Romantika - pasaulėjauta, kuriai būdingas tikrovės idealizavimas, svajingumas, jausmingumas (terminų žodynas).
Man kartais patinka romantika. Žvakės, muzika, mėnesiena. Bet tai priklauso su kuo, kada. Apie dūsavimus, eiles, serenadas, kitą kart. Tai ką noriu aprašyt gal ir nelabai pavyks, nes perdaug iššsiplėsiu, arba pamiršiu pagrindinę mintį - yra jūra, smėlis, akmenukai ir saulėlydžiai. Romantika. Ne?
Namie laukdavau metus, kartais ir kelis, kol pamatydavau jūrą, rinkdavau akmenėlius, gintarėlius, vandenį liesdavau, smėlį iš delno į delną berdavau, kojas į jį nardindavau. Kartais užsikasdavau, ne kaip strutis galva smėlin - atvirkščiai. Ir visada stebėdavau saulėlydžius, su vynu taurėje/su įdomiu žmogum/kieno nors glėby/su savim, visaip. Tada taip gera ir lengva viduj, ir negaila. Tiesiog stebėti ir atsisveikinti.
Aš beje turiu savo mėgstamą paplūdimį, tiksliau krantą, kurį pirmą kart pamačius nutariau, jog jei kada tekėčiau, noriu jame. 'Paplūdimys' kaip ir aš, nelabai tvarkingas, kiek laukinis, niekada nežinai kur kas nukris, toks, pilnas visko - ramybės, šiukšlių, chaoso, senų skeveldrų, lavonėlių, ošimo ir tylos. Dabar jis (jūros krantas, žinoma) labiau aptvarkytas, nes kuo daugiau žmonių jį atranda, tuo daugiau ir biznierių sukruta (nenustebčiau kitąmet gryžus ir radus, jog Karklės jūros krantas - privati zona).
Kai Velse mane nusivežė prie jūros (Bristolio įlankos) aš krykštavau iš džiaugsmo, tiesiog gėriau grožį, ir visada laukdavau kada gryšiu. Aplink paplūdimių buvo nemažai, vieni kitus savo grožiu užgoždavo. Mėgstamiausias Southerndown. Jis, kaip ir Karklės, nežinodamas, jog galima sustot ir apsižvalgyt, tiesiog pravažiuoji. George į jį pirmą kart atvedžiau aš, nors jo mama ir močiutė visą gyvenimą vos už poros mylių gyveno, nežinodamos, jog toks yra.
Vanduo aplink Angliją 'vaikšto' - patvinsta, nuslūgsta porą kart paroj, skirtingu metu skirtingą grožį atrandi. Nuo jūros ošimo, plokščių nuogumo iki akmenų ritinėjimo. Garsas, kai vanduo užlieja akmenis ir 'nubėga' labai mielas ausiai. Kuo didesni akmenys, tuo garsas rimtesnis.
Nuslūgus vandeniui susidaro baseinėliai įdubose ar ant uolų. Šlapias, veidrodinis smėlis krante..
Galimybės nuvažiuot prie jūros, bet kuriuo paros metu, stabdė mano norą palikti šalį (aš, jau kažkur rašiau, ne uždarbiaut čia važiavau, o apsispręst kuriuo keliu pasukti. Viskas susidėliojo taip, kaip dabar yra, ir naujų lygčių atsirado)
Išvažiavus iš Velso apsigyvenom vėlgi, prie jūros. Iki jos pėstute nužingsniuojam. Grožio, gaila, neįspūdingo. Velso akmenys pilki, nugludinti, kumščio dydžio (kas keliasdešimt mylių, akmenų dydis ir spalva keičiasi), o čia visi mažiukai, spalvoti, įvairiakampiai, kiaušinio dydžio jau akmuo, o ne akmenėlis. Bet jūra užtai žalsvai mėlyna, kai Velse - žalsvai ruda (ne chaki), čia ji dėl tų akmenėlių švaresnė atrodo, nors anaiptol taip nėra.
Nei vienur nei kitur neteko pasiklojus rankšluostį pagulėt, mat vienur jei smėlis, tai drėgnas, o ant uolienų kaip ruonis irgi neprigulėsi. Arba, kad ir kaip reikalingas masažas, glostomas ne rankų, o akmenukų, kūnas nerodo pasitenkinimo.
Galiausiai namus įsigijom tarp žmonių. O su jais ir cementinį pajūrį..
Na, yra nusileidimai prie jūros, ir galima pasėdėt ant akmenėlių, bet pats pajūris praradęs save. Jokios besiganančios avelės, jokios šalia sugriuvusios pilies, jokio krūmelio, smilgelės. Toks, lyg apvogtas. Vienoj pusėj Braitonas su savo pagundom, kitoj - industrinis uostas besitęsiantis kelias mylias.
Mes radom vietelę neišmindžiotą žmonių, pasislėpusią už fabrikų (be augmenijos). Šiandien kaipsyk ėjom ten romantikos ieškoti. Su pledais, arbata..
Visa romantika išgaravo, kai pamačiau saulę leidžiantis už fabrikėlio/miestelio/kalvų, o ne į jūrą. Dėl to net įrašo gražiai neužbaigsiu..
muah xx
p.s. visos blogo nuotraukos yra mano. Nesiteisinu dėl jų kokybės, tiesiog fotikas ne visada po ranka. Jei kada kelsiu kažką mandresnio, išduosiu ir iš kur gavau. Tai tiek.
Man kartais patinka romantika. Žvakės, muzika, mėnesiena. Bet tai priklauso su kuo, kada. Apie dūsavimus, eiles, serenadas, kitą kart. Tai ką noriu aprašyt gal ir nelabai pavyks, nes perdaug iššsiplėsiu, arba pamiršiu pagrindinę mintį - yra jūra, smėlis, akmenukai ir saulėlydžiai. Romantika. Ne?
Namie laukdavau metus, kartais ir kelis, kol pamatydavau jūrą, rinkdavau akmenėlius, gintarėlius, vandenį liesdavau, smėlį iš delno į delną berdavau, kojas į jį nardindavau. Kartais užsikasdavau, ne kaip strutis galva smėlin - atvirkščiai. Ir visada stebėdavau saulėlydžius, su vynu taurėje/su įdomiu žmogum/kieno nors glėby/su savim, visaip. Tada taip gera ir lengva viduj, ir negaila. Tiesiog stebėti ir atsisveikinti.
Aš beje turiu savo mėgstamą paplūdimį, tiksliau krantą, kurį pirmą kart pamačius nutariau, jog jei kada tekėčiau, noriu jame. 'Paplūdimys' kaip ir aš, nelabai tvarkingas, kiek laukinis, niekada nežinai kur kas nukris, toks, pilnas visko - ramybės, šiukšlių, chaoso, senų skeveldrų, lavonėlių, ošimo ir tylos. Dabar jis (jūros krantas, žinoma) labiau aptvarkytas, nes kuo daugiau žmonių jį atranda, tuo daugiau ir biznierių sukruta (nenustebčiau kitąmet gryžus ir radus, jog Karklės jūros krantas - privati zona).
 | ||
| prieš kelis metus |
Kai Velse mane nusivežė prie jūros (Bristolio įlankos) aš krykštavau iš džiaugsmo, tiesiog gėriau grožį, ir visada laukdavau kada gryšiu. Aplink paplūdimių buvo nemažai, vieni kitus savo grožiu užgoždavo. Mėgstamiausias Southerndown. Jis, kaip ir Karklės, nežinodamas, jog galima sustot ir apsižvalgyt, tiesiog pravažiuoji. George į jį pirmą kart atvedžiau aš, nors jo mama ir močiutė visą gyvenimą vos už poros mylių gyveno, nežinodamos, jog toks yra.
Nuslūgus vandeniui susidaro baseinėliai įdubose ar ant uolų. Šlapias, veidrodinis smėlis krante..
Galimybės nuvažiuot prie jūros, bet kuriuo paros metu, stabdė mano norą palikti šalį (aš, jau kažkur rašiau, ne uždarbiaut čia važiavau, o apsispręst kuriuo keliu pasukti. Viskas susidėliojo taip, kaip dabar yra, ir naujų lygčių atsirado)
Išvažiavus iš Velso apsigyvenom vėlgi, prie jūros. Iki jos pėstute nužingsniuojam. Grožio, gaila, neįspūdingo. Velso akmenys pilki, nugludinti, kumščio dydžio (kas keliasdešimt mylių, akmenų dydis ir spalva keičiasi), o čia visi mažiukai, spalvoti, įvairiakampiai, kiaušinio dydžio jau akmuo, o ne akmenėlis. Bet jūra užtai žalsvai mėlyna, kai Velse - žalsvai ruda (ne chaki), čia ji dėl tų akmenėlių švaresnė atrodo, nors anaiptol taip nėra.
Nei vienur nei kitur neteko pasiklojus rankšluostį pagulėt, mat vienur jei smėlis, tai drėgnas, o ant uolienų kaip ruonis irgi neprigulėsi. Arba, kad ir kaip reikalingas masažas, glostomas ne rankų, o akmenukų, kūnas nerodo pasitenkinimo.
Galiausiai namus įsigijom tarp žmonių. O su jais ir cementinį pajūrį..
Na, yra nusileidimai prie jūros, ir galima pasėdėt ant akmenėlių, bet pats pajūris praradęs save. Jokios besiganančios avelės, jokios šalia sugriuvusios pilies, jokio krūmelio, smilgelės. Toks, lyg apvogtas. Vienoj pusėj Braitonas su savo pagundom, kitoj - industrinis uostas besitęsiantis kelias mylias.
Mes radom vietelę neišmindžiotą žmonių, pasislėpusią už fabrikų (be augmenijos). Šiandien kaipsyk ėjom ten romantikos ieškoti. Su pledais, arbata..
Visa romantika išgaravo, kai pamačiau saulę leidžiantis už fabrikėlio/miestelio/kalvų, o ne į jūrą. Dėl to net įrašo gražiai neužbaigsiu..
muah xx
p.s. visos blogo nuotraukos yra mano. Nesiteisinu dėl jų kokybės, tiesiog fotikas ne visada po ranka. Jei kada kelsiu kažką mandresnio, išduosiu ir iš kur gavau. Tai tiek.
No comments:
Post a Comment