengiamos visur, bei plastmasinės gėlės, man yra kažkoks nesusipratimas (kaip ir ugg'sai bei crog'sai). O ten jų buvo daug. Patiko freskos, sietynai, žvakės, ikonos. Dar kažkada viso miestelio norintys mokiniai galėjo eit a la kryžiaus kelią, nešt kryžių už miestą į kryžių kalną. Žinoma ėjau ir aš, kad tik nesėdėt pamokose. Auklėtoja tada ironiškai traukė per dantį, maždaug iš kur tokia jau tikinti, nes rūkymas, makiažai, mados, bėgimas iš pamokų prie to nederėjo.
Mane be tėvų žinios giminaičiai pakrikštijo, mat mama niekaip nerado pakankamai turtingų giminaičių tokiam žygdarbiui.
Su bažnyčia susipažinau, kai prieš vestuves reikėjo gauti sutvirtinimo sakramentą. Kai reikėjo kelis mėnesius vaikščiot į pamokėles, po jų dar laukė jaunavedžių pamokėlės. Tuomet aš gerą pusmetį buvau beveik hipochondrikė pati to nežinodama, ir jaučiau, kaip man geriau po katechetės pamokėlių. Būtent tada supratau, kad nenoriu vestuvių, nenoriu tos šeimos, nenoriu numirt iš liūdesio ištekėjus už žmogaus su kuriuo nesiejo nieko bendra. Bažnyčia padėjo man išgyti. Joje sutikau nuostabų jaunimą, įžengiau į bendruomenę, džiaugiaus nauju gyvenimu, išsivaliau širdį. Niekas nebarė kai šypsojaus, ir nepeikė, kad atėjau tik pasidairyt. Po savaitės stovyklavimo Pažaislyje aš gryžau laisva. Nes D. ten suprato kaip nuodijo man gyvenimą ir kaip man reikia žmonių. Man bažnyčia buvo išsigelbėjimas, jam skaudulys mus išskyręs. Bet abu gavom dėmesio, ir gana daug. Tuometinėse jaunimo dienose nutarėm, beveik 6, kartu praleisti metai nuėjo veltui. Dėl neivykusių vestuvių jo šeima kaltino mane, tai galbūt sužadėtuvių žiedas nepatiko, tai matyt įsimylėjau jaunesnį D. brolį, kitiems dėl to bažnyčia liko kalta, mano tėvas pareiškė, jog man kito b***o prireikė, jo žmona irgi kažką apie pinigus kalbėjo. Ir tik vos keletas žmonių lingavo galvas matydami kaip mes viens kitam netinkam. D. vedė mergaitę iš bendruomenės, mes visi gražiai bendraujam šeimomis. Dar kažkurį laiką ėjau į bažnyčią dėkot už pasikeitimus, vėliau tai dariau ne tik bažnyčioj, dabar - prieš miegą, jei prisimenu.
Aš neskaičius viso testamento, nesuprantu visų simbolių reikšmės ir iš to daromo spektaklio, nepažystu visų šventųjų, nedalyvauju bažnytinėj veikloj, nežinau kada kokia šventė, ir, kai atliekant pirmąją išpažintį kunigas patarė pagalvot, ar man reikia Dievo, jei iki tol gyvenau be jo, gal ir toliau taip turėčiau. Nespyrė jog būtina ar kad privalau.
Aš įžengus į bažnyčią, kažkieno namus ar širdį, jaučiu, šalta ten ar ne. Ne visur, kur sukurtas nuostabus interjeras, kur nėra tuščių erdvių dėl statulėlių, simbolėlių, kur užklotais kuriamas jaukumas iš tiesų yra šilta ir jauku. Ne visose madingose ir gausiose bažnyčiose yra gera ir ramu. Tai priklauso nuo žmonių. Yra tokių, kurie nieko neturi (arba turi), savo atvira širdim ir šiltu žvilgsniu tarsi leidžia pasilikti ilgiau. O kiti vos įžengę/us, nešiojamu pykčiu, įsitikinimais ir barjerais viską aplink sustingdo/ę.
Esu rašius rašto darbą apie budizmą, bei taipogi daug skaičius apie kitas religijas, kai reikėjo pasirinkt, apie kurią noriu rašyt. aš be religijos, bet viešumoje, kartu su religingais klaupiuos ir stojuos, mušu į krūtinę bei paaukoju. Niekas neskiria, ar aš tik šiandien tai išmokau, ar visą gyvenimą tai dariau. Kiek mūsų tokių yra? L a b a i daug. Esu iš tų, kurie niekada nekariaus dėl to, kad Dievas knygelėj gražiau aprašytas.
Anglijoj religijų kiekvienam mieste bent po 6ias (čia šiaip, iš galvos ištraukiau). Labiau nuskriausti dalyvauja veikloj, labiausiai nuskriausti apart religijos nieko nemato, o tie, kuriems neaišku, daug apie tai diskutuoja. Nežinau, kiek ir ko moko mokyklose, bet pastebėjau, jog labiau išsilavinę, susipažinę ar supažindinę po kiek laiko pabrėžia ir savo tikėjimą. Kai kuriems pažintis tuo ir pasibaigia. (dar pastebėjau, jog olimpinių žaidynių uždarymo transliacijos metu, visi iki vieno draugai anglai su masters degree feisbuke piktinosi dėl to, ano ar šiaip dar ko. Visi su Bhs spaudė laikus, o tie 'be nieko' džiūgavo spice girls pamatę ir prisiminę jaunas dienas).
George manęs klausinėja kas bus Eiprilė, o tegaliu atsakyt, jog dar nežinau. Galbūt leisim rinktis pačiai (G. tėvai susipažinę bažnyčioj, visą gyvenimą gyveno/a su bažnyčia, G. kamavosi ten vedamas, nes ne viskas, kas buvo sakoma, jam tiko ir patiko, todėl jis taipogi liko be religijos)
Reikia tik padėkot už tai, jog tikint viskuo ir niekuo tuo pat metu, niekas dar neveda ant laužo, ir jei kada ateis laikai, kai reikės vieną dieną dieną tikėt kažkuo, kitą - kitakuo, sugebėsim tai daryt.
muah xx
No comments:
Post a Comment